Aš neskaitau knygų, nes žinau kad ir kiek skaityčiau, neperskaitysiu visų pasaulio knygų. Beprasmiška.
Aš esu knyga. Atvesta knyga. Lyg prostitutė nuoga, kurion žmonės lyg falais rašo savo istorijas.
Ir tik aš sprendžiu kurias istorijas užrašyti, kad kiti galėtų kažkada perskaityti. Trinu, taisau, rūšiuoju.
Tik aš sprendžiu kas gali mane skaityti.
Noriu vieno didelio falo, su daug daug pasakų, kuris įeitų į mane ir ištaškytų viską manyje.
Atsivertų kosminės čakros. Nušvitimas ir katarsis.
Aš esu knyga-prostitutė.
Jamkit mane ir skaitykit.
Archive for vasario, 2009
Knyga prostitutė
Penktadienis, vasario 27th, 2009
Nemokamas gyvenimas ar parazitavimas?
Penktadienis, vasario 27th, 2009
Krizė. Labai gražus, trumpas žodelis, kuris pastaruoju metu niekaip nenutyla nuo tautiečių lūpų. Krizė. Reikia manyti, jog iš tikrųjų, jau ta populiarioji krizė ir pas mumis atkeliavo, pradėjo skleistis visu gražumu. Jei seniau kai kas bandė į krizės eskalavimą pažvelgti pro ironijos akinius, sukeldami bereikalingą šurmulį. Aš manau, kad apie krizę reikėjo šnekėti, bet bijoti jos nereikėjo, jai reikėjo ruoštis. Tikrai nežinau, kaip kas pasiruošė visam šiam ciklui, manęs tas nelabai domina. Bet dabartinėje situacijoje tikrai niekas nebepaneigs, jog krizės nėra, kai bedarbių tuntai prie darbo biržos stovi, niekas nedrįs pasakyti, kad tai liguisto homiko fantazijos vaisius. Niekas. O bet tačiau aš čia ne apie krizę.
Siaučiant tokiam nematytam ekonominiam pakilimui žmonės ieško ką kur galima pigiau gaut, kas kur nemokama, net pravdos pastarasis numeris puikuojasi antrašte “nemokama”, bet kiek pamenu pravda puikuojasi užrašu “nemokama tiesa”, su šiuo teiginiu irgi sunkiai sutikčiau ir daugiau atrodo lyg promo triukas, aš šį šūkį perversčiau į “nemokamas melas”, bet apie pravdą ir jos niuansus, gal kada kitą kartą.
Šioje vietoje aš norėčiau stabtelti ir paklausti ar kada susimąstėte apie NEMOKAMĄ GYVENIMĄ? Taip, taip, kai už nieką nemoki, kai viskas tau slysta į rankas “chaliavai”.
Tokia sąvoka savo mane aplankė vieno pokalbio su seniai matytu pažįstamu metu, kai aš jį pakviečiau pas sau sriubos. Šis neseniai buvo pagulėjęs psi-ligoninėje, o iš ten grįžus biški švaresnėmis smegenimis viskas atrodo kitaip.
Kadangi neturiu jokios koncepcijos kaip viską čia išaiškinti, bus asmeninė patirtis, klausimai, pamąstymai, sumišusios mintys.
Savo jaunoje ar vėlyvoje paauglystėje, kai gerdavom vodkę vidury sereikiškių parko žiemą, kai veidai keitės kasdien, kai gaivinantis alkoholio kvapas pritraukdavo vieną kitą naują dušią į mūsų ratą, kuris nepaliaujamai sukosi. Savęs aš tuo momentu paklausiau, kiek dienų galėčiau pratempti pas kiekvieną naują ar seną pažįstamą pragyvendamas po dvi dienas ir suvalgydamas po lėkštę sriubos? Taip sakant burtas buvo mestas, klausimas liko neatsakytas ir teoriškai neįgyvendintas, bet pirmieji pamąstymai brandinosi.
Vėliau tranzuojant ir kitaip besitaškant po pasaulį ir savo mintis, pasitaikė daug daugiau progą pagyventi chaliavai.
Keli pavyzdžiai iš asmeninio gyvenimo. Sutikau panelę vieno open air koncerto paskutininiąją dieną, apsikeitėme numeriais, pasilaižiau su juos šuniu, viskas norma., pasilikau dar dieną tam pasibaigusiam open air’e, vos negavęs nuo vietinių gezų galvon ir pamiegojęs po medžiu lietui lyjant, patraukiau autostrados link, tik patraukiau ne namų pusėn, o priešingon pusėn. Na ir taip kažkur diena dien prabuvom kokią savaitę ar dvi, dabar tai jaus niekaip neprisiminsiu. Gyvenau daugmaž iš panelės sąskaitos, ar jų draugų. na buvo visai nieko, pirmas žingsnis nemokamo gyvenimo link.
