Kažkaip keistai bloginti apie blogus. O gal čia nieko keisto? Juk nuėję į pamaldas, po to šnekamės koks kunigėlis buvo, kaip mišias laikė, ir ką tas pamokslas reiškė, bet nebūtinai.
Čia gal reikėtų pasigilinti kas yra tas blogas ir kodėl tokia saviraiškos priemonė egzistuoja. Internetas buvo senai, o blogai atsirado nesenai. Čia kaip buvo krikčionys žydai, bet kur buvęs nebuvęs iš dangaus pystelėjo Jėzus.
Juk tinklaraščiai yra rašomi su labai skirtingomis sentencijomis intencijomis (čia labai protingas žodis). Juk dauguma blogų rašoma, tam, kad žmogus patenkintų savo saviraiškos poreikį, savo didįjį ego, norėdamas parodyti pasauliui: o jūs visi dabar žiūrėkit, aš čia tokis ir tokis ir aš rašau blogą!!! Duosiu nukirsti savo trečiąją koją(įjunkit savo iškrypusią vaizduotę), jei su manim šioje vietoje su nesutiksite.
Kitas klausimas kiek tas žmogaus egoistiškas žvėriukas nori pasirodyti pasauliui.
Tarkim, rašau blogą, nes šiaip esu kažkoks lūzeris(kaip kieno akimis pažvelgsi) savo bendruomenėje, bet vat viduj turiu potencialo ir jį išlieju rašydamas blogą, taip susirasdamas bendraminčių ir nebesijausdamas balta varna savame medyje. Broliai ir seserys, vienykitės.
Kitas, pavyzdys, esu visu kuo apsipatenkinęs žmogiukas, trykštantis savo erudicija ir neturintis su kuo ja pasidalinti. Rašau blogą ir padedu kitiems žmogiukams drąsiau žengti į pasaulį, aš esu pasaulio šviesa ir meilė, broliai ir seserys, sekite mano žodžiu ir jums bus atlyginta.
Dar pavyzdys vienas, o gal aš esu tiesiog paplaukęs žmogeliukas, sakykime intravertas(čia tokie kur vartoja daug intraveninio gėrio) ir rašau dienoraštį tam, kad galėčiau suvaldyti savo išprotėjųsi pasaulį, kad pasijausčiau geriau, nes man tokia forma yra savęs apsaugojimas, bet nebūtinai. Rašau, mažam ratui pažįstamų. Mažam ratui ir taškas. Dievas yra vienas, šalin stabus.
Taigi, kaip Jėzus su savo gerąja žinia, taip ir blogai žvengė į pasaulį su savo gerosiomis žiniomis, tikėdami, jog jie yra ateitis, bet nebūtinai.
Šioje vietoje kaip ir Jėzus, blogeriai susidūrė su problemomis. Jėzų jau nuo pat pirmųjų dienų kaži kokis karalius norėjo nugalabyti ir persekiojo visą mielą gyvenimą. Taip pat blogeriai norėdami skleisti savo gerąsias žinias bevaikščiodami nuo vienų namų iki kitų susidūrė su problemomis- su per didelėmis komentarų dozėmis bei lankomumu. Tad kai kurie blogeriai savo namų duris buvo kurį laiką palikę daugiau užrakintas nei pravertas ir tik atslūgus neprašytų pakeleivių srautui vėl atrakino jas.
O dar kai kurie blogeriai savo namų duris laiko atvertas, kad gali pasižiūrėti, kas ten viduje vyksta ir gali žiūrėti ir grožėtis, bet šiukštu neturi jokios teisės užeiti į vidų, nes tai asmeninė ir neliečiame namų židinio erdvė.
Tas kas dar iki šios vietos nesuprato apie ką aš čia tiek pripilsčiau iš tuščio į kiaurą – apie komentarus bloguose.
