Image 01

Archive for gegužės, 2009

Radikalūs Džordžos pokyčiai bei negirtėta istorija iš vieno jaunuolio gyvenimo

Penktadienis, gegužės 29th, 2009

Dauguma besidominčių lietuviškos pop muzikos scena žino, jog mano aprašyta atlikėja Džordža visai neseniai koncertavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur malšino užjūrio tautiečių lietuviškos muzikos alkį.
Tačiau visiškai nepatikimais kanalais buvo gauta informacijos, jog Džordžos kelionės tikslas buvo ne tik padainuoti užjūrio tautiečiams, bet nuveikti ir šį tą daugiau, apie šias peripetijas tikriausiai bus galima paskaityti greitai pasirodysiančioje knygoje apie Džordžos kopimą į Lietuvos pop olimpą.
Buduarinei purvasklaidai besiknisant po atlikėjų miegamuosius ir šis blogas nusprendė pasiknisti po Lietuvos atlikėjų užkulisius. Taigi, vieno nenorėjusio prisistatyti šalinio teigimu, Džordža vieno afterparčio metu buvo pastebėta visai kitokiame amplua lydima krūvos apsaugininkų.

Kaip teigė prisistatyti nenorėjęs šaltinis, Džordža buvo labai gerai nusiteikusi, bendravo tik savo draugų rate ir nesileido į pokalbius su pašaliniais.
Susirinkusią publiką labai glumino Džordžos „savireklaminis“ užrašas ant marškinėlių bei kardinaliai pakeistas stilius.
Tarp susirinkusių kilo šurmulys, jog Džordža atvykusi į JAV, spėjo pabuvoti pas geriausius plastinės chirurgijos specialistus, nes visi stebėjosi smarkiai pakitusiais veido bruožais bei elgsena.

Kadangi informacija gauta iš nepatikimų šaltinių belieka laukti viešo pareiškimo apie tikruosius kelionės į užjūrį tikslus bei pasiektus rezultatus. Manau, galiausiai bus atsakyta į visuomenėje šurmulį sukėlusius klausimas kodėl?ką?kur?už kiek?

Rengiant šį reportažą buvo sulaukta skaitytojos pasakojimo, prisistačiusios „bobos vienaakės“ slapyvardžiu, ir išgirsta dar viena istorija apie Džordžą. Taigi, šis blogas skuba su savo lankytojais pasidalinti dar viena eksiuzyvine istorija apie „neregėtą Džordžą“.
O pasaka pasakojama „bobos vienaakės“ mus nukelia į Klaipėda, kur ankstų vienos darbo dienos rytą buvo pastebėtas svirduliuojantis jaunuolis su marškinėliais ir rėksmingu užrašu „Aš esu Džordana Butkutė“. Vėliau jaunuolis buvo pastebėtas restorane „Boogie Woogie“, kur pasirodė be batų, o su šliurėmis, kas vaizdžiai iliustravo mūsų pasakojamo veikėjo vidinę kondiciją „girtas kaip šliurė“.
Klaipėdoje šis jaunuolis daugiau nebuvo pastebėtas, nes veiksmas persikelia į Vilnių, kur šis jaunuolis kitos dienos apie dešimtą ryto buvo sumuštas „Galeroje“ ir patraukė į Bernardinių vienuolyną apšvietos ieškoti, tačiau, nors Biblijoje sakoma, jog bažnyčios durys atviros visiem, tačiau šio jaunuolio niekas nepriėmė, nes vienuoliai tuokė poras.
Taigi, jaunuolis grįžo atgal į Galerą, kur su amžiną atilsį Žilvinu prie Čepkelių butelio diskutavo apie meną, tačiau paslaptingomis aplinkybėmis butelys nespėjus gerai atsigaivinti kažkur dingo, bet piliečiai tęsė pokalbį prie naujo „raisto“.
Kiek žinoma tolimesnė jaunuolio klajonė po Vilniaus miestą, jis buvo pastebėtas ant gynybinės sienos griūvėsių, kur vienas Kauno mafijos veikėjas(vardas žinomas) žadėjo jam ištaškyti grandine smegenis, už kreivai mestą žvilgsnį į pastarojo damą, bet „džordžos vardo“ galia viskas buvo nuraminta ir kiek žinoma, jaunuolis patraukė ieškotis kampo numigti, tačiau čia buvo pastebėtas kelių ne itin draugiškai nusiteikusių jaunuolių grupės, tačiau kiek žinoma viskas baigėsi laimingai ir mūsų pasakos herojus patraukė į „Paryžiaus kavinę“ ieškoti „dvasios“ ramybės. Šioje įstaigoje jaunuolis pritrūko rūkalų ir draugiškai paprašęs vieno iš kavinės lankytojų, gavo tik nupjautvamzdį, įremtą į kaktą. Baisiausiai susinervinęs patraukė į ŠMC, ieškoti šiuolaikinio įkvėpimo, bet jausmas toks, kad žmonės su nupjautvamziu nutarė susidoroti su jaunuoliu, nes buvo pastebėti „besikultūrinantys“ ŠMC.
Vėliau mūsų istorijoje didelė dėmė, nes „boba vienaakė“ pasakojo, nebe prisimenanti tolimesnių istorijos detalių, tačiau jai pavyko atgaminti šio jaunuolio klejonės po Vilniaus miestą kulminaciją.
Kaip šaltiniai pasakoja, jaunuolis visą dieną klejojęs po Vilnių, užsimanė pavalgyti ir sukrapštęs paskutinius pinigus patraukė link „Čili“. Godžiai „rydamas“ koldūnus jaunuolis „susirado draugą“, kurie šiam pavalgius jau laukė lauke norėdami labiau „susibičiuliauti“. Bet pasikalbėjus su apsauginiais, kadangi jaunuolis visiškai nebeturėjo jėgų su naujaisiais „pažįstamais“ kalbėtis, buvo išleistas pro kitas duris. Tačiau naujieji „pažįstami“ reiškė labai didelį norą komunikuoti, taigi jaunuolis „greitu žingsniu“ patraukė Paryžiaus kavinės link, kur supratęs, kad visiškai yra be skatiko, bet padedamas susirnkusios publikos išsikvietė taksi. Bobos vieaakės žiniomis, jaunuolio taksi buvo sekama naujų „pažįstamų“, ir visgi boba vienaakė teigė, negalinti papasakoti šios istorijos pabaigos, nes tai vykę labai seniai, o beto pasakojimas atkurtas iš gandų lygio informacijos.
Taigi, kaip viskas baigėsi paliekame spręsti patiems skaitytojams.

Išprotėję teletabiai (Atnaujinta)

Sekmadienis, gegužės 24th, 2009

Kartą viename kolūkyje, esančiame visai pamirštame žemės kampelyje, nusileido prieštvaninis ateivių laivas.

Kolūkiečiai nekreipė dėmesio, nes po talkos ilsėjosi mėgaudamiesi užtarnauto poilsio minutėmis, besigaivindami šalta gira.

Gerokai atsigaivinus šaltąja gira, kolūkiečius patraukė ant miego ir šie išsiskirstė kas sau. Bet netrukus pasigirdo įvairūs riksmai ir klyksmai, nes iš visų kampų pradėjo lysti neaiškios beformės būtybės, kurios buvo atskridusios prieštvaniniu Zilu.

Vietoj akių šios būtybės turėjo labai keistas augas, kurios visaip kaip besiraitė, keliaudamos link skaniųjų kolūkiečių smegenų.

Gaudė besprunkančius kolūkiečius savo keistais čiuptuvais, pradėjusiais lįsti iš keisčiausių kūno vietų:

Bandė paveikti psicholginiu smurtu:

Bei naudojo visokią kitokią taktiką:

Teletabių paveiktiems žmonėms, nuo naudojamų teletabių technologijų bei streso, pradėjo lietis akyse:

Kandangi technologijos buvo labai paveikios, žmonės vis labiau ir labiau jautėsi apsvaiginti:

Visas baigėsi visišku kolūkiečių atsijungimu ir teletabių transliacijos pabaiga:

Žinios apie įvykusią negailestingą ateivių invaziją, plačiąją visuomenę pasiekė labai pavėluotai, nes šie žmogeliukai gyveno pamirštame žemės kampelyje, kur vis dar buvo tikima šviesiu socializmo rytojumi.
Publikuojamos nuotraukos buvo atkurtos mokslininkų, naudojantis pažangiausia šiandienine technologija, iš ateivių paliktų smegenų išėdų.
Mokslininkai nustatė, jog būtent šios invazijos metu į Žemės planetą atkeliavo pavojingasis kiaulių gripas.
Taigi, kaip patys suprantate kiaulių gripas yra nežemiška liga, kurios reiktų baisiausiai saugotis.

Šio įrašo publikavimas irgi labai keistas, nes paskelbus įrašą trūko jo dalies, kuri turėjo būt publikuojama, kokiu būdu dingo tekstas galėčiau spėti – tikriausiai teletabių šnipai persimetė ir į interneto kabelius. Gal kas turi kitų minčių?

Prekybcentris – kultūros židinys

Šeštadienis, gegužės 23rd, 2009

Šįmet švenčiame Lietuvos tūkstantmetį bei galime drąsiai didžiuotis, jog esame Europos chaltūros sostinė, su labai puikiai besisukančiu pinigų plovimo mechanizmu.
Aš netyčiom pradėjau galvoti, o ką mes galėtume palikti savo ateinančiai kartai, kuri po tūkstančio metų švęstų Lietuvos tūkstantmetį ir norėtų kažkokį mūsų dabartyje pastatytą objektą atkuri kaip Lietuvos išskirtinumo, kultūrinio vyksmo simbolį.
Mes(lietuviai) su gerb. AMB pagalba beveik atkūrėme visiškai užmirštus valdovų rūmus, kuriuos seniai buvo užmigdę kapai.
Aš negi padariau prielaidą, kad reiktų Veks mesti visokius vienadienius chaltūros renginius, lengva ranka jiems nubraukti finansavimą ir pradėti ieškoti meninimo kultūrinio simbolio, kuris atspindėtų dabartinę Lietuvą bei visu pajėgumu pradėti tokio objekto statybas.
Ir jeigu kartais VEKS taip nuspręstų, nors abejoju, kad bus tokių minčių, nes visi pinigėliai ir taip išgraibstyti.
Bet jeigu kartais Veks, o gal vėliau kokia Kultūros ministerija galvotų kokiu  dabarties  simboliu papuošti Lietuvą, kad kitos kartos mus prisimintų kaip novatorius, aš galėčiau ištraukti iš savo stalčiaus vieną idėją ir su pasididžiavimu tėkšti ant stalo visokiems kultūra persisotinusiems buržujams.
O mano idėja labai paprasta ir nesunkiai įgyvendinama, kuriai neturėtų prieštarauti joks blaiviai mąstantis Lietuvos gyventojas – prekybcentris Katedros aikštėje, besipuikuojantis kokiu pavadinimu kaip “Maksimas”.
Visiems skeptikams, kurie sakytų kokia čia kultūra prekybcentryje, aš turėčiau krūvą kontrargumentų.
Vienas jų, ką žmonės myli labiau nei šalies prezidentą, savo vaikus ar žmoną? Aišku, kad tik prekybcentrius, kuriuose filmuojamos serijos apie mūsų gyvenimą ir kurie nusprendžia ką mes rytoj valgysime.
Kur paprastas lietuvis yra pamaitinamas kultūros doze? Teisingai, prekybcentryje.
O kultūros, ypač didesniuose prekybcentriuose labai gausu, kad ryte atėjęs ir išeidamas vakarėjant, dar nebūsi su visa kultūra susipažinęs.
Jei iš ryto užsukus į prekybcentį brangioji kultūrinasi po batų parduotuves, vyras gali pasikultūrini viename iš daugelio restoranų, susipažindamas su skirtingų tautų, šalių virtuvėmis, bei laikyti meilės išbandymus su pro šalį nardančiomis mados princesėmis,  o vėliau abu prisikultūrinę gali pasičiuožinėti ant ledo ar pasivažinėti mašinytėmis, o pasportavus galima ir kokį filmą pažiūrėti. Ir taip galima tęst ir tęsti.
Taigi, po šitiekos kultūrinių įrodymų, tegul su manim niekas nesuginčija, jog prekybcentris ne kultūros židinys.
Aš vis galvoju  kodėl Veks nesugeneravo tokios idėjos…Gi tokia paprastutė.
Gi ir finansavimas labai palengvėtų, nes tikrai ne vienas verslus žmogus sutiktų remti tokio kultūros paminklo statybas Katedros aikštėje.
Tada, bent jau negalėtų visokie kitokie prekybcentriai vilioti klaidinančia reklama kaip “Lietuvos širdis”. Baudas už melagingą reklamą būtų galima duoti, nes turėtume tikrojoje Lietuvos širdyje – šalia Gedimino pilies, Katedros, Valdovų rūmų ir vieną dabarties simbolį – prekybcentrį.
Aš netgi manau, kad mūsų šali galėtų įeiti į pasaulio istoriją, kaip šalis, kuri pirmoji puikiai suderinusi kultūros paveldą su dabartiniais simboliais. Manau tai būtų puikus bei sektinas sintezės pavyzdys tarp praeities bei dabarties.
Jūs įsivaizduokite, koks puikus jausmas užplūstų dažno lietuvio širdį nuo prekybcentrio stogo žiūrint į skylėtą Katedros stogą bei kitus kultūrinius akropolius bei panoramas kaip trys kryžiai, gynybinė pilis.
O kad lietuviai norėtų intensyviai naudotis “kultūra” reikėtų prašyti vyriausybės prekycentryje palaikyti kainas 75proc. mažesnes nei reali rinkos kaina, kad miestiečiai bei miesto svečiai nepraleistų progos pasikultūrinti ir tai taptų neatsiejama miestiečio gyvenimo dalimi. Taip sakant, dar vienas svarbus punktas – gauti Kultūros rėmimo fondo paramą statyboms bei valstybės subsidijas nuolatinei kultūros priežiūrai bei integravimui į visuomenę, kad kiekvienam būtų prieinama.

Bet gal mums paprastiems blaiviai mąstantiems žmonėms nereikia laukti kol Kultūros ministerija susiprotės?
Gal laikas įkurti ne pelno siekiančią organizaciją “Prekybcentris – kultūros židinys” ir pradėti rinkti Lietuvos žmonių parašus, taip parodant tokio kultūros židinio reikalingumą tautai bei valstybei?
Siūlau visiems interesantams palikti po įrašu komentarą, nes jei mums pavyktų surinkti kompetentingų žmonių komandą, galbūt Lietuva galėtų net šiais metais pasipuošti naujomis statybomis Katedros aikštėje.

Manau, kad prie šios iniciatyvos pirmiausiai, turėtų jungtis “Maximos” išgelbėjimo frontas, išsakęs visišką atsidavimą lietuviškai prekybcentrių kultūrai.

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  page rank