Ištvirkėlio malda
Apimtas katarsio meldžiausi į tavo praskėstų kojų altorių, tyliai liežuvėliu kalbėdamas maldą. Sukilo manyje Dievo stabas ir darėsi vis aiškiau – nirvana, apreiškimas artėja.
Mąsčiau žiūrėdamas į saulėje prinokusių apelsinų derlių. Išdygo juose radijo komunikatoriai, kuriais pasauliui skelbiau didžią maldos dvasią, į visus pasaulio kraštelius. Meskitės broliai ir seserys.
Šalin stabus ir stabmeldžius. Tik su vienatine pasauline malda per pasaulį keliausime mes.
Nusirėžiau Maldos įnagį lauk ir laidymas rankose prašvinkusį mėsgalį paišiau kruvinus kankinančios maldos žodžius.
Kurtosios bažnyčios sienos apsitaškė juodosios maldos kraujais.
Šiandien valgom save, savo tikėjimą ir meilę.
Susivalgė tikėjimas ir meilė.
Tu išėjai, o aš bandžiau ieškotis nupjauto maldos instrumento, kad galėčiau tęsti pradėtą stabmeldžių maldą.
Tikėjimas mirė liko tik banalūs maldos žodžiai ant sienų surašyti – sex tube, porn tube, viagra…
Komentarų: 4 - “Ištvirkėlio malda”
Parašykite komentarą
Rimtai, tu durnas ?
Ką aš tau turėčiau atsakyti į tokį klausimą?
Joa, čiuju man čiuožia stogas, nes kilogramais šnioju koksą ir kitus narkotikus bei geriu iki sąmonės netekimo.
O poto imu ir bandau rašyti apsvaigęs.
O tu gėjus gal?m?
Būna baltosios eilės. O čia juodoji poezija prozoje. Vakar 10 balų parašiau, šiandien radau, kaip tokį stilių apibūdinti. Nežinau, kiek tiksliai pataikiau, bet meilės lyrikos pavadinimas čia nelabai tiktų :)
Grožis ir gėris.
Jau beveik išmokau atmintinai – pravers.
Galėtumėt rašyti tokio plauko knygą. Skaityčiau.
Ir netgi žinau, kam galėčiau paskolinti.