Šitokias mintis man suklėlė tokis Salomėjos blogas, kai kažkurią dieną užsimaniau išreikšti savo visažinio nuomonę ir ups…pasirodė, kad ji visiškai nereikalinga? Jūs įsivaizduojat? Mano visa žinančio ir visur galinčio patart nuomonė buvo sudrąskyta į skutelius ir tapau tik bereikšmiu ufonautiku, skraidančiu savo gelėta lėkšte su per daug haliucogenų. Pasijutau kaip šliužas nevertas vaikščioti šia žeme, bet…bet netrukus gavau Manto laišką su nuorodą į minėtąjį blogą ir pasijutau toks ne vienas, taigi jau buvom du šiužai neverti šiaužioti šia žeme. Du tai jau kompanija galinti daryti visokius alijansus prieš kitaminčius. Ir tai tapo gera. Taigi, aš sakau, kad bloginimas labai nebloga prieganda visokio plauko pasaulio išgelbėtojomas, visažiniams, iškrypėliams ir dievams.
Čia gali bujoti armijos riterių pasiryžusių iš Izraelio parnešti Jėzaus karstą.
O dabar truputėlį palikime religinius daiktus nuošalyje ir pažvelkime, kaip neregys praregėjo.
Pasikartosiu, Salomėjos blogą skaitau, jau nemažai laiko, nu fak, įdomus kliedesiai ir netik, bet dažniausiai susilaikau nuo komentarų, dėl to geriausia skaityti kokiame readeryje, kur ne taip patogu rašyti komentarus ir gali nepastebėti tokios grafos kaip komentarai :)
Tada galiu ramia sąžine keliauti liūliaus arba laukti išpažinties (su neramia sąžine).
Na ir vis dėlto nepasakiau pagrindinės minties. Jeigu žmogus rašo labai asmeninį blogą ar kažkiek asmeninį blogą, manau reiktų gerbti to žmogaus privatumą. Na kas gi tu koks, kad gali patarti mano sielovados klausimas, eilinis ufonautas tai keliauk sau savo skraidančia lėkšte tolyn į galaktiką, o jei patinka stebėk pro rakto skylutę, jei tau tinka toks variantas, tik nebandyk pas man užeiti, nes aš noriu girdėti tik tų žmonių nuomonę, kurie man įdomus.
Vieno dalyko šioje vietoje nesuprantu, na tave išvadino ufonautu, na ir kas, pirmą kartą gyvenime buvai pavarytas nuo gausybės rago prie kurio norėjai prisliesti? Nusiramink, suskaičiuok ik dešimt, išgerk vandens ir gyvenk sau toliau.
O labai geras variantas yra „Šiandien man tavo nuomonė neįdomi. Bandyk rytoj.“
Taigi, broliai ir seserys, imkite mane ir skaitykite – pasakė prostitutė kalėjime. – Aš atvesta knyga.
O jei kas nesutinka su manim pasiimkite po Ipodą ir užmėtykite jais mane.
P.S. Jei ką domina sielovados klausimai skaitykite šventraštį www.biblija.lt ir atraskite šviesą ir tikėjimą.
Tags: bloginimas, blogosfera, komentarai, komentavimas
benamis
neveikia nuoroda į Mantą :)
aš tai manyčiau, kad jei žmogus rašo labai asmeninį blogą ir nenori, kad jis būtų prikomentuotas, tai tiesiog iš vis blokuoti komentarus, kad net nebūtų tos grafos ale „pridėk komentarą“ :)
Na galbūt tai ir gera mintis, bet jei kartais nori išgirsti ir kitų nuomonę?
Šiaip aš manau, kad tiesiog komentuotojams nereikia apsimesti supykusiais ar įsižeidusiais, juk tai kiekvieno tam tikra asmeninė erdvė.
Tikiuosi pataisiau nuorodą į Mantą :)
tipiškas pavyzdys, kai rašinys pradedamas nuo adomo ir ievos (šiuokart -- nuo jėzaus) ir tik noras perskaityti benamio mintis (gal bus tokios, kaip anasyk?) priverte perskaityti iki galo.
šiuokart skystai, benami :)
nes tikriausiai nesupratai (ar aš nesupratau?) jog jei nedraudžia rašyti komentaro, tai nereiškia, jog komentare gali rašyti beleką kaip pilypas iš kanapių.
