Miesto kaip organizmo prasmės ieškojimas
Vieną pavasario pavakarę, sėdėdamas Kaune, šalia Vytauto Didžiojo universiteto kažkokių rūmų, ir žvelgdamas lyg iš šalies į supančią aplinką: žmones, mašinas, pastatus; pradėjau mintyti apie miestą kaip organizmą. Šioms mintims sukilti padėjo nuovargis, nauja aplinka, laikinumo pojūčio antplūdis.
Sukilo klausimas – kas yra miestas ir kur link jis vystosi?
Pažvelgus iš kažkokios perspektyvos miestas yra visiškai sintetinis organizmas atitrūkęs nuo gamtos, kur viskas prieštarauja gamtai. Statomi namai visiškai nenatūralūs savo dydžiu bei funkcijomis iš kažkur gautų medžiagų, visiškai nesigilinant kiek jos natūralios ar nenatūralios. Juk tam, kad pastatytum namą reikia įvairiausių gamtinių išteklių kaip smėlis/žvyras ect., kurie kasami kažkur už miesto ribų, vėliau kažkokiame fabrike (dažniausiai irgi už miesto ribų) gaminami subproduktai kaip plytos ar kitos statybinės medžiagos, iš kurių vėliau renčiami namai.
Taigi miestas statomas visiškai nenatūraliai.
Sakykime, žmonės net nebeaugina maisto kažkur mieste, nebent tai koks užsilikęs kolektyvinis sodas, į kurį miestietis/miestietė skuba po darbų. Kolektyviniame sode užaugintas derlius vis tiek negali pilnai aprūpinti miestiečio ar miestietės, taigi reikia pirkti kitus maisto produktus, kurie auginami už miesto ribų.
Dabartinis miestietis, rodos, visiškai nebemoka sodinti jokio augalo ar prižiūrėti gyvūnų, tam yra specialios vietos kaip kiaušinių fabrikai(kitaip nesiverčia vadinti tokių dalykų) ar daržovių auginimo fermos( kur norint aprūpint esamą populiaciją viskas auginama chemikalų pagrindu) ir taip toliau ir panašiai.
Ir tai tik viena medalio pusė.
Patys miestiečiai dirba pačius įvairiausius darbus, kurie iš tikro nesukuria jokio apčiuopiamo produkto. Visokie vairuotojai, vadybininkai, pardavėjai, nekilnojamojo turto brokeriai ir kiti.
Jie lyg ir dirba darbus, išgyvena dramas ir tragedijas, visiškai išsekina, savo liaunus organizmus, bet ar jie sukuria kažkokį apčiuopiamą produktą?
Viskas man atrodo kaip sviestuotas sviestas, bet labai skanu.
Jie dirba tam, kad miestas suktųsi ant savo įsivaizduojamos ašies, kad jo judėjimas kažkur nebūtų sustabdytas, bet nesukurdami jokio produkto, nes viskas į miestą suplūsta iš aplinkinių regionų, kuriuos miestas išnaudoja lyg koks monstras savo beprasmei egzistencijai.
Esmė, kad gyvenant mieste patenkinami pagrindiniai poreikiai ir galime kilti toliau Maslow piramidės laipteliais aukštyn – tobulos egzistencijos link.
Kažin, ar gyvendami už miesto mes gebėtume pilnai patenkinti Maslovo piramidės laiptelius, manau, kai kurie jų liktų tušti, todėl ne veltui kaime gyvenantys žmonės vadinami runkeliais.
Miesto esmės koncentruotas išgryninimas
Miestas yra labai įvairialypis, todėl sunku jame ieškoti “grynos” minties, tačiau yra tokių vietų kaip prekybos ir pramogų centrai, kuriuose labai gerai išsikristalizuoja pagrindinės miesto esmės savybės.
Vakar sėdėdamas ant vienos Šeškinės kalvos ir žiūrėdamas į šnopuojantį “Akropolio” monstrą, supratau, jog tokiuose daiktuose išsigrynina miesto egzistencijos prasmė.
”Akropolis” tai lyg miestas mieste, bet daug labiau viską ryjantis ir eksploatuojantis paprastas miesto pastatas. Manau, tokiuose dariniuose energijos suvartojimas yra be galo didelis, rajūniškas.
Toliau seka klausimas – kas sukuriama tokiuose akropoliuose?
