Benamio blogas

Viskas. Kino pavasaris man jau baigėsi, tikriausiai prieš kelias dienas. Tiesą pasakius kažkaip persisotinau filmais. Pasirodė man, kad kino pavasaris šiais metais įvyko labai nedėkingu metu, kai visa gamta tik suklegėjo ir skleidėsi, o pats tupėjau pribezdėtoje kino salėje žiūrėdamas filmą po filmo. Paskutiniai matyti filmai “Mano brolis…Nikhilas” bei Fellinio “Pienburniai”, nors sakiau, jog Fellinio nedrįsiu vertinti, bet priešpaskutiniu įrašu padarysiu išimtį.

Filmas “Mano brolis…Nikhilas” – indiškas filmas, bet bet ne toks “tikras indiškas”, kokis buvo prieš tai mano matytas “Nudažyk geltonai”.
Kažkuris aprašymas skelbia, jog šis filmas netipiškas indiškas filmas, taip tas tikrai labai jaučiasi. Sakyme, dainų ir šokių paradų visiškai nematyti, o jei šie naudojami tai labai saikingai kaip indiškam filmui.
Filmas pasakoja autobiografinę (?) istoriją apie talentingą plaukiką, kuris pasirodo esantis homoseksualus bei sergantis ŽIV.
Na, apie tą ŽIV sukasi visos filmo vinys: kaip jį atstumia artimi žmonės, visuomenė, bet lieka ištikimi draugai ir kaip gražiai jis supūna nuo šios baisios ligos.
Viso filmo metu man kirbėjo mintis, jog jei neatskleis nuo ko jis susirgo, tai filmas bus totalus pravalas ir, aišku, režisierius nesistengė atskleisti kodėl tas plaukikas susirgo ŽIV. Na, tai žiūrovui beliko laukti kada tas sergantysis bus išneštas kojomis į priekį.
Aš tai galvoju taip, jog jei režisierius būtų norėjęs atskleisti kodėl susirgo tasai žmogelis, tai filmo trukmė mygom padidėtų iki plius 1,5valandos, bo indai kitaip nemoka.
Man kažkaip šis filmas automatiškai susisiejo su “Tinklų” festivalyje kažkokią tais labai aukštą vietą užėmusiu filmu, apie kažkokį berniuką, kuris susirgo AIDS, dėl Prancūzijos sveikatos sistemos netobulumo, na man filmas labai nepatiko, net prisimenu, jog išėjau iš salės, o jis mat pirmą vietą paėmė. Paradoksai.
Dar mane labai užmuša tokiuose filmuose – trukmė ir kartais perdėm ryškios emocijos, kurios nu tokios netikros, kad net baisu arba labai ilgai rodomos, idant sugraudentų žiūrovą. Nuobodu.
Grįžtant prie filmo, man pasirodė galbūt kažkokia variacija “Kuproto kalno” motyvais, bet draugė patikino, kad te visai kitokis filmas.
Bendroj sumoj filmas įdomus, ypač žinant, kad tai indiškas filmas. Prie pačių šlamštiškiausių nekyla noras priskirti.

Kitą dieną, esant visai kitokioms nuotaikoms, žiūrėjau Fellinio “Pienburnius”, jei mano žinios nemeluoja, tai vienas pirmųjų Fellinio darbų. Filmas sukėlė dvejopas emocijas ir patiko, ir kartu atstūmė.
Nuotaikos mano buvo miegančios, tad įkalus viduryje filmo šiek tiek kavos, geriau pasidarė ir visas žiūrėjimo procesas atsigavo.
Kažkokių labai super mandrų surealistinių vaizdų šiame filme nėra ir ačiū Dievui, bo būčiau užmigęs, tiesiog paprastas senobinis juodai baltas filmas.
O bet tačiau…filmo veiksmo variacijos ir keliama problema – vyras svetimoteriautojas plius draugai dykaduoniai ir lėbautojai, pasirodė labai artima net ir šiems laikams. Savaime aišku, kad viskas perteikiama per to laikmečio prizmę, bet svarbiausia, jog temos aktualumas net ir šiandien niekur nedingo.
Galbūt filmas vietomis yra nuspėjamas, galbūt kai kur banalus, bet šiaip labai neblogas filmas.
Kodėl nepatiko? Per daug asmeniškai užgavo kai kurias dvasines stygas…Čia vat aiškina koks tais filmas kaip man gyvent, nea…
Bet atmetus asmeninius negatyvius potyrius – filmas vertas dėmesiaus.
Šiuo filmu ir pabaigiau savo “Kino pavasarį”. Laukiu “Tinklų” festivalio, kuris praeitais metais man rodos ne itin žavėjo publiką, bet lauksiu.
Apskritai man, rodos, turiu silpnybę trumpametražiams, kur per trumpą laiką įvyksta mažytė drama ir puikiai arba nelabai atvaizduojama.
Dabar einu daryti savo topo ir tuoj galėsim su Siesta lygintis :)