Benamio blogas

Šturmavau šiandien darbo biržos vartus, ne taip sėkmingai man sekėsi kaip Pinkei, nes žiauriai nervinausi.
Tikriausiai visus dominantis klausimas: kokia situacija?

Taigi, nuo pradžių.
Kadangi man pačiam atsikelti kokią septintą valandą ar anksčiau yra visiškas peilis.
O mano senutei nelabai miegasi, tai šioji nukurniavo į darbo biržą be penkiolikos septynios ir paėmė numeriuką su skaičiumi 63.
Skambutis man dar visai apsimiegojusiam, nes mano senutė panikuoja ir nesupranta kaip čia kas, daug tas 63 ar mažai. O aš irgi tiek pat suprantu.
Taigi, nei valgęs, nei gėręs po penkiolikos minučių, visas kaip nesavas apygreičiu žingsniu kiek įmanoma apsitraiškanojusiom akim, skuodžiu iki šios bedarbių šventovės.
Ir man belieka laukti, laukti savo eilės tikintis, kad pavyks kuo greičiau iki išvajoto kabineto durų prasibrauti. Tikslumo dėlei 105 kabinetas.

Darbo biržos flora ir fauna.

Apsidairius aplink vaizdelis daugmaž toks: visokie dėdės seniai šalčiai ir tokie biškie prasigėrę žmogiukai, keliolika pusamžių vyrukų ir moteriškių.
Šiaip smagus atradimas buvo kažkokia jauna mergaitė, šalia kažkokio kabineto išsitiesusi ant grindų ir beskaitanti knygą. Šioks toks malonus akiai vaizdelis.
Dar buvo kelios tokios visai nieko mergaitės ir vienas padorus berniukas. Dar kažkoks jaunimėlis nedrąsiai stoviniavo prie karjeros planavimo durų.
Visi kiti kaip ir minėjau daugmaž statistiniai pilki lietuvaičiai.

Bedarbiai kavos negeria

Kadangi buvau išvirtęs iš lovos, o dieną be kavos sunkai įsivaizduoju. Pradėjau paiešką. Lauke stovintis spaudos kioskas kavos neturi, nes nedirba.
Taip, šalia pačios darbo biržos bedarbystės pavyzdys.
Bet vėliau atsidarius darbo biržos kavinei užsukau ten.
Klausiu: Ar turit kavos?
Pardavėja: Taip.
Aš: Iš aparato.
Pardavėja: Taip.
Aš: Tai vieną puodelį.
Pardavėja: Devyniasdešimt aštuoni centai.
Aš: Joa..O kodėl? (OMG, pirmą kartą tokią kainą girdžiu).
Pardavėja: O iš kur bedarbiai turės pinigų?
Aš: :)
Kaina aišku stulbinanti, nors kava iš aparato, bet jau labiau primena arbatą nei kavą, bet iš bėdos geriau tokia, nei nieko ir svarbiausia iš aparato.
Aišku, išgėrus tokius tris puodelius, gal kažkiek poveikis būtų panašus į mažo puodelio kavos.
Taigi, bedarbiai kavos negeria.

Ką pasakoja šiukšliadėžės?

Šie stebuklingi daiktai, kartais leidžia pamatyti labai slepiamą gyvenimo pusę.
Taigi, jau kokią devintą valandą konteineryje pūpso skarbonkė nuo “7.30”, taigi ant kavos nėra litų, bet ant “streso nuėmėjų” užtenka, o jei lauki nuo 7.30, alaus pavadinimas dar labiau iliustruoja beviltišką bedarbio dalią ir įtampą.
O pagėrus alelio ir nuėmus stresą, tikriausiai cigaretė pats tinkamiausias būdas visiškai “užmušti” stresą. Kadangi tokių streso malšintojų gausu- šiukšliadėžė neišlaiko ir uždūmija.

Laukimas

Laukimas tikriausiai yra labiausiai užmušantis dalykas, nors aš buvau nusprendęs irgi tokią protingą knygą kaip “Stiklo karoliukų žaidimas” įsimesti, bet per savo skubėjimą pamiršau.
Bet dėkui, dievuliu,i šalia manęs buvo ausinukas, su pačia nuostabiausia muzika ir mobilusis telefonas. Taigi, pasižiūrėjau savo paštą, paskaitinėjau blogoramą.
Sužinojau Simono siūlomus būdus apsiginti nuo patyčių bei, kad Mezon internetas nėra toks jau geras kaip ežiukas rašė ir youtubė rodė. Kažkokias nesąmones apie Omintelį paskaitinėjau ir apie buržujaus šeimos pagausėjimą. Pasiskaipinau. Atsibodo.
Tai pasivaikščiojau grynam ore, bo labai geras jausmas apima išėjus iš pribezdėtos bedarbių šventovės.
Buvo dar kilęs nors kažkur aplinkui pašūdeliauti, bet jokių įdomių įstaigų aplink.

Kabinete

Pralaukus kažkur pusantros valandos, pagaliau ir mano eilė atėjo.
Tai aš te visus dokumentus pateikiau.
Kažį kokį prašymą tai tik iš antro karto užpildžiau, bo datas supainiojau, beto kaip minėjau labai nervinausi, niekaip negalėjau susikoncentruoti ir jaučiausi apdujęs kaži kokis.
Vėliau iškilo problema, nu fak užmiršau piniginę su banko sąskaitos nr, bet bet…atsitiktinumo dėka, tarp visų popierių turėjau ir tą sąskaitos numerį (sutartį dėl tiesioginio debeto), tai viskas kaip ir gerai, tik rašydamas tuos skaičiukus, dar perskaičiavau kelis kartus, o jei ne į ta sąskaitą? Svarbu gi.
Po to klausė kažkokių klausimų ir davė kažkokią knygutę, kurioje parašyta kada dar sykį galėsiu apsilankyti.
Sužinojau, jog dar mėnesį po išėjimo galima pasinaudoti medikų  paslaugomis, tai jau varysiu į polikliniką, bo su balso stygomis baisiai kažkas darosi.
Po šių visų popierizmų galiu drąsiai sakyti, jog esu oficialus bedarbis ant Lietuvos žemės, papildęs vis gausėjančią tokių veltėdžių armiją.

Pabaigai

Pabendravus su kai kuriais darbo biržos darbuotojais, tarkim su tokiu dėde, kuris dalina numeriukus situacija tokia:

• Kiekvieną dieną bedarbių srautas didėja;
• Per dieną išdalinama iki 300 numerėlių, priklausomai nuo srauto.
• Registratorės per dieną aptarnauja per 30 asmenų, tad nereikia stebėtis, jei į vakarą šioms damoms čiuožia stogas.
  Šeši stalai kart 30 žmonių lygu apie 180 bendro srauto žmonių.
• Laukimo trukmė, jei jūsų numerėlis nepažymėtas vienetu, iki 2,5-3val.
  O jeigu gavote pažymėta kokiu 221 ir yra devynios valandos ryto drąsiai galite čiuožti namo, pamiegoti, pavalgyti.

Reikalingi dokumentai:

• Tapatybę įrodantis dokumentas;
• Sodros pažymėjimas
• Pažyma iš darbdavio
• Išsilavinimą liudijantis dokumentas
• Banko sąskaitos numeris.

Pastaba. Jei kas susidurs su tokia problema kaip dvi darbovietės ir išėjimas iš jų vienu metu, reikia atnešti pažymą iš tos darbovietės, kurioje ilgiau dirbote pirmaeilėse, kuri ilgiau buvo pagrindinė.

Tai tiek žinių iš bedarbių šventovės. Šiam kartui.

P.S. Čia žinios iš Vilniaus šventovės :)

Tags: darbo birža

This entry was posted on Penktadienis, kovo 6th, 2009 at 12:56 pm and is filed under Įžvalgos. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.