Mano labai subjektyvia nuomone – visiškas nulis.
Taigi, turime didelį išteklių suvartojimą ir jokio produkto sukūrimo.
Tačiau žmonės čia mielai renkasi ir buriasi, kodėl?
Atsakymas paprastas, nes tokiuose dariniuose žmogus visiškai gali patenkinti Maslowo piramidę.
Fiziologinės reikmės – tualetai ir valgyklos.
Saugumo – yra apsaugos, visokios sistemos, filmavimo kameros.
Meilė – gali susirasti kokią fėją, betenkindamas fiziologines reikmes.
Pripažinimo – gražiai apsirengęs ir išsičiustijęs gali sublizgėti visokiuose alėjose, arba neblogai pasirodyti ant kokio ledo, kur vėliau pripažinimo gėlės kris po kojom.
Savirealizacijos – yra kino teatrai, batų, rūbų parduotuvės, kur gali pasijausti tikru profesionalu, kūrėju derindamas vieną atspalvį prie kito ir t.t.t.
Galbūt nelabai sekėsi išreikšti mintis, ypač apie Prekybos ir Pramogų sostines, jei kyla dvejonių, pamąstymų – komentuokite, klauskite.
Ir pabaigai daina apie miestą, vienos iš mano vaikystės super grupių:
Komentarų: 21 - “Miesto kaip organizmo prasmės ieškojimas”
Parašykite komentarą
Miestų kūrimosi laikotarpiu jie buvo svarbūs kaip prekybos centrai, juose galėjai lengvai pirkti ir parduoti. Dabar irgi yra panašiai. Žmogui reikia daugybės visokių dalykų, kuriuos būtų sunku turėti gyvenant, tarkime, 500 žmonių dyžio miestelyje.
O dėl tos savirealizacijos, tai miestas ir jo viešosios erdvės yra tik vienas iš būdų jai pasiekti. Juk tikrai nėra labai gerai, kad žmogus savirealizaciją suvokia kaip „Akropolio“ šukavimą.
Sutinku, kad miestai kai kūrėsi buvo prekybos centrai, istorinių pavyzdžių tikriausiai atsirastų ne vienas.
Bet mano galva prekyba nieko nesukuria, tik keičia prekes, kurios gaminamos visai ne mieste.
Dėl gyvenimo mažame miestelyje. Jame būtų tikrai sunku realizuoti save, o kas liečia daiktų nepasiekiamumą, galbūt to mažo miestelio gyventojai labiau vertintų daiktus ir mažintų vartotojiškumą.
Jie gamintų daiktus iš šalia esančių išteklių bei nebūtų tokie rajūniški energijos/išteklių suvartojimui.
O kas liečia „Akropolio“ pramogas, jų tikrai pakanka statistiniam lietuviui, man taip rodos, gi kitaip jų tiek daug nebūtų žmonių.
Tokie komentarai lyg pagaliai į mano teoriją, bet nuo to tik geriau. Yra dar daug ką permąstyti.
Ir visgi man miestas atrodo labai beprasmis dalykas.
O ir ta prekyba, tai labai šlykštus
Įsivaizduoju tokį kelią… Žmonės iš vienkiemių kėlėsi į kaimus, iš jų – į miestelius, šie išaugo į miestus ir didmiesčius. Mat žmonės nori gyventi bendruomenėse, jausti ryšį vieni su kitais.
Tačiau rezultatas priešingas: dideliuose miestuose žmonės pasidaro svetimi ir vieniši. Tad miestai nėra gyvi organizmai, kokie galėjo būti, o dirbtiniai dariniai su milžiniškomis konstrukcijomis, skirtomis bedvasiui vartojimui.
„Tačiau rezultatas priešingas: dideliuose miestuose žmonės pasidaro svetimi ir vieniši.“
Kuo didesnis miestas tuo žmogus vienišesnis pasimetęs/apsistatęs betono mūrais.
Galbūt miestai ir aglomeracijos nėra taps tinkamiausias būdas žmonėms socializuotis.