Šiandien scrollinu Google Readeryje viską iš eilės, vos šito nepražiopsojau. Laiko nelabai yra, išvažiavau į univerą 7h, grįžau namo 19h :)
Kas dėl Salomėjos, tai aš ją beveik suprantu, įdomi asmenybė (aš irgi ne kažin kiek pagal charakterį skiriuosi).
Vis tik laikausi principo -- kieno blogas, to ir valia.
Jeigu nepatinka mano komentarai, gali laisvai trint, gali blokuot mano komentarus. Čia jos valia. Ir aš dėl tokio sprendimo tikrai nereikščiau jokių pretenzijų. Jos blogas, ką nori, tegu tą daro.
Bet kai pradeda su savo G12 mane vos ne debilu vadint, tai jau truputį užknisa (nors realiai, tai pykčio dėl to nejaučiu), tik šiaip juokas ima, kai tokie „išsilavinę“ žmonės nusileidžia iki mano „neišprusėlio lygio“ komentaruose ir elgiasi taip pat kaip aš (o aš gi nusišneku).
Dar kažką norėjau parašyt, bet užmiršau. Jei atsiminsiu, parašysiu :)
Blog’as, ypač kai atlieka asmeninio dienoraščio funkciją, yra kaip virtualūs žmogaus namai. Juk galima suprasti, kad žmogus nenori, kad pas jį eitų visi benamiai kojom ir burnom nevalytom.
Būtent, Pauliau, tą ir norėjau pasakyti.
Rokai, kokios ten mintys anąsyk tau patiko?
Benami, aš truputį ne į temą, bet nesusilaikiau:
„Juk tinklaraščiai yra rašomi su labai skirtingomis sentencijomis (čia labai protingas žodis).“
tai žodis gal ir protingas, nesiginčiju :D bet tikrai ne jį turėjai omeny rašydamas ;) turėtų būti „intencijomis“ ;)))))
o beje, iš šito man kilo toks klausimas -- jeigu vat komentatorius paima ir parodo kokią žioplą klaidą tavo tekste? :) ar būna tokių komentatorių dažnai? ir kaip reaguojate?
(aš pati labai nedaug skaitau blogų ir dar mažiau komentuoju, nebent tik kai turiu ką pasakyt, tai man smalsu… :)
Sese, susilaikymas yra dorybė :)
Kai mano komentatorius pasako apie klaidą, atsižvelgdamas į tai kaip ji sudarko mūsų lietuvių kalba, aš dažniausiai ją ištaisau.
Tik vat nežinau dabar ar mano sentencijas taisyti į tavo intencijas.
Vieną kartą komentaruose, man buvo pasakyta, jog aš čia gadinu nuotaiką, nes kabinėjuosi prie klaidų, tai vat kaip būna.
Labai atsiprašau, bet vienas naetitikimukas ir pastabėlė:
„Čia kaip buvo krikčionys, bet kur buvęs nebuvęs iš dangaus pystelėjo Jėzus.“
Krikščionys -- net ir žodžio kilmė nuo žodžio Kristus. Jie nuo jo ir prasidėjo.
Turėtų būt katalikai? Aš šioje vietoje abejojau biskie, tai…kaip iš tikrųjų ta religija vadinosi? judaizmas?
jei jau kabinėtis prie klaidų, tai šiame įraše, benami, jų apstu (pvz „Interntas“, kitų tingiu jau ieškoti, pats pažiūrėk). bet man klaidos nekliūva, nes, deja deja, pats jų darau daug. bet visada pataisau, kai kas nors jas nurodo. tiek gramatines, tiek faktologines.
Jau kuo toliau, tuo dažniau imu kalbėti ne žodžiais, o nuorodomis. Bet kam aušint burną, jei tai jau pasakyta, ar ne? Tai šiuokart: http://aurimas.eu/mama-noriu-buti-komentatorius. Vebdunuliškumas įsikūnija ne tik tinklaraščiuose, bet ir komentavimo galimybėje.
