Benamio blogas

Visai neseniai, vos prieš kelias dienas Lietuva atšventė savo dvidešimtmetį – pilnametystės jubiliejų.

Tik deja, vaikščiojant saulėtą kovo vienuoliktą po Vilnių, galėjo susidaryti visai kitos vaizdas, kad mūsų valstybė dar net iš šliaužtinukų neišaugo, na geriausiu atveju užstrigo ties paauglystės problemomis, nes bestovint Katedros aikštėje pirmieji mano ausis pasiekę garsai buvo skandavimas “Lietuva lietuviams”. Tikriausiai šiais metais kažkur pamiršo “Juden raus” , “Imkit vaikai pagaliuką ir primuškit tą žyduką” ar “Viena rasė – balta rasė”. Tai juk tokie “lietuviški” ir “patriotiški” šūkiai.

Klausiau aš tos skanduotės “Lietuva lietuviams”  vėliau perėjusios į skandavimą “L-i-e-t-u-v-a” ir taip sukilo prieštaringos mintys viduje.

Toks jausmas, jog eisenos dalyviai, didžioji dauguma neformalus jaunimas – metalai ir skinai, jau nebežino kas ta Lietuva yra ir kokiems lietuviams ji priklauso, toks jausmas, kad Lietuvą, kurioje gyvename reikia atiduoti kažkokiems suprask labiau “lietuviškiems” lietuviams.  Absurdas.

Ir tas žodis “lietuviams” lygiai tiek pat kupinas neapykantos kaip ir prieš tai mano minėtos “pamirštos” skanduotės. Lyg ir “Lietuva lietuviams” neturėtų kelti neigiamų emocijų, tačiau man girdėjosi didžiulė panieka kitoms nacijoms, tautoms ir rasėms.  Ale labiau “politkorektiškas” šūkis.

O ir pati eisena dvelkė ne patriotiškumu, o neo-nacių kvapu. Skinai su bomberiais, o po jais su alaus bambaliai. Ir nešamas Motiejaus Valančiaus portretas lyg jie būtų už blaivybę. Kičas, dekoracijos, akims apdumti.

Vis kirbėjo klausimas galvoje – “o kiek šie jaunieji Lietuvos “patriotai” supranta apie lietuviškumą ?”
Ar jie žino Lietuvos istoriją ir senolių papročius? Ar jiems svarbiau alaus bambaliai ir jėgos kulto propogavimas?

Mano matyti gyvenimiški vaizdeliai piešia mano galvoje vaizdą apie skinus ne kaip apie patriotus, bet kaip pergėrusius mažvaikius šlapiomis kelnėmis rėkiančius “Bl, nx, Lietuva, Lietuva…”

Kažkaip keista, bet tikrai ne taip aš įsivaizduoju Lietuvos patriotus. Daug labiau man patinka savo galvoje piešti jauno gražus, kosmopolitiško jaunuolio vaizdinį, kuris žinotų kas yra ta Lietuva, ta gimtinė ir, kad jam būtų miela grįžti į Lietuvą arba joje gyventi ir ja didžiuotis, o neskatinti smurtą ir neapykantą.

Jei Vilniaus miesto savivaldybė suteikia progą pasireikšti tokiems gyventojų sluoksniams, tada aš manau, kad ir gėjų paradas bus vertas grieko, jei pieš tai jų nenukeps skinai.

pradžioje šiek tiek statistikos

Per nepilnus metus šis blogas susilaukė kažkur pusantro tūkstančio komentarų.
parašyta per 200 įrašų.
Vien kai talpinausi blogr.lt aplankė per pusantro tūkstančio lankytojų, taigi bendroje sumoje virš trijų tūkstančių.
Buvau tikrai produktyvesnis už daugelį kitų kaip mr-script ar dratas.lt
Na, o dabar kas netingi pirmyn į mažytę, blogerišką išpažintį.