Labai abejoju, ar žmonės kėlėsi iš kaimų į miestus varu verčiami – tiesiog reikėjo darbo rankų po pramonės revoliucijos atsiradusiuos fabrikuose. Fabrikuose turėjo dirbti daug žmonių, taigi visi jie turėjo gyventi netoliese, jiems reikėjo įvairių paslaugų – miestai plėtėsi. Kaime nebebuvo darbo, žmonės važiavo jo ieškoti į miestus, kur naujieji kapitalistai juos laikė vos ne už vergus. Tik vėliau gyvenimo sąlygos tapo šiek tiek labiau pakenčiamos, atsirado ir pozityvių elementų miesto gyvenime, kaip kad jau minėtoji saviraiška. Bet iki to laiko žmonės puikiai saviraiškiaudavo mažose bendruomenėse. Ir dabar tas pats variantas gali puikiia veikti.
Labai lengva nuvertinti prekybos reikšmę šiuo metu, kai atsiradęs internetas, tačiau iki jo prekyba be stambių miestų – prekybos centrų buvo sunkiai įmanoma.
Gamta-miestas. Natūra-kultūra. Lietuvių tautos šaknys – kaime ir vis dar ataidi pagoniškosios (gamtiškosios, nors ir ne visai; ir juo labiau – visai ne banaliosios) pasaulėžiūros griuvėsiai. Todėl miestas kai kam lieka svetimas, pavojingas, atstumiantis. O juk vis dėlto – kultūra…
Žmonės iš kaimų į miestus kėlėsi tikrai ne varu varomi.
Dėl istorinių faktų ir pačios istorijos aš tikrai nesiginčysiu, nes niekas nepaneigs, kad pirmųjų civilizacijų miestai buvo prekybos židiniai.
O dėl cgedo, galbūt, jūs ir teisus, kad žmogų traukia gamta, kaimas, sąlytis su visuma, net tik su betoninėm sienom.
Ir visdėlto mano įrašo idėja nebuvo aiškintis kiek prekyba veikė istorinį miesto tobulėjimą, ėjimą į priekį.
Galbūt prekyba nieko nesukuria, na taip vyksta apsikeitimas daiktais, bet pati esmė – miesto milžinas nieko savo nesukuria, šiuo atveju akropolis ar pats miestas apskritai.
Gyvenu Vilniuj keletą metų. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad čia ne mano vieta… taip, kultūra, teatrai, visa kita… bet tai neatsveria to potraukio ištrūkti į gamtą. Diena praleista miške man daugiau reiškia, nei nuėjimas į operą. Kartais galvoju, kad taip yra todėl, kad nuo pat vaikystės turėjau glaudų ryšį su ja. Kartais pagalvoju, kad jei visą laiką būčiau gyvenus mieste, net nejusčiau tos traukos, nesuvokčiau, kad man kažko trūksta, būtų gerai kaip yra, nes net nežinočiau kaip gali būti kitaip. Užtektų ir akropolio :) tai va…ką norėjau pasakyti. Man miestas taip pat yra negyvas organizmas. Bet kitam žmogui tas pats miestas gali būti jo gimtasis, vienintelis pats tikriausias organizmas. Kai vienas randa kūrybinę erdvę gamtoje, kitas gali kurti ant asfalto, ir tai bus kūryba, savotiškas produktas. Iš kurio kampo pažiūrėsi…
Aš, kaip žmogus užaugęs ant asfalto, visiškai pritariu Auksinei žuvelei, tik atstovauju tą ne jos stovyklą:)
Benami, viena iš mano minčių ir buvo ta, kad miestas sukuria – kultūrą (nesakau, kad ji nekuriama kitur).
Nors miestas ir sukuria kultūrą kažkokią, jis visteik yra tuščiaviduris darinys.
Nors be kultūros, to tuščiavidurio darinio, pats žmogus kaip asmenybė tampa tuščias.
Man rodos, miestas yra tuščias ir vietoje stovintis organizmas, tik apsimetantis, kad kažką sukuria, ir tas sukurtas produktas irgi yra tuščia vieta.
Tiesiog dirbam niekam nereikalingus darbus dėdamiesi, kad labai sunkiai dirbam, užkaldami krūvas pinigų ir jas leisdami vėjais dėl to pačio beprasmio miesto sukimosi ant jo įsivaizduojamosios ašies.
Tada tiesiog grįžtam prie pirmapradžio klausimo: kas apskritai yra tikra? Tai, kad leidžiasi saulė? O juk iš tiesų ji nesileidžia, tai tik žmonių metafora. Šitą, beje, atrado ir įrodė keli miestiečiai prieš kelis šimtus metų:) Miestas veda į destrukciją?