Reikia eit vaistų kokių į vaistinę nuo sužvaigždėjimo. Jei jau apie mane rašo, jei jau net laiškais diskutuoja apie tai, kur koks komentaras parašytas.
O imkim ir pagalvokim. Tiesiog paanalizuokime tuos komentarus, tame įraše. Benamis pakomentavo ir sukėlė mano nepasitenkinimą. Gal jis nekaltas, gal aš čia tiesiog nesivaldau, todėl, kad iš jo komentaro supratau, kad jis nesuprato manęs. Betgi galvoju, kad daugelis skaito tiesiogiai, ir negaliu jų kaltinti. Bet ir ne jie yra mano tikslinė grupė. Todėl kai ateina toji netikslinė grupė ir parašo ką nors apie net ne batus, o apie kepurę, tai nesidžiūgauju. Todėl prie įrašų, kurių tikrai niekas nesupras galima rasti tą “Šiandien man tavo nuomonė neįdomi. Bandyk rytoj.” Bet va iš to išsivystė tai, ką pats gerb. benamis pavadina: „Kad delfio neskaitau..tai teršiu tavo daržą :)“. Teršalai. Ok. Ties tuo ir sustojam.
Bet apsireiškia Mantas. Mantas, kuris pyksta, kad jį kažkas atseit debilu pavadino (nors niekur nerandu to žodžio) ir todėl turi pareikšti savo autoritetingą nuomonę. Kuri vėl gi, pasakykit man kuria procento dalimi susijusi su įrašu? Ir negaliu džiūgauti pamačiusi Manto komentarą, po to kai šis ateina ir kažką nei iš šio, nei iš to pasako ant mano šefo (parašo ir jo pavardę), kai tuo tarpu žmogus visiškai ne prie ko. Ir kaži ar nori, kad jo pavardė valkiotųsi prietrankų pavaldinių bloguose. Tas pats gi Mantas jau seniai sudarė tokią nuomonę, kad komentuoja tik tam, kad paliktų savo nuorodą, o ne nuomonę.
Regis išsakiau savo mintis, kurias galit sudirbt. Retai aš komentuoju pas kitus. Tik pasakysiu, neverta aš aptarinėjimo. Mano blogas tik senos bobos paistalai. Ir kaip ten bebūtų vertingiausi komentarai viešumos nepasiekia.
Rokai, galiu su tavim drąsiai su tikti, jog šiame įraše daug klaidų, bet stengiuosi to kaip galima labiau išvengti. Rašiau pavargęs.
PinkCity,
Stengsiuos peržiūrėti nuorodą, gal vakare, jei galimybė bus.
Salomėja,
Tarkim, mano komentarai daugiau mažiau buvo parašyti su ironija, tarkim, kad ir „penktadieninis gandrų šaudymas“. Kad mes per komentarus nesusišnekėjom čia nieko tokio, gal kas neturėjo nuotaikos klausytis visokių benamių ir panašiai, ir tai labai normalu. Čia tavo daržas.Taip, sakant priteršiau ne į temą.
„Tas pats gi Mantas jau seniai sudarė tokią nuomonę, kad komentuoja tik tam, kad paliktų savo nuorodą, o ne nuomonę.“ man irgi kartais taip atrodo, kur komentaras būna beveik neįsigilinus į skaitomas mintis, bet tiek to, man jis nemaišo.
„Mano blogas tik senos bobos paistalai.“ Bet labai įdomūs paistalai, ne veltui turi virš 100 prenumeratorių. Gi kaip kažkas pastebėjo galėtum knygas rašyt, gal jau laikas?
O vaistinėje vaistų nuo sužvaigždėjimo su žiburiu nerasi.
Benami, tai su ironija ir mano atsakymai buvo. Kai jau pamačiau, komentarų skaičius į delfius krypsta tai ir sustojom, argi ne? Juk jei nuignoruočiau visiškai pirmą komentarą, tai ir šitos diskusijos nebūtų. Todėl nemanau, kad kažkas kitas kaltas.