Pirmoji pažintis su tinklaraščiais prasidėjo dar tada, kai suvokimą apie internetą formavo draugų pokalbių nuogirdos, kurie jau tuo daiktu mokėjo naudotis. Prisimenu, kad dar tuo metu vaikščiojome į cd nuomą “Zarazą”, kur ponas Jonas sunkdavo iš tokių mažvaikių kaip mes litus. Aišku, zarazai teko užsidaryti, nes pagyvėjus interneto sklaidai Lietuvoje dauguma metalistų ir šiaip neformalų pradėjo siųstis muziką, matuojamą baitais, kilobaitais, megabaitais ir visais kitais aitais. Dabar tikriausiai juokingai skamba frazė –Imk, du gabalus, nulėk į gariūnus ir nupirk cd…” :) Taigi, tai laikais, kai dar veikdavo pogrindinės cd platinimo taškai, aš tikriausia, karts nuo karto besilankydamas delfi.lt užkibau už blogas.lt banerio, kuris skelbė, kad tai ne blogis, o blogas. Na susikūriau aš tą blogą, kuris ir dabar yra ir į kurį karts nuo karto parašau. Srutų kampelis, kur moteris kraujotomis genitalijomis ir vyrai nupjautais falais mėtosi aplink. Visgi tokia reinkarnacija iškart neįvyko. Pradžioje bandžiau rašyti kažkokius mažvaikiškus paverkšlenimus, kurie tikriausia buvo dar nuo bangos.lt laikų, kur buvo galima susikurti dienoraštį. Kažkada banga.lt buvo vienas toookių puslapių, vėliau atsirado tikrai geresnių servisų bendravimui ir aš nedvejodamas pasirinkau one.lt Aišku, pradžioje susigundžiau nemokamais sms, kurie dar šiandien kabo kaip tokie, bet jau nebesisiunčia niekur. Nebent į aną pasaulį. Aš vis tuos nemokamus sms taupiau juodai dienai, tikriausiai tokiai, kai nukris koks meteoritas iš dangaus ir išjungs visus mobiliuosius, bet kurgi tada ta mano žinutė keliaus?Dangun, mielasis, sako mano fėja. Onės tikrosiomis paslaugomis pradėjau naudotis gal po kelių metų nuo jos susikūrimo, man kažkaip atrodo, kad tokių funkcijų kaip bendravimo panašus į feisbuką nebuvo. Taigi, mano onė buvo kaip dabartinis gmail’as pagrinde paštas. Tai vat iš pievų apie onę galime grįžti prie kitų pievų – blogas.lt platformos. Ji buvo tragiška iki neseno persivilkimo į wordpress šabloną. Nelabai suprantu, kaip tokia sistema sugebėjo išlaikyti žmones, kurie šiuo servisu naudojasi ne vienerius metus. Man net buvo keista, kad buvo sukurta feisbusko grupė, kuri norė, kad blogas.lt administratoriai grąžintų seną platformą, kažkokie, mano galva neišmanėliai. Su ta prakeikta sistema ne vienas paaugliškos kančios rašinukas nuplaukė į internetines dausas, kur visi failai pamestinukai mėtosi. Taigi, taigi, nepatiko man tas blogas.lt . Jei dabar kažkam atrodo, jog tai buvo dėl sistemos netobulumo labai klysta, tiesiog tuo metu nesupratau kas iš tikro yra blogas ir kokios jo galimybės.
Poto ne tik nesupratęs kaip reikia naudotis blogas.lt bet ir iš gyvenimo beprasmybės pradėjau juodai gerti. Gėriau taip juodai,kad pamiršau visas gyvenimo spalvas ir štai tada dirbdamas ir gerdamas ir pagiringas eidamas į darbą ir neturėdamas ką veikti ir šiaip paskaitydamas visokius lietuvos šūdportalius ir intensyviai leisdamas laiką, atradau alfos.lt kompiuterinius pamąstymus apie kompiuterius. Tada teko pirmas kartas susipažinti su Džiugo rašoma blogorama, tikrai ne tokiu niekininiu ir tiesą sakant šūdinu projektu kaip blogorama.lt – kažkoks tais per vieną galą nepamylėtas mažaikis susuko šitų briedį, nes vot anap pistelėjo netikėta mintis galvon, gerai, kad nekiton minkšton vieton. O kadangi į darbą dažnai ėjau pachmielnas, tai leido man visiškai gerai atlikti darbdavio patikėtas funkcijas. O tuo tarpu kai mane krėsdavo pagirių drebulys, mano kolega sedėdavo one.lt, supratau kad surado te neblogą žiurkikę, lygtais jau daug daug metų kartu, na aš ir susiradau savo antrąją pusę besedėmamas prie interneto per netookį visiems gerai žinomą saitą ard.lt. Kolei kas laimingai gyvename, aišku iki tos laimės man reikėjo užtaikyti ant darbdavio aferisto išgerti jūrą alkoholio bei dievo šauktis pagalbos. Ir visgi tiko taip ir nutiko, kad didžiausia išsigelbėtoja mano gyvenime pasirodė besanti blogosfera, aš tikriausiai vis dar galvoju, kad  ši erdvė yra buvusių alkoholikų bendravimo vieta ir šiaip visokių homikų kurie nemoka normaliai bendrauti ne virtualybėje. Nu karočė.
Nu tai kai užsidarė mano darbas į kurį ėjau pachmielnas susiradau darbą, kuriame gerdavau, nu galiu pasakyti babkių nemokėjo aš sedėjau ir gėriau darbe, o kartais ir miegodavau, kartais su šefu pagerdavooom, kartais namo girtą parveždavo.