Tikrai taip manau, kad miestas veda į destrukciją.
Aš neneigiu, kad miestuose gimsta įvairiausios teorijos bei teigiamos idėjos, bet miestai nepaisant visokių gerų dalykų dažniausiai keliauja savidestrukcijos link, nes didieji miestai susinaikino kaip Babilonas ir kiti istoriniai miestai.
Tarkim tie patys istoriniai nuopoliai su susiję su tam tikrais aukščiausio taško pasiekimais ir vėliau ritimųsi žemyn.
Turėčiau sutikti, kad ir lietuvybė išsisaugota kaime. Kita vertus, miestų susinaikinimo legendos galbūt irgi kyla iš tos pačios kultūros baimės?
Juk, pavyzdžiui, Roma niekur neišnyko. O yra tokių magiškų vietų, kur miesto tiesiog negali nebūti, pavyzdžiui, dabartinis Stambulas.
cgedai, manau šia tema mes galėtume labai ilgai diskutuoti, nes yra įvairiausių nuomonių bei prielaidų, kodėl miestai stovi vienose ar kitose vietose.
Aš nelabai žinau kodėl Stambulas negalėtų būti ten kur yra, visko negali žinoti žmogus, bet kažkada mačiau dokumentinį filmą apie Egiptą, kur faraonams miestai buvo statomi dykvietėse, o dydis jų būdavo pasakiškas.
Manau, iš dalies miestas yra labai teigiamas dalykas, nes žmonės socializuojasi ir sukuria daug gerų idėjų, bet peržengus tam tikrą populiacijos ribą, miestas tampa vienatvės monstru.
Juk ne veltui sakoma, kuo miestas didesnis, tuo žmonės vienišesni.
Aš galbūt „dėl susinaikinimo legendos“ paimsiu Graikiją, kuri garsi savo filosofais ir olimpinėmis žaidynėmis. Ji neišnyko, bet išgyveno didelį kultūrinį nuopolį romėnų dėka, mano turimomis žiniomis, nes šie kolonizavo Graikiją.
Ieškant miesto prasmės galima sugaišti kelis ar net keliolika metų, bet jos ir nerasti, nes visgi tai daugiau retorinis klausimas, į kurį atsakymą kiekvienas turi vis kitokį ar visai jie neturi.
Jei nevargina diskusija, tęsiam žiūrėsim ką „išsiaiškinsim“.
Diskusija nevargina, nors norėčiau vieno patobulinimo: arba nerandu, arba nėra pas tamstą galimybės užsiprenumeruoti komentarus, kad jei kas nors čia juos parašytų, gaučiau tiesiai į paštą:)
Dėl Graikijos – įdomus dalykas. Mano žiniomis, procesas nebuvo vienpusis. Tam tikra prasme, graikai kultūriškai kolonizavo romėnus, o iš tiesų vyko maišymasis, mat romėnai parodė didelę išmintį priimdami, o ne naikindami, aukštesnę už savo kultūrą. Juk romėnai beveik viską perėmė/adaptavo iš graikų.
Bet grįžkime prie paties miesto. Neveltui egzistuoja miesto klajoklio ar bastūno įvaizdis. Neveltui kiekvienas tikras miestas turi legendų. Miestas – tai klausimas, į kurį nėra vieno teisingo atsakymo. Dėl šito mes abu sutinkam. Aš nesiginčyju ir dėl destruktyvumo matmens. Kita vertus, miestas/modernybė nebijo griovimo, nes kiekviena pabaiga yra nauja pradžia. Miestas ir a-gresyvesnis ir pro-gresyvesnis.
Dėl komentarų funkcijos atkeliauti į paštadežę, tai tikrai nežinau, kad rss yra tai matosi tikriausiai :)
Dėl graikų-romėnų, tai visiškai sutinku, kad graikai kultūriškai kolonizavo romėnus, kai romėnai juos kolonizavo geografiškai, jei galima taip sakyti.
Tik romėnai perėmę graikų kultūrą nesugebėjo jos gyvumo išsaugoti, galbūt tokio sakralumo ir dėl didelių lėbavimimų ir ištvirkavimų, viskas nusirito žemyn.
Kalbėdamas apie miestą klajoklį turi omenyje mitus apie miestų įkūrimus? Kaip, kad Vilnių Gediminas susapnavo bemedžiodamas ar kaip Romulą ir Remą vilkė