Kažkada panašia antrašte puikavosi reklaminis stendas Vilniuje, jei neklystu Pylimo gatvėje tik skyrėsi miesto pavadinimas – vietoj Vilniaus buvo rašoma, jog “ir Kaune gyventi galima”.
Man iškilo tokis klausimas: o gal viskas yra atvirkščiai?
Prieš keletą dienų atvykęs į jau sutemusią Vilniaus geležinkelio stotį buvau apakintas gausybės malonių vaizdų: porą apsvaigusių tipų, nuo alkoholio išpurtusiais veidais; neaiški žmogysta kruvinu veidu tempiamas kolegos; mergaitės kaip gėlelės iš sodų gatvės, kurias Lietuvos muzikos dainius Rimiškis be galo gražiai apdainavęs;
šalia namų ties perėja motina už parankės traukianti, reikia manyti apsvaigusią dukterį; autobuse marozų sumuštas keleivis(mes galvojome, jog jie tarp savęs daužosi).
Šio gėriaus prisižiūrėti spėjau per ne pilną valandą – iki kol pasiekiau namučius.
Galbūt čia kalti mūsų etnokultūriniai prieš Velykiniai ypatumai, kuriuos be galo taikliai aprašė bobutė, kad net pardavėjos maksimose pirkėjams siūlo pirkti daugiau alkoholio, mat ryt jie nedirbsiantys. Neveltui už Jonines kovojome, nešdami alaus kamštelius į spaudos kioskus, sakydami, jog lietuviams reikia daugiau laisvų dienų per kurias galėtume linksmintis pagal prideramas etnokultūrines tradicijas.
O kadangi truputį keliavau tai galiu palyginti Klaipėdos stoties vaizdą, kur atvykęs apie vienuoliktą valandą neradau jokių piktų žmonių. Netgi atvirkščiai. Kai atvykome pasirodė, jog nebevažiuoja joks visuomeninis transportas, tai šalia stovėjusios panelės pasiūlė palaukti kol jų atvažiuos pasiimti ir tuo pačiu mus pamesti. Svetingumu, deja, nepavyko įsitikinti, nes pasirodė mikriukas ir išsprendė visas ridenimosi link nakvynės vietos problemas.
Prisižiūrėjus tiek visokiausių grožybių kilo kitas klausimas: kokiu žmogumi reikia būti, kad norėtum gyventi Vilniuje? Man nejučiomis besiperšanti išvada, jog turi būti šiek tiek trenktas, apdujęs, apsvaigęs ar šiaip užmerkiantis akis prieš viską, nes kas belieka?
Negana to, kokiais grožiais buvau pamalonintas grįžęs į savo gimtąjį miestą, kitą dieną atkeliavo dar malonesnė žinia iš brangiausiosios – užpuolė ir apiplėšė.
Tfu, tfu, tfu gerai, kad visas nuostolis tik dešimt litų ir nei daugiau nei mažiau. Gerai, kad mano draugė atsipirko lengvu išgąsčiu prieš peiliais mosuojančias neaiškiais žmogystas. Gerai, kad nesibaigė viskas tragiškiau, pavyzdžiui, išprievartavimu, nes tokių atvejų tikrai nestinga.
Čia turiu prisiminti istoriją kaip viena mergaitė trumpindama kelią namo, tamsiu paros metu buvo užpulta šalia savo namų ir…(protingi žmonės supras, o kvaili tegul patyli)
Įstrigusi mintis, jog nuėjus pas ponus policininkus buvo pasakyta, jog tu ne pirma ir nepaskutinė, tokių daug, ir mes nesiruošiame nieko daryti.
Arba, mergaitė šventė savo gimtadienį, prisikvietė pažįstamų ir nepažįstamų, vėliau keliavo ant namo stogo pasižiūrėti į naktinį dangų, kur ją išprievartavo, sumušė ir laiptais ritindami iki rūsio visiškai pribaigė. Lavonėlį rado po kelių dienų.
Arba dar viena istorija apie dingusį vaikiną. Dingo berniukas, bet niekas per daug dėmesio nekreipė lyg ir buvo galvojama, jog gavęs padidintą stipendiją iškeliavo į Londoną. Vėliau net studijuodamas buvau matęs nuotraukas, jog tas berniukas yra ieškomas ir, deja, surastas užbadytas peiliu Litexpo rūmų teritorijoje.
Įdomi detalė, kad iš šio vaikinio numerio vėliau buvo išsiuntinėtos sms žinutės merginoms, kviečiančios susitikti.