nu patom nusprendžiau mažinti gerti ir pradėjau rašyti blogą.
Pirmoji mano blogo stotelė buvo wordpress.com, labai tinkamas pasirinkimas, kas nenori būti blogas.lt sistemoje, bet susilaukti tam tikro populiarumo.
Kadangi aname bloge labai daug rašiau straipsnių, pagal kuriuos googlis mane rasdavo, o vėliau tai atsibodo ir kažkaip dar dėlto to kad mantas.malcius.lt išzyzė smegenis kaip gerai blogr.lt aš persikrausčiau čia, bet deja, čia beveik tas pats kaip turėti savo perkamą hostingą, nes blogr.lt net nekvepia blogoferma su apribotomis funkcijomis ir erzinančia reklama. Aš nenoriu varyti dievo į medį, bet blogr.lt paprastam interneto vartotojui visu pirma yra per sudėtingas servisas, jame yra labai kėblu susigaudyti ir šiaip per daug funkcijų, beto nėra taip trokštamo super didelio lankytojų srauto iš pagrindinio puslapio, tad belieka labai labai gerai rašyti ir patekti į blogoramas ir taip generuoti savo naujus lankytojus arba rašyti googlės paperkamuosius straipsnius kaip tą daro Mantas. Nors čia gali susidaryti vaizdas, negatyvus, vaizdas, jog tiesiai šviesiai varau ant Manto bei blogr.lt ir jo vado Andriaus, taip nėra. Mantas tai mano pirmojo  komentaro autorius, kuris atvėrė man duris į blogosfera, kuris lyg suteikė jėgų po pirmųjų užrašų atsiskleisti ir toliau rašyti. Andriui galiu padėkoti kaip labai supratingam administratoriui, deja, planuotas pagarbinamasis įrašas taip ir neišvydo dienos šviesos, o šiam žmogui turėčiau būt dėkingas visų pirma už savo blogo egzistavimą ir jo palaikymą iš asmeninių lėšų, taipogi nereikia pamiršti belenkiek kartų tiestos pagalbos rankos kai kažkas neveikė, taip pat naujų servisų įkėlimų (kitos blogofermos nemanau, kad tai turi). Nors blogr.lt ir striginėjo ir pasigirsdavo piktų kalbų iš visokių blogr.lt tupinčių blogerių kaip sharkeen, kad čia šūdas. Kad jau paminėjau vieną iš man labiausia nepatinkančių blogerių, kurio pozicijos aš nė per nago juodymą nesuprantu, kurio straipsniai man yra nesuprantami ir labai neaiškūs, norėčiau paminėti ir kitus mane labiausiai erzinančius blogosferos veikėjus. Vienas jų spameris puikuzas, kuris yra tiesiog spameris ir kurio įžvalgos kartais gal ir geros, bet reklamavimosi būdai nepriimtini. Jo straipsnis apie fekalijas man padarė didelį įspūdį ir kurį galima net moksliškai pagrįsti, bet tai viena internetinių personų mano juodajame sąraše. Prie šių personų pridėčiau ir Originalą, kurio atžagarus komentavimo stilius mane baisiai baisiai erzina. Tai tiek apie bloguosius blogerius. Kadangi esu labai daug rašęs apie “kaip reikia bloginti” manau ir paskutiniame įraše apie tai galiu sau trumpai leisti užsiminti. Aš vis ieškojau stebuklingos formulės kaip reikia bloginti ir pagaliau supratau.  Tokį supratimą mano padovanojo Salomėja iš trylikto namo, kuri sugeba rašyti kelis specializuotus blogus vienu metu apie knygas, piešinius, namus bei savo asmeninius išgyvenimus. Supratau, kad blogas yra specializuotos minties išraiška, kad negalima plakti įvairių savo išgyvenimų su savo pastebėjimas ar matytais filmais. Ir pačioje pabaigoje norėčiau padėkoti visiems, kurie b uvo kartu su mano blogu ir įkvėpė rašyti tai ką dabar skaitote. Visų pirma noriu pasakyti ačiū dailiosios lyties blogerėms tai abitof žinoma Thirteen pseudonimu bei siestai, o dabar ir vyrams galima pradėt būčiuoti rankas numeris vienas tai Rokas(šiame bloge dar žinomas kaip kažkoks blogeris ar vienas blogeris), grumlinimui (fotografijos grafomanui), scaniai gti, kačių lopšiams, wede40, berniukui dariui, varpininkui, meškynui, dar prisiminiau Valentiną. Dar, manau, reikia pagarbinti vienastokį, be jo nebūčiau ten kur dabar esu.  Taigi ačiū jums visiems.
Šis blogas yra uždaromas, bet benamis niekur nedingsta, žada atidaryti naują blogą, tikriausiai ir vėl blogr.lt, taigi mane bus labai nesunku susirasti.
Kodėl uždarau šį blogą?
Jaučiuosi išsisėmęs ir ir dar vienas svarbus dalykas, supratimas, kad mane skaito per daug žmonių ir reikia naujos erdvės, tapau per daug atviras, o tai nėra gerai.
Ačiū, jums.
Aišku man gaila, kad adresas benamis.info dar galioja, bet tikrai daugiau nebegaliu čia rašyti.
Ačiū, ačiū, ačiū.

Kaip žinia, šiandien mūsų didžiavyriai, sėdintys aukštam Seimo rūme, ėmė ir susimažino sau išlaidas, kad visuomenė nurimtų.
Ale pasiklausius radijo taško,susigraudeni kaip gailiai verkia mūsų  seimūnai, kad jiems ir taip riesta, o čia dar mažina ir mažina viską. Neturės nabagai kaip pas savo rinkėjus važinėti, išklausyti paprasto lietuvio skriaudas ir dūmas bei parvykus aukštan Seimo rūman, nebegalės teisingų sprendimų priimti, kurie būtų palankūs šios vargingos šalelės gyventojams.
Vai vai kaip blogai – mūsų seimūnai pavirto ubagais. Vai vai kaip blogai.

Taip besigraudendamas galvoju sau-  ale ponai išpindėję visai. Sako pas mumis lygybė, tik vat tie aukštan Seimo mūre besėdintys pasirodo yra lygesni.
Per kamščius sau mirgalkes pajungę gali skrieti į savo aukštą rūmą – vynelio ir miego terapijos atlikti. O tu paprastas, žmogeli, lenk galvą prieš tokius ponus, pakelėj tupėdamas. 
Ir prabangius automobilius jie gi nuomojasi ne dėl prabangos, o todėl, važiuojant pas rinkėjus ir nutikus nelaimei, ponas seimūnas liktų sveikas. Seimūnai automobilius renkasi pagal saugumą. Negi jūs galvojote kitaip? Prabanga vardan saugumo. Et, velniai, kokių melagingų skraisčių prisigalvoja savo nedoriems darbams pridengti.

Įdomu, ar seniai ponai semūnai važinėjo viešuoju transportu?
O ne savo bangiais prabangiais, ir nepamirškime, saugiais automobiliais.
Tegul gerbiamas seimo narys nusiperka mėnesį troleibuso-autobuso bilietą ir palaimingas galės važinėti visą mėnesį “papigiai” tik už 120lt.
Na, o besedėdami ten aukštai savo rūmuose gali visokių sau lengvatų prisigalvoti, nu koks gi skirtumas ir taip biednas viešasis autotransportas per daug nenubiednės, jei mūsų dydžiavyrius ir nemokamai pavežios. Gal tada mūsų ponų galvos pradės labiau veikti, susipažinus, tarkim su viešojo transporto bėdomis iš arti – apsimyžusiais, prasiperdusiais bomžais, su kuriais paprasti žmogeliai neturi jėgų be kovoti. Tada gerbiamų seimūnų apsaugininkai galės ne tik patį didingiausią poną saugoti, bet ir troleibusus nuo bomžų apmiežt. Taip sakant, su rinkėjais, esamais ir būsimais, galės kontaktuoti realiu laiku, o ne kažkokiame prabangiame ofise šiltai sau kavutę gerdamas, ir paprasto žmogelio skriaudas kaip miglas matydamas.

Dar kiek žinau, seimūnai be proto daug išleidžia popieriui ir pieštukams. Gerai, kad dar bent tiek mokykloje išmoko – rašyti ir skaityti.  O kompiuteris daugumai seimo narių tikriausiai konspiracinis įrenginys, kuriuo naudotis tikriausiai geba tik šviesiausi pasaulio protai. Skype irgi blogis, pats didžiausias koks tik gali.
O jei pradėtų seimūnai mokytis naudotis kompiuteriu, tikriausiai išlaidos apmokymas-mokymams pasiektų milijonines sumas. Gi reikia, kad mūsų didžiavyriius ruoštų savo srities profesionalai už atitinkamą sumą. Įdomu, ar pramokę naudotis kompiuteriu, už didžiulius pinigus, seimūnai sugebėtų patys, be pašalinių pagalbos, įsijungti kompiuterį?

Gaila o kaip man gaila, kad mūsų seimūnai tokie neraštingi ir nesupratingi sielos ugabagai yra. Nagais į save riestais.