O dėl to „man irgi kartais taip atrodo, kur komentaras būna beveik neįsigilinus į skaitomas mintis, bet tiek to, man jis nemaišo“. Tai nemaišo vieną, antrą, trečią, dešimtą kartą (kalbam apie tai, kad tarkim tai rašo tas pats žmogus, o dar po to ir kituose bloguose pastebi tą patį veikėją su tom pačiom tendensijom). Nu bet kažkada ateina toks laikas, kai jau pradeda erzinti.
O dėl tų prenumeratorių, tai kaži kiek ten jau jų realių, o ne robotų visokių. Be to būtent šitos -- prenumeratorių statistikos nebeseku (nesiginsiu, visos kitos įdomios, nes šiaip skaičiukus mėgstu).
Vienas dalykas yra komentarų redagavimas, ištrinant tokius visiškai ne į temą arba kur šefo pavardė minima (džyz…), kitas dalykas yra komentavimo galimybės nepalikimas normaliems žmonėms, tokiems kaip aš!
Sustojom, nes nebemačiau prasmės tęsti.
Aišku buvo galima tęsti su ta mintimi, o kaip tu čia mane su delfiu sulyginai, juk aš blogeris ir t.t, mano komentarai visada į temą ir t.t. :) :) :)
Tiesiog nebūtų šio įrašo, jei ne Manto laiškas, o tu žiūrėk, aš čia ne vienas ingoruojamas esu. Kažkaip keistai nuteikė, su šypsena. Oho, kokios problemos.
Ir man tiesiog sukilo mintis pasidalinti mintimis apie komentavimą. O tavo blogą paėmiau kaip šio reiškinio pavyzdį. Aš velniškai žinau kaip tu nemėgsti nuorodų pas sau. Ilgai dvejojau dėti ar nedėti nuorodos, bo po to su perkūnėliais mane pragaran pasiųsti gali.
Pink, tame ir esmė, kad laikausi tos pozicijos, kad netrinu komentarų, neredaguoju ir pati dėl visko esu kalta, jei pritraukiu visokius. Kažkur kažką reiškia praleidau. Nes na cenzūra… (nekalbu aš apie visiškai spaminius kokius Puikuzas mėgsta)… ne mano stilius. Bet liežuvio irgi nenulaikau.
matai, benami, man labiau pasisekė -- kiti žmonės iškart perspėjo, kad Salomėja nemėgsta komentarų apie nieką. pabandžiau kelis protingus parašyti. neatrodo, kad pataikiau. todėl skaitau jos neerzindamas. kam jaunas damas erzint? :)
O man tai ką nesiseka?
Čia Salomėjos blogas tik kaip pavyzdys duotas.
Aš irgi stengiuosi skaityti ir tylėti t.y. nekomentuoti.
Posto idėja, kad žmonės prieš komentuodami turėtų susimąstyti ar jie tikrai turi ką pasakyti, ar autoriui reikia jų šlamšto.
Aš kaip benamis toleruoju visokį šlamštą, kolei kas.
benami, tai gerai, kad įdėjai nuorodą. Ta prasme jei būtum rašęs apie mano blogą ir neįdėjęs nuorodos, tai tiesiog nebūčiau to sužinojus. Man gi laiškais niekas nepraneštų: „žiūrėk, tave kaip pvz. naudoja“.
Rokai, tave perspėjo jau po mano paburbėjimo, kaip suprantu.
Kadangi, dar vis yra skaitančių šį postą ir nesuprantančių kame čia šaknys.
Pabandysiu viską glaustai susakyti.
Jei kas galvoja, jog esu nepatenkintas, kad mane suvarė ar dar te kokius biesus padarė, tegul dar kartą pagalvoja.
Tiesiog, kiek supratau, mes išsiaiškinome, kad visi tie komentarai buvo parašyti su ironija. Suprantate su IRONIJA, bet vat vienas pilietis tokiais komentarais buvo nepatenkintas, kas man sukėlė kažkokias emocijas ir paskatino parašyti šį postą.
Negi man dar papublikuoti laišką su tuo veikėju, kad visiem aiškiau būtų?
Posto idėja, kad kiekvienas blogeris turi savo privačią erdvę, tam tikrą intymų atstumą per kurį prisileidžia savo skaitytoją. Ir čia Salomėjos blogas yra tik pavyzdys.
Juk bendraudamas su žmogumi prisileidi jį tam tikrą atstumą, aišku ne troleibuse, kur yra pats intymiausiais atstumas.
Tipo, jei mane ignoruoja kuriam bloge, ar aš turiu skųstis visam pasauliui, kad mano visažinio nuomonės negerbia. Aišku, kad ne. Ypač jei siekiama ne pakomentuoti, o pasiprominti. Tai virsta tam tikra savęs „stumimo“ sistema, tas pradeda erzinti.
Gal dar klausimų kas?
benami, nerašyk kitą kartą pavargęs, nereikės teisintis dėl to (ir ką), ką parašei :)
Salomėja, gal. bet juk negadinu tau gyvenimo, ane? :)
Na, jei diena buvo sunki, bet vat vis kirbėjo dvi dienas apie tai pasipasakoti ir ištaikiau laisvą minutę ir brūkštelėjau.
Man, atrodo, kad su piktąja ragana, mes viską išsiaiškinom.
O parašiau, taip kaip norėjau parašyti.
benami, konkrečiai šitą tavo postą supratau kaip tu ir norėjai parodyti. Juk nesipiktinu, kad mane paminėjai, ar taip atrodo? Tik tiek, kad esu susireikšminusi žvaigždė ir išanalizuoju tą konkrečią situaciją, nors mano blogas tik pavyzdys :P.
Čia į kometnarus trigrašį įkišau dėl to paties paminėto veikėjo, kuris sukėlė tau norą parašyti postą. Nes pas mane su tamsta regis tik apsiironinom tiesiog. Na fun ir tiek. O štai Mantas gauna piktai. Ir ne be priežasties juk. Pasirodo dar ir verkia po to, dar ir bando iš tiesų susiburti su kažkuo :)
Bet ar verta kalbėti apie Mantą, kuris man rašo: „Jeigu jau jūs niekada „nenusišnekat“ „, ir net nepakelia akių pasižiūrėti kokia yra įrašo kategorija. ???
Rokai, nea, CV dar laukiu.
Aš tai, kad ir su ironija rašiau ale tuos komentarus, bet visgi šiek tiek man baimės yra, o jei netyčia Salomėja toks neprognozuojamas žmogus uždės man IP baną?m?
Juk niekada negali žinoti, kas jums susišvies :) Juk vieną dieną blogas gali dingti :)
Aš manau, kad mes vienas kitą supratom. Ir tolimesnės diskusijos neverta tęsti.
Tiesiog skirtingi žmogeliukai skirtingai mąsto ir tiek. Juk ne kiekvienas gali pažvelgi iškreiptai į mūsų tobulą pasaulį.
Mantas man savotiškai įdomus žmogus, kaip ir Salomėja. Skirtingi blogai skirtingai nuotaikai.
Pvz, jei tęsiant apie Salomėją, man tavo blogas tinka pasiskaityti ilgais šeštadienio vakarais kaip pasaka prieš miegą.
Jei noriu kažko konkretaus žinau, kad Manto blogas man gali padėti, ar pats Mantas.
Aš visiškai nenoriu, kad šis įrašas taptų pavarymu ant vieno konkretaus asmens.
Esame skirtingi, tad gal laikas tuos skirtumus suprasti.
O gal kas darbą pardavėjui konsultantui pasiūlys?
Jap. Diskusiją galim tikrai baigt, ant koooooleeeeegų blogerių nevaryt. Tik tiek, kad nei benamio, nei Manto aš ir nežinočiau, jei jie neapsilankytų ir nepasikomentuotų. O aš regis ir nekomentuoju niekur, jei komentuoju, tai nepalieku nuorodų, nesiburiu į bendruomenes, nebesiregistuoju į jokius naujus projektus, ale vistiek va, skaito igais žiemos vakarais. :)) Nesimuškit:)
Na, man kartais knieti labai pasireikšti :)
Kabant apie mane, man tas bloginimas galbūt tam tikra bandos jausmo atmaina. Kiekvienam kitaip.
Sakykime buvo periodų kai skaitydavau tik Salomėjos blogą, kai nereikėjo jokios išorinės info, tiesiog pezaliukų galvai užkimšti, labai puiki terapijos forma buvo.
Čia šalutinis poveikis nuo kažkokios senos reklamos nežinau.lt puslapyje, kai netyčia visai to nenorėdama Salomėja nerealiai išsipromino :)
[...] esmę (kad komentarai įdomūs savaime, net jei nežinai, apie ką), o Benamis paguodė visus, kam nepasiseka palikti savo nuomonės. Tikiuosi ir tuos, kas patenka į šlamšto filtrus. • Beveik organizuotai kilo kampanija vietoje [...]
Perskaičiau visą šitą komentaryną apie komentavimą ir supratau, kaip gerai, kad mano mažas jaukus blogas niekam perdaug neužkliūna ir mažai kam kyla mintis jame komentuoti (apart spam-robotų ;)
O dėl Jėzaus, krikščionių, judėjų ir katalikų.
Šiaip Jėzus buvo žydas, judėjų tikėjimo eretikas, už ką ir buvo nukryžiuotas romėnų (žydai, kurių karaliumi buvo Erodas Didysis, kadaise bandęs Jėzusiuką kartu su kitais kūdikiais nukneckyti, neturėjo teisės bausti mirties bausme). O krikščionys tai jau po to atsirado, kai juos išsilakstę po kristaus žūties jo mokiniai-apaštalai iš žydų pradėjo atvertinėti. Ir tik Paulius, kuris buvo vienientelis apaštalas ne-žydas, pradėjo krikščionybę tarp ne-žydų skleisti.
Na, manau, dabar tave pakankamai supainiojau :P
Nea, kaip tik įvėžęs pastatei, na buvo tada žydai.
O pas tau gal komentarų mažai, nes nuotraukas pakomentuoti sunku, gal balų vertinimą kokį įsimesk tai bus kaip tylūs komentarai.
Nu kad kokius vertinimus dabar prikabinti dabar perdaug vargo, nes pas mane miksas iš visokių aplikacijų, HTMLų ir kitokios fignios. Tai yra stand-alone problema, kai pasileidi kažką paprasto be išankstinio plano, o paskui prisnargliuoji tai iš kairės, tai iš ddešinės visokius dzinguliukus ;)
Jėzau, tik dabar perskaičiau ir pradedu suvokti, į kokį atsakingą reikalą painiojuosi komentuodama blogus. Ką dabar reiks daryt vietoj emocinio blogų komentavimo? Kad tik gert nepradėčiau… Bandysiu laikytis(dėl gėrimo, ne dėl komentavimo).
Tai nėra taisyklės, tai tik pastebėjimai ir nereikia išsigalvoti, kad į kažką painiojiesi ir panašiai.
Labai gera yra PinkCity duota nuoroda apie komentarus :)
Aha, gera nuoroda. Ją perskaičius susimąsčiau ir parašiau. Nes man komentarai ne vien info, bet ir bendravimas yra…
Ir dar -- kaip gaila, kad rašytinis internetas nesuteikia galimybės dažyti komentaro ironijos spalva… Aš ten ankstesniam komentare traukiau per dantį:)
Ironija komentarui galima suteikti, viskas labai priklauso nuo jį parašiusio ir priėmusio asmens.
Vieno gali būti nesuprastas, kitas priims kaip pokštą, kaip ir gyvenime.
Gimei tai tikrai ne pačiu laiku, gi tavo laikais nebuvo skype tikriausiai, tai nėr tada ką šnekėti.
Taip, tu teisus, labai nelaiku, tais tragiškais laidinių telefonų laikais, kai telefonu buvo galima pliurpt kad ir pernakt, nemokamai ir be baimės, kad išsilydys hipofizė. Savam mieste, aišku. Grynas siaubas, kad nebuvo mobiliakų, PC ir Skype. Čia tik atsakiau. Daugiau nėr ką šnekėt.
:)
Gimėm kažkada ne tada…