Benamio blogas

Tęsdamas senų naujų albumų apžvalgas, na gal greičiau pasvaičiojimus ką kas groja, pristatau dar kelis albumus.

Marilyn Manson  - Eat me, drink me

Naujausias antikristo superstaro ir dar velniaižinokokiomeno kūrėjo darbas „Eat me, drink me“ labai skiriasi nuo priešpaskutinio mano klausyto „The golden Age of Grotesque“. Pastarasis buvo prifarširuotas daug visokios elektronikos ir buvo labai labai pop, dar pamenu kaip savo „grotesko amžių“ pristatinėjo Lietuvoje. Kadangi kažkas labai prijautė šiam veikėjui, tai buvau konce. Vienas prasčiausių kada nors matytų koncertų ir kažkaip nebesitiki, jog šis menininkas (?) dar kažkada aplankys Lietuvą.
Taigi, taigi naujausias MM darbas kvepia šiokiu tokiu atsigręžimu į savo senuosius darbus kaip „Antichrist Superstar“ ar „Mechanical Animals“. Mažiau visokių elektroninių ritmų ir garsų, o gal tiesiog parinktas labai geras santykis, nes albumas klausosi labai gerai.
Galiu sakyti, jog šis MM albumas man patiko labiausiai iš kada nors jo klausytų, nes nėra tokios agresijos ir pykčio kaip pirmuosiuose darbuose, bet ir visai nelinksta į popsiškosios gotikinės elektronikos pusę. Aišku, dainos prifarširuotos visokių angliškų žodžių apie kaip man bloga gyventi ir t.t., bet man nesuprantančiam angliškai visai puikiai tie balso „išprievartavimai“ klausosi.
Albumas tikrai nėra labai liūdnas, vienas gabaliukas net sukėlė mintį, kad MM groja pasiutpolkes, aišku, savam stiliuje:

Ska MM stiliumi?

Va tokios pasiutpolkės MM stiliumi.
Reikia suprasti, kad pats pagrindinis albumo koveris yra šis gabalas, labai jau kažkaip daug girdėtas, kur neatsimenu (gal kas žino?)

Taigi albumas geras, gal net labai geras, klausosi tiek pat gerai pradžioje, tiek pabaigoje, neatsibosta. Mano verdiktas būtų, jog tinkamas klausymui. O balų skalėje šį gerį pamatuočiau kokias 8,5/10.

Morrissey – Years of refusal

Jeigu neklystu šis koletyvas jau ne vienerius metus ant scenos brazdina savo dainuškas.
Pirmą kartą bandant klausytis albumo išgąsdino perdėm trykštanti energija nuo pirmųjų akordų, išjungiau, bet neištryniau, nedaug trūko, kad būtent taip pasielgčiau.
Pirmas įpūsis – labai rėksmingos dainos.
Na, bet paklausius MM, šio albumo dainos susiklausė kaip baladės prieš miegą. Man asmeniškai šiame albume nelabai kas patiko. Net nežinau kaip apibrėžti muzikinę šio kolektyvo kryptį hard rokas? Per silpnai. Solft rokas? Na, gal irgi ne.
Labai daug dainuoja apie gyvenimo ieškojimus, kažkokias prasmes. Lyg ir baikeriai tokios muzikos klausyt turėtų ant savo ugninių žirgų, bet irgi klausimas ar jiems ne per lengva.
Visgi vienas gabaliukas kažkiek užkabino:

Švaistūno daina apie prašvaistytą gyvenimą. Albumo klausymas irgi laiko švaistymas. Mano nuomone šis darbas vertas kokių 3/10.
Priežastys, kad  nekabina, gal per daug triukšmo vietoj muzikos.

Depeche Mode  - Sounds of the Universe

Albumas galbūt niekada ir nebūtų pasiekęs mano ausies būgnelių, jei viena blogerė nebūtų išzyzusi, kad vat dabar aš čia jaukinuosi šį albumą, na imk ir paklausyk pats.
Na, tai teko, teko klausyti. Praklausiau vieną, antrą, trečią kartą.
Sunku kažką sakyti, nes mano simpatijos kažkaip yra senesniems gabalams kaip „Master and Servant“, „Fly on the windscreen“ ar „Personal Jesus“. Man depešų dvidešimt metų kūrybos sutelpa į kokius penkis gabalus.
Na va, o dabar apie patį albumą. Nėra jis prastas, bet nėra kažkoks labai užkabinantis įtraukiantis, nors patiko kainos kaip „In Chains“, „Spacewalker“ (labai graži įžanga), „In Sympathy“, „Jezabel“.
Vat paskutiniuoju ir pasidalinsiu:

Bedroje sumoje geras albumas, bet pritrūko kažkokio hito, kuris užvaldytų ir be perstojo skutųsi grotuve. Depešai gali ir geriau, man rodos. Vertinimas būtų 6,5/10.

Kitas įrašas apie Lietuvos dainių kūrybą.