Arba. Pasmukęs į kažkokį pankų koncą, kur grojo Vat Taip Vat(ar kaip jie ten?), būdamas visiškas bepinigis, kažkaip užkabinau kažkokias dvi paneles, iki šiol taip ir nesupratau ką jos ten šventė, kažkokį gimtadienį ar ką. Tai dar nuvarėm į kitą vietą, kažkokio torto paėst, po to varėm į visparinę daug alkoholio pirkti ir važiavom į kažkur už Vilniaus su taksu, kad panelė nuo kažkokios palangės patrauktų peleninę, kad tėvai nesužinotų, jog ši rūko, na ir parsigavę atgal iki Vilniaus kažkurio rajono varėm į kitą Vilniaus užmiestį, esantį visai kitame mieste galo pa mani į sodą. Sodyboje, panelė paliko apyrankę, taigi teko dar kartą susitikti. Įdomumo dėlei turiu paminėti, kad tuo metu mano sodyboje veiksmas kiekvieną dieną dieną prasidėdavo vakare ir baigdavosi paryčiais. Buvo tiesiog landynė, prachadnoj dvor (teisingai parašiau?), kur žolė, amfa, ratai, alkoholis ir kitos gėrybės liedavosi laisvai. Taigi, kažkaip susimačiau su ta panele ir pasitaikius progai apsigyvenau pas ją name savaitei laiko: malonus laiko leidimas kiekvieną dieną vynas, alus, malonūs pokalbiai apie meną, beprasmis žiūrėjimas pro langą, pieno lazerių atradimas. Dar vėliau su ta pačia panele pagyvenau Palangoj, jos draugų kompanijoje, tik ši kartą mane “rėmė” jos draugė. Kvailiojome ir tiek, kiekvieną vakarą ne mažiau aštuonių butelių vyno ant dviejų trijų galvų. Smagu. Pamenu, paskutinę naktį nakvojome kažkur kopose ar miške, sunku apibūdinti, dar susiradome kažkokią sofą prieš penkiaaukštį namą, kur naktinėjantys žmonės labai pralinksmino. Kažkas tokio. O dabar prisiminus šį periodą, žinau, kad kažkur interneto platybėse mėtosi labai smagi nuotrauką, aš ja paviešinu, kur pirmą kartą susipažinsite su benamiu :) Rokai Arbuši, gausi atsakymą kiek baisus benamis yra:
Taigi, šiokia tokia nemokamo gyvenimo patirtis. Apie šią situaciją galėčiau ir toliau tęstis, bet šiam kartui tiek. Tas mano nemokamas gyvenimas kiek jau susidarėte vaizdą yra tam tikra visuomenės parazitų gyvenimo forma.
Dar vienas pavyzdys. Buvo Palanga, kažkaip chebra, turėjo babkių, o benamis ne, o dar kažkaip kompanija nesutarė. Vienas kompanionas turėjo gitarą, bet nemokėjo groti, bet mano įkalbėtas, kažką pradėjo brazdinti, prisėdo panelės, pas kuriais ir apsinakvydinom, nors ir turėjom palapinę su kuria praeitą naktį Gintaro muziejaus parke nakvojom, taigi gavom nemokamo alkoholio ir nakvynę. Keisčiausia iš kompaniono buvo išgirsti, jog ji išprievartavo mergina. O su manim naktį praleidusi panelė, kiek jai tada buvo penkiolika metu ? tik po penkerių metų sužinojo ką mes ten darėme ar ne darėme, kai atvažiavo į Vilnių studijuoti ir aš pradėjau su jos drauge draugaut. Bet viskas baigėsi.
Aš turėčiau dabar jūsų paklausti ar tai nemokamas gyvenimas ar tam tikra visuomenės parazitavimo forma?
Nors gaunasi kažkaip taip, jog lyg ir viską gauni nemokamai esi suvaržytas kito žmogaus sau leisti kažką ar neleisti, taigi dėl nemokamo gyvenimo prarandi savo asmeninę laisvę.
Dar vienas ne mano asmeninis pavyzdys.
Žmogus iš Mažeikių atvažiavo Vilniun ir tapo mažamečių traukos objektu, be jo joks metalovas pagėrimas nepraeidavo. Tapo kaip ir vakarėlių siela. Plotuose gamindavosi valgyti ir juose būdavo tiek kiek galėdavo ilgiau. Vilniuje vienu momentu gyveno palapinėje ant vieno iš Vilniaus kalnų, daiktus saugodavo maksimų, ikiukų saugyklose, kol vieną kartą pas vieną iš mano pažįstamų atkeliavo nakvynei, vienai nakčiai ir išsinešdino tik po metų.