Na ir aš nebūčiau aš, jei apie save neįkiščiau trigrašio. Gi mane patį yra sumušę ne vieną kartą, tiek šalia, namų, tiek svetinam mieste, tiek bare, bet kažkaip aš per daug nesuku galvos. Jau pamiršau kiek te tų kartų buvo, šiais metais dar traumatologiniame nebuvau tai viskas gerai. Gyvas esu ir kolkas man to pakanka.
O viena kuriozine “apiplėšimo” istorija ir pabaigsiu visas savo grafomanijas.
Iškrypuoju iš baro kokią devintą ryto, šeštadienį ar sekmadienį, dar visas treznas ir nelabai ant kojų pastovintis, šiltut šiltutėlis kaip suomiška pirtis ir nusmengu ant labai nepatogaus metalinio suoliuko, kuriais dabar apstatytos stotelės, ot kad tie kurie juos užsakė žinotų kaip ant tokių yra sunku miegoti visokiems “pavargusiems” piliečiams ir kad yra menas ant tokio susirangyti.
Galų gale užparpiu, bet kur buvę kur nebuvę pažadina kažkokie forsiukai ir klausinėja manęs kaip čia tipo žmogau miegi ir t.t. Aš perkandęs jų kėslus, pasiūlau telefoną, tipo jamkit jei ką ir dinkit. Bet šie dievagojasi, jog jiems nereikia ir t.t.t.t…Jaučiuosi tragiškai, bet šiaip ne taip įsėdu į troleibusą ar ką ten tokio, ir jau galvoju jų atsikratęs, bet tik išlipus iš troleibuso ir sumanius ant kokio tolimesnio kampo “nugręžti rabarbarą”, kur buvę kur nebuvę užpuola tie patys forsiukai ale smaugia ir tipo aiškina, kad greičiau jiems telefą atiduočiau. Blem, aš galvoju keistas požiūris – žmogus siūlo nejama, tikriausiai forsiška garbė neleidžia normaliai elgtis reik vaidint ale “apiplėšimą” ir vėliau bėgt… keistuoliai kažkokie.
Taigi po šio lyrinio nukrypimo vėl jūsų paklausiu: ar ir Vilniuje gyventi galima? Ar normalu tai kas vyksta ir kaip šį blogio aparatą sustabdyti?
Aišku, pirmus žingsnius, sizifo kovą reikia pradėti nuo savęs. Aš pasikeičiau, taigi…
benamis
na, kaip pragyvenusi Kaune beveik septynerius metus, galiu pasakyt, kad po panašių vaizdelių, kurių nuolat pamatydavau, su tokia ironija paskui žiūrėdavau į tuos plakatus „Ir Kaune gyventi galima“ (jų pilnas miestas)…
nežinau, kaip Klaipėdoje, bet manau, kad čia kiekvieno didesnio miesto problema (gal kad Klaipėda yra pakraštyje, toli, tai dėl to ten ramiau kažkiek).
Taip ir norėtųsi prirašyti prie tų plakatų „Ir Kaune/Vilniuje gyventi galima“ -- „Galima, bet nebūtina“ arba „Galima, bet kuo tai baigsis?“
Žinoma, kai aplinkybės tokios, kad negali kitaip kol kas, tai niekur nesidėsi. Gal tai viena priežasčių, dėl ko aš tokia naminė.. :)
nuoširdžiai bijau, kai tenka vienai grįžt tamsiu paros metu. jau verčiau už taksi sumokėsiu, kad iki pat durų privežtų..
Gyvenu Vilniuj. Ir stoty lankausi, ir vakarais pavaikštau.. Ir.. Nieko :) sako, kas pats saugosi tą ir dievas saugo.. Gal kažkoks advanced savisaugos instinktas padeda
Thirteen, nevaryk ant kauno! aš pats…. em… ten sumuštas ir apiplėštas prie namų buvau…
bet wilno man baisesnis. o memelyje irgi visko pasitaiko (benami, ką, naktinės mikruškės nebevažinėja, ar nežinojai?).
čia,, mielieji mano, niekur nedingsime — kuo toliau, tuo bus blogiau. paskutiniu metu — ypač. tokių kvailų nusikalotimų padaugėjo, apie kurios ir pamiršęs buvau.
ech laikai atėjo, net į galvą už dyką negausi — dar ir mobilką atims.
o jei rimčiau — jei visi taip keistųsi, kaip benamis, tai būtų puiku. o ar įmanoma? ne. deja, bet ne.
arba įvesti diktatūra su komendanto valanda, arba visiems tapti religiniais fanatikais (kokios nors nuosaikios, nesmurtinės religijos).
bet būtų neįdomu. o ir žmogaus siekis būti laisvu niekur nedings…
keista… nusikaltimų mačiau, čiupinėjau, uosčiau, liečiau begalę. bet kažkaip benamio aprašymas priminė, jog širdis mano dar ne akmens luitas. praskydau musiet…
aš konkrečiai ne ant Kauno šiaip, o apskritai ant didelių miestų „nacionalinių tamsaus meto ypatumų“. Vilniuje irgi jau visko matyt teko..
—————————
(negaliu, kaip vėl pralinksmino Benamio vaizdinga kalba -- „nugręžti rabarbarą“ :D :D :D )
Parazzzite,
tas savisaugos instinktas padeda ne visada, o kartais virsta tam tikra paranoja, kai baidaisi belekokio garso naktį. Man tenka prasinešti naktį iš miesto ar dar kur kitur, tai ypač savaitgalinėmis dienomis būna baisu, nes saugumas labai priklauso nuo dienos ir valandos ir cigarečių kiekio kišenėje, kartais tai apsaugo.
Nes pagal mane pats nesaugiausias metas grįžti pėstute namo yra apie vienuolikta-pirma nakties, nes tada labiausiai prigėrę ir pikčiausi asmenys vaikšto gatvėmis.
Saugiausias metas naktį yra darbo diena, žiema ar blogas oras, laikas turėtų būti ketvirta penkta ryto. Tada daugmaž vienas vaikštai gatvėmis.
O kas liečia chuliganines istorijas, nes svečiuojantis Kaune dienos metu vos negavom į galvą, nors tai verta atskiro įrašo, kai du miegoję „bomžai“ ėmė ir atsikėlė ir pradėjo prie mūsų kabinėtis, esą mes jiems trukdome elsėtis ir turime eiti lau.
O Vilniuje Naujosios vilnios rajone vietinai prie visparinės yra apmėtę stikliniais buteliais.
Arba kažkada atsibudęs pilietis bare ir išėjęs į lauką išsitraukė pistoletą ir pradėjo šaudyti, o kai esi pergėręs ir šokęs ant baltų arklių įmanomi bet kokie netikėi veiksmai.
Yra patį mane sumušę ir prie namų durų…
Arba Lentvaryje per tą pačią naktį du kartus sumušę, nes tai pramoga tikriausiai vietiniams yra.
Galėčiau tęsti ir tęsti, nes tokių atsitikimų tai nors vežimu vežk, nes nesveikas gyvenimo būdas yra užrašęs savo pamokas manyje, tik dar ne visai viską išmokau ir savisauga kartais ne itin padeda.
Arba pavyzdžiui Šanchajaus vietinių pramoga, kokia yra, jei geria ir mato kokį ne vietinį savo rajone, jama ir sumuša, nes tu ne vietinis ir dar drįsti čia vaikščioti, tai pasilinksminsim su tavim.
Aišku, pabaigai įkišiu krizę, tokių nusikaltimų turėtų tik daugėti.
O kas liečia mano draugę, tai pagrindinis jų grobis turėjo būti telefonai, bet aplinkybių dėka atsipirko tik dešimčia litų.
—————————--
A, ir dar pastebėjimas, man būtų maloniau, jei benamis būtų rašomas iš mažosios raidės, nes jokis vardas nėra, o te jei nesuklysiu bendrinis
ar kokis tai paprastasis daiktavardis.
Benami,
man žinok vistiek norisi rašyt tavo slapyvardį didžiąja raide, kadangi kai rašai mažąja, tuomet iš pradžių tas žodis atrodo tarsi bendrinis, niekuo nesiskiriantis daiktavardis. O mano kuklia nuomone, slapyvardis yra panašiai kaip vardas, tai kad atskirtume nuo paprastų daiktavardžių, rašomi jie dažniausiai didžiąja raide :)
Tačiau sako, esi Romoje -- elkis kaip romėnas. Tai jei aš pas tave į svečius ateinu, taisyklės tavo ;)))
Na, o mano nuomonė truputi kita. Sakykime benamis yra tas bendrinis, savo komentare padariau klaidą pavadindamas tikriniu, žodis ir jis niekaip negali būti rašomas iš didžiosios nebent sakinio pradžioje, nes to reikalauja lietuvių kalbos taisyklės, nes čia tinklaraščiuose pilna visokių benamių, bobučių, varpininkų(na šį gal ir galima rašyti iš didžiosios), buržujų ir kitokių, kurie yra bendriniai žodeliai kaip ir gyvenime bankininkai, staliai, pardavėjai ir kiti žmonės. Juk jų nerašome iš didžiųjų raidžių?ar ne taip?
Ir aš manau, žmonės pasirinkdami vienokį ar kitokį niką žinojo lietuvių kalbos taisykles, taigi mano nuomone tokius nikus ir reikia rašyti iš mažosios raidės.
Nors pavyzdžiui Grumliną man norisi rašyti iš didžiosios, o šiaip jei nori, kad tave rašytų iš raidės didžiosios rinkis savo niką pvz.: Rokas Arbušis, Andrius Kleiva ar Mantas Malcius…
tokia jau didmiesčio dalia. ir geriausia, ką galim padaryti, kaip ir sakei, pradėti nuo savęs…
nevaikščiokit gatvėm naktį vieni… nors, visko pasitaiko.
esu tik įsivėlus į muštynes su skinais vienam tokiam bare, bet sveikai viskas baigės :) ir dar nutikimas buvo, kai ištraukė telefoną Justiniškių rajone, kai tik atsikrausčiau. prieš tai porą metų gyvenau Naujininkuose. gal man taip atrodo, bet normalus ten rajonas, na, aišku, aš gyvenau arčiau Rasų, bet vis tiek kažkaip nebuvo jokių incidentų.
Skinai ir muštynės bare, aišku nieko naujo :) Kokis baras buvo?m?
Pamenu, kai bare kažkokis skinų stalas susimušė, apidaužė bare, stalas buvo apverstas ir visa kita, vėliau lauke aiškinosi santykius ir grįžę vėl gėrė kartu.
Aš tai nemėgstu skinų dėl jų trumparegiškumo ir kartais bukumo, manau šia tema galima pilstyti daug ir ilgai…
Kažkaip man vistiek visus slapyvardžius nesąmoningai norisi rašyti didžiąja raide -- slapyvardis tai beveik kaip vardas…
Bet, kaip jau sakiau, tavo namai -- tavo taisyklės, mielas benami ;)
tu matai kaip, mane kaip pavyzdį paminėjo :) na, ne kriminaliniame kontekste :D
Na gyvenau ir aš Kaune 6 metus. Miestas, kaip miestas. Dar gi ir blogam rajone gyvenau, kur kiekvienas vis pasipasakoja, kaip į galvą gaudavo. Ir name baisiam. Nu baisu buvo. Bet kaip ir visur kai tamsu ir šalta:) Kaip aš sakau niekada nežinai ar geram rajone/name/mieste gyvendamas negausi į galvą nuo nelabai gero svečio iš kito rajono/miesto/namo.
Rokai, nori šlovės kriminaliniam kontekste. Siūlau variantą.
Tai susikviesk krūvą purvasklaidos atstovų ir pareišk, kad nužudei kokią tais močiutę, pasakok detaliai, kad turinio užtektų bent trims „kriminalinės publicistikos“ laidoms.
Arba gali pareikšti, kad dabar live rėžimu jie pafilmuoja kaip tu ką nudaigoji.
Turėsi nemokamą maistą, kambarį ir dar gausi šitiektais nepamatuojamo žiniasklaidos dėmesio, jog tapsi Lietuvos įžymybe. Aišku, gyvenimas valstybės išlaikomam turi ir savo gėlelių kaip nedraugiški kambario kaimynai ir ligos, bet ko dėl šlovės nepadarysi?m?
Salomėja,
Na net ir „geriausiame“ rajone yra vietų, kur naktį nenorėtum eiti. Tiesiog žinai, kad reikia aplenkti ir tiek.
O viena Lietuvių liaudies patarlė byloja: bijai vilko neik į mišką.
Mano vienos pažįstamos tėvą primušė Naujamiestyje, toje gersnėje dalyje, vat tau ir geras rajonas.
ačiū, benami, plavaly, znajiem. nereikia :)
O gal surizikuok, m?
Būsi pirmasi blogeris kalėjime…Jau įsivaizduoju blogą „Šviežios žinios iš Lukiškių kalėjimo“.
Dar gerą pinigą iš bloginimo galėsi kalt :) holivudams savo istorijas pardavinėt…
Jei aišku neprikirps tau interneto…:)
Keistas čia džiazas šįkart, arčiau sereikiškių, nei bulgakovo.
Taikliai pastebėjai arčiau sereikiškių parko konteineriaus.
Benami,
man žinok vistiek norisi rašyt tavo slapyvardį didžiąja raide, kadangi kai rašai mažąja, tuomet iš pradžių tas žodis atrodo tarsi bendrinis, niekuo nesiskiriantis daiktavardis. O mano kuklia nuomone, slapyvardis yra panašiai kaip vardas, tai kad atskirtume nuo paprastų daiktavardžių, rašomi jie dažniausiai didžiąja raide :)
Tačiau sako, esi Romoje -- elkis kaip romėnas. Tai jei aš pas tave į svečius ateinu, taisyklės tavo ;)))