Dauguma besidominčių lietuviškos pop muzikos scena žino, jog mano aprašyta atlikėja Džordža visai neseniai koncertavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur malšino užjūrio tautiečių lietuviškos muzikos alkį.
Tačiau visiškai nepatikimais kanalais buvo gauta informacijos, jog Džordžos kelionės tikslas buvo ne tik padainuoti užjūrio tautiečiams, bet nuveikti ir šį tą daugiau, apie šias peripetijas tikriausiai bus galima paskaityti greitai pasirodysiančioje knygoje apie Džordžos kopimą į Lietuvos pop olimpą.
Buduarinei purvasklaidai besiknisant po atlikėjų miegamuosius ir šis blogas nusprendė pasiknisti po Lietuvos atlikėjų užkulisius. Taigi, vieno nenorėjusio prisistatyti šalinio teigimu, Džordža vieno afterparčio metu buvo pastebėta visai kitokiame amplua lydima krūvos apsaugininkų.
Kaip teigė prisistatyti nenorėjęs šaltinis, Džordža buvo labai gerai nusiteikusi, bendravo tik savo draugų rate ir nesileido į pokalbius su pašaliniais.
Susirinkusią publiką labai glumino Džordžos „savireklaminis“ užrašas ant marškinėlių bei kardinaliai pakeistas stilius.
Tarp susirinkusių kilo šurmulys, jog Džordža atvykusi į JAV, spėjo pabuvoti pas geriausius plastinės chirurgijos specialistus, nes visi stebėjosi smarkiai pakitusiais veido bruožais bei elgsena.
Kadangi informacija gauta iš nepatikimų šaltinių belieka laukti viešo pareiškimo apie tikruosius kelionės į užjūrį tikslus bei pasiektus rezultatus. Manau, galiausiai bus atsakyta į visuomenėje šurmulį sukėlusius klausimas kodėl?ką?kur?už kiek?
Rengiant šį reportažą buvo sulaukta skaitytojos pasakojimo, prisistačiusios „bobos vienaakės“ slapyvardžiu, ir išgirsta dar viena istorija apie Džordžą. Taigi, šis blogas skuba su savo lankytojais pasidalinti dar viena eksiuzyvine istorija apie „neregėtą Džordžą“.
O pasaka pasakojama „bobos vienaakės“ mus nukelia į Klaipėda, kur ankstų vienos darbo dienos rytą buvo pastebėtas svirduliuojantis jaunuolis su marškinėliais ir rėksmingu užrašu „Aš esu Džordana Butkutė“. Vėliau jaunuolis buvo pastebėtas restorane „Boogie Woogie“, kur pasirodė be batų, o su šliurėmis, kas vaizdžiai iliustravo mūsų pasakojamo veikėjo vidinę kondiciją „girtas kaip šliurė“.
Klaipėdoje šis jaunuolis daugiau nebuvo pastebėtas, nes veiksmas persikelia į Vilnių, kur šis jaunuolis kitos dienos apie dešimtą ryto buvo sumuštas „Galeroje“ ir patraukė į Bernardinių vienuolyną apšvietos ieškoti, tačiau, nors Biblijoje sakoma, jog bažnyčios durys atviros visiem, tačiau šio jaunuolio niekas nepriėmė, nes vienuoliai tuokė poras.
Taigi, jaunuolis grįžo atgal į Galerą, kur su amžiną atilsį Žilvinu prie Čepkelių butelio diskutavo apie meną, tačiau paslaptingomis aplinkybėmis butelys nespėjus gerai atsigaivinti kažkur dingo, bet piliečiai tęsė pokalbį prie naujo „raisto“.
Kiek žinoma tolimesnė jaunuolio klajonė po Vilniaus miestą, jis buvo pastebėtas ant gynybinės sienos griūvėsių, kur vienas Kauno mafijos veikėjas(vardas žinomas) žadėjo jam ištaškyti grandine smegenis, už kreivai mestą žvilgsnį į pastarojo damą, bet „džordžos vardo“ galia viskas buvo nuraminta ir kiek žinoma, jaunuolis patraukė ieškotis kampo numigti, tačiau čia buvo pastebėtas kelių ne itin draugiškai nusiteikusių jaunuolių grupės, tačiau kiek žinoma viskas baigėsi laimingai ir mūsų pasakos herojus patraukė į „Paryžiaus kavinę“ ieškoti „dvasios“ ramybės. Šioje įstaigoje jaunuolis pritrūko rūkalų ir draugiškai paprašęs vieno iš kavinės lankytojų, gavo tik nupjautvamzdį, įremtą į kaktą. Baisiausiai susinervinęs patraukė į ŠMC, ieškoti šiuolaikinio įkvėpimo, bet jausmas toks, kad žmonės su nupjautvamziu nutarė susidoroti su jaunuoliu, nes buvo pastebėti „besikultūrinantys“ ŠMC.
Vėliau mūsų istorijoje didelė dėmė, nes „boba vienaakė“ pasakojo, nebe prisimenanti tolimesnių istorijos detalių, tačiau jai pavyko atgaminti šio jaunuolio klejonės po Vilniaus miestą kulminaciją.
Kaip šaltiniai pasakoja, jaunuolis visą dieną klejojęs po Vilnių, užsimanė pavalgyti ir sukrapštęs paskutinius pinigus patraukė link „Čili“. Godžiai „rydamas“ koldūnus jaunuolis „susirado draugą“, kurie šiam pavalgius jau laukė lauke norėdami labiau „susibičiuliauti“. Bet pasikalbėjus su apsauginiais, kadangi jaunuolis visiškai nebeturėjo jėgų su naujaisiais „pažįstamais“ kalbėtis, buvo išleistas pro kitas duris. Tačiau naujieji „pažįstami“ reiškė labai didelį norą komunikuoti, taigi jaunuolis „greitu žingsniu“ patraukė Paryžiaus kavinės link, kur supratęs, kad visiškai yra be skatiko, bet padedamas susirnkusios publikos išsikvietė taksi. Bobos vieaakės žiniomis, jaunuolio taksi buvo sekama naujų „pažįstamų“, ir visgi boba vienaakė teigė, negalinti papasakoti šios istorijos pabaigos, nes tai vykę labai seniai, o beto pasakojimas atkurtas iš gandų lygio informacijos.
Taigi, kaip viskas baigėsi paliekame spręsti patiems skaitytojams.
benamis