Nemokamas gyvenimas paremtas parazitavimu, kito išnaudojimu(vakarėlio siela, siekiant asmeninių tikslų), priklausymu tam tikram asmeniui.
Aš čia apžvelgiau tik savo asmeninę nemokamo gyvenimo patirtį, į kurią neįtraukiau nemokamų statymų baruose ir gėrimų iki kelių parų tik iš vieno žmogaus sąskaitos. Čia gal atskira tema, o gal ir ne.
Galima paimti ir kitą nemokamo gyvenimo alternatyvą: valstybės pašalpas ir visas kitas nuolaidas, žmonėms kurie nieko nenori dirbti ir toliau parazituoti.
Mano gal pasikartojantis klausimas kas yra nemokamas gyvenimas: gyvenimo būdas, nuotykis, parazitavimas ar…(galite drąsiai pratęsti šią eilutę).
Norėjosi, kažkokio įdomaus teksto su trupučiu asmeninės patirties, bet gavosi kaip visada asmeninių paverkšlenimų kampelis. Nesuformulavau nemokamo gyvenimo apibrėžimo, bet gal kartu mes galime šį dalyką apibraižyti?
Filmas “Klasė”
Ketvirtadienis, vasario 26th, 2009
Šiandien teko apsilankyti kino teatre ir pamatyti vieną filmą, kurį dabar norėsiu trumpai pristatyti – estiškąją “Klasę”.
Filmas apie smurtą mokykloje, į kurį būriais vedami moksleiviai. Žiūrėjau ankstyvąjį seansą 15 valandą, tad salė “atvežtiniais vaikais” buvo perpildyta.
Pati filmo problematika yra labai opi šiandieninėje Lietuvoje ir ne tik, manau ir visam likusiame pasaulyje.
Pats filmas momentais atrodo ištęstas ir truputėlį nerealus, kai kurios smurto scenos man pasirodė neįtikinamos, bet tai mažmožiai.
Visa kita labai realiai pavaizduota, ta tokia vos ne lietuviška mokyklos “virtuvė”, kur kiekvieną klasė turi savo atpirkimo ožį.
Tik šiame filme parodoma iki ko gali nuvesti atrodo paaugliškos patyčios.
Mažai šnekama, daugiau bandoma prašnekinti ir sujaudinti vaizdiniais, kas tam tikrais momentais tikrai puikiai suveikia. Labai neblogas muzikinis takelis.
Trumpas aprašymas apie filmą (pavogta iš Skalvija.lt):
Kiekvienoje klasėje būna mokinys, kurio dauguma nemėgsta. Filmo herojus šešiolikmetis Josepas – vienas tokių atstumtųjų. Tačiau kartą šešiolikmetis Kasparas stoja jį ginti. Jo gynėjo pozicija nepalengvina bendro klasės nusistatymo. Priešingai. Nuo Kasparo nusisuka visi buvę draugai, net ir jo mergina. O Josepas dabar atakuojamas ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Atrodo, net ir suaugusieji žiaurioje paauglių kovoje yra bejėgiai. Kasparas ir Josepas nusprendžia patys sustabdyti nesuvaldomą agresijos ir smurto proveržį mokykloje.
Filmas 2007 m. pelnė prizus tarptautiniuose Varšuvos ir Karlovy Vary festivaliuose. Estijoje „Klasė“ atrinkta „Oskaro“ nominacijai kaip geriausias filmas.
„Manau, kad dauguma ankstesnių filmų apie šaudymus mokykloje, buvo neteisingi. Paprašiau Estijos moksleivių, kad papasakotų savo gyvenimo istorijas ir nusprendžiau sukurti filmą be politiškai korektiškų tikslų. Negali (ir neturėtum) kurti filmo apie žiaurumą ir nepabandyti nuoširdžiai paaiškinti to žiaurumo priežasčių. Taigi, „Klasė“ yra toks filmas, kuriame gali pagalvoti, kad vaikinai, šaudantys savo bendramokslius, yra geriečiai ir nelaimingos aukos. Kai filmas baigiasi, pagalvokite apie tokią manipuliaciją dar kartą.“
(Ilmar Raag)
Treileris
Filmas, kurio pabaiga nepalieka abejingų ir jei ne pradžioje parodyti subtitrai, jog paremta tikra istorija, nepatikėčiau, jog tai nutiko kažkur šalia mylimos Lietuvos.
Ir dar, mano galva, jei vaikams, kurie fūromis iš mokyklų vežami pasižiūrėti šio filmo, nebus pasakytas moralas, nes filme jis nepasakomas, tai gali sukelti priešingas reakcijas.
Visai neblogas filmas vietomis skystokas, jei ne viską triuškinanti pabaiga vertinčiau tik kokiais 5/10, bet pabaiga prideda savo, tad 8/10. Kaip estams manau tikrai gerai pavykęs darbas.