Benamio blogas

Kelionės laiku. Kelionės išgalvotais pasauliais, kuriuose yra daug mūsų kasdienybės atspindžių.
Keliaukim, nes į cigaretėmis ir smalkėmis prikvėpuotus plaučius padvelkė šviežias “Kino pavasario” vėjas. Belieka patogiai įsitaisyti,  užsisegti saugos diržą, užsileisti patinkančią muziką, plačiai praverti langą ir pasileisti riedėti nežinomais tamsiai, baltais, spalvotais kinematografinių klejonių kelias ir klystkeliais.

Pirmoji stotelė – “Soi Cowboy”.

Drama, o gal labiau – dviejų dalių spektaklis – apie meilę ir svajones.  Filmo tema sunki, bet be galo opi – perkama meilė ir svajonės.
Pasirinkta, gal kiek nuvalkiota tema – Tailando mergaitės ir turtingos senosios Europos sekso turistai, besirenkantys sau žmonas masažo salonuose bei baruose.
Šia tematika yra parašyta labai įtaigi knyga “Platforma” bei pagal ją pastatytas spektaklis.
Šiame filme bandoma prašnekinti sąmonę vaizdais, kurie, rodos, yra tarpusavyje nesusiję padriki, beprasmiai. Visai nestebina pareiškimai, jog šis filmas yra mėšlo krūva, tą byloja Imdb kritiškas komentaras bei Skalvijos forume išreikšta nuomonė apie beprasmį laiko švaistymą.
Aš pats peržiūrėjęs šį filmą bandžiau pažvelgti iš kitos pusės, jei kas dar atsimena ir žino nespalvotą, seną filmą “Vyras ir moteris”, kuriame pasakojama apie beprotišką aistrą tarp vyro ir moters, beveik be žodžių, skambant labai jausmingai muzikai, tai čia lygiai tokiu pat principu bandoma pavaizduoti anti meilę arba lengviau tariant nupirktą meilę.
Filmas labai lėtas, hipnotizuojančiais vaizdais, bandantis parodyti beprasmiškus dviejų žmonių santykius. Rodos, visi žmonės gyvenime nori būti laimingais, bet taip sunkų nuraškyti tą laimės obuolį.
Nutukęs, storas, baltaodis europietis savo šalyje nesugebėtų susirasti sau partnerės, nes ši jam iškeltų per daug reikalavimų, o be to ir pats nelabai ką nori keisti(mesti svorį), bet problemai išspręsti  yra pinigai, už kuriuos galima pabandyti nusipirkti meilę, tą trūkstamą detalę iki pilno gerbūvio. Tą ir stengiasi padaryti Tobijas – tapti laimingu.
Graži, kūdikio besilaukianti aziejietė, gyvenanti nepriteklių irgi nori laimės – gero gyvenimo bei pinigų, bet tam reikia paaukoti save. Kęsti kančias, kad išpildytum svajones? Vienas posakis byloja, jog per kančias į žvaigždes, bet šiuo atveju kažin.
Turime du žmones, kuriuos laimės troškimas suveda draugėn, bet kas keisčiausia būdami kartu jie nesijaučia laimingi, bet vistiek laikosi vienas kito. Paradoksai.
Prisiminiau Skalvijos komentarą, jog senutė eina, eina beprasmiškai kažkur, tačiau beprasmiškas ėjimas kaip ir dviejų nelaimingų žmonių santykiai – beprasmė laimė.
Štai šitiek minčių sukėlė filmo pirmoji dalis, kuri vienu epizodu(važiavimas traukiniu) man priminė J.Jarmush “Negyvėlį”, kur žmogus sudėjęs visas savo santaupas keliauja į miestą, kuriam jo nereikia. Beprasmė kelionė.  Iškilo klausimas man: “O gal režisierius būtent ir norėjo parodyti santykių beprasmiškumą?”. Tada prieičiau išvados, jog net tie žmonės, kurie laiko filmą beprasmišku perkando režisieriaus užmanymą.
Dar kai kurios filmo scenos sukėlė vidinį šleikštulį, ne pačiais vaizdiniais, bet pasąmoninį šleikštumą. Tau nereikia pasakyti kas nutiko, tu žinai, jauti kas įvyko.
Pati pabaiga pirmojo epizodo lyg ir parodo kokie santykiai galėtų būti, kad šie žmonės būtų laimingi, deja, viską nusineša miško dvasios.
Antroje filmo dalyje atsiranda spalvos. Kita istorija, galbūt truputį susijusi. Čia žmogeliukas irgi siekia savo laimės. Tam, kad prie jos priartėtų jam reikia tik nužudyti savo brolį. Tik tiek nedaug – parnešti brolio galvą krepšyje.
Lavonas plius galva krepšyje lygu pinigai t.y. laimė.
Atrodo, mes pasiryžę tiek daug visko padaryti, kad tik pasiektume savo laimę – tiek perlipti per save, tiek per kitų galvas.
Filmo pabaiga lyg mažas cirkas – puošnus ir toks netikras. Vyriškis butaforinėje scenoje dainuoja “in the land, where we never grow old”.
Svajonės pildosi tik pasakose ir tik Piterio Peno Niekados karalystėje.
“Soi Cowboy” – Tailando raudonųjų žibintų kvartalas, kuris filme parodomas dienos metu. Perkamos laimės rajonas.
Aš tikriausiai ne veltui sakau, kad Kalvarijų rajonas – romantiškiausios meilės rajonas. Gal kas filmą? :D

Šis filmas daugelio laikomas šlamštišku. Kontraversiškas filmas įtrauktas į Kanų kažkokiątai programą, bus matyt kokį atsakymą Kanai ištransliuos ar jau ištransliavo(Ai du not  undersand yn Ynglyš). O šį filmą man rodos dar galite pamatyti Forum Cinemas Vingis bei po savaitės Skalvijoje.
Ir dar beto man nepatinka filmo reklama, tipo seksas ir nieko daugiau. Bullshit.
Tiesa, žiūrėdami šį filmą rizikuojate išmesti pinigus balon, nuvargti ir nepagauti filmo transliuojamos žinutės, kurios galbūt net ir nėra.

Kitas sustojimas – Vengriškoji “Delta”

Labai gražus, o kartu tiek pat šlykštus filmas.
Bandoma prakalbinti gražius kraštovaizdžius, liūliuojančiais vaizdais užburti žiūrovą, perkelti į aukštesnę dimensiją. Kalbėti lyg dieviškaisiais simboliais.
Savo pasakiško grožio vaizdais šis filmas primena mistinę lietuvių pasaką “Aš esi tu”, o ir panašių simbolių man pasirodė apstu – namo statymas – viename filme medžiuose, kitame ant vandens. Bandymai susikurti kažką žmonėms neįprastose vietose, vitališka kova. Kova su gamtos stichijomis ir kartu su sustabarėjusia žmonių ramybe, mąstymu.
Susakyti apie ką šis filmas man labai sunku. Vienu momentu rodos, lyg apie gerumą, kitu momentu lyg apie savo būties paiešką, ramybės oazės kūrimą.
Žmonės nepaisydami ką apie juos šneka aplinkiniai bando susikurti savo laimę, mažytę laimę, bet sunkiai laimės žiedelis skleidžiasi, nes aplinkinių apkalbos ir žvilgsniai smerkia  tokius brolio ir sesers santykius. Nors kalčiausiojo reikėtų ieškoti savų tarpe…
Man labiausiai nepatikusi scena filme – tėvo prievartaujama podukra, visiškas “praliotas” ne į temą, vienas dalykas neįdomiai perteikta, rodos, aktorių emocijos netikros, dirbtinės, nesisiejančios su visa filmo nuotaika.
Filmo pabaiga man pasirodė irgi atsijusi nuo viso filmo, trumpam šokiravo ir tuo pačiu iškėlė klausimą: Kiek ilgai gali laikyti atsuktą skruostą ir leisti jį daužyti?” Čia kažkaip man Biblija pagalbon atėjo suformuluojant klausimą.
Man apskritai atrodo, kad ale tos kraujomaišos įpynimas į bendrą filmo siužetą tik suprastino filmo jutiminę pusę, bet tuo pačiu suteikė prasmę pačiam filmui. Iš kurios varpinės pažiūrėsi.
Dar užsidaviau sau klausimą bešifruodamas filmo pavadinimą “Delta”.
Pasak, žodyno: dèlta sf. (1) TrpŽ geogr. upės išsišakojusios žiotys: Nemuno delta rš.
Galbūt tai du likimai kurį laiką tekėję kartu, vėl išsiskyrę ir įtekėję į jūrą?

Bendroje sumoje man filmas patiko, galbūt jį norėčiau dar kartą pamatyti. Viską dar kartą pamatyti ir apmąstyti iš kitos pusės.
Greitosiomis dienomis dar tikrai bus seansas Skalvijoje – penktadienio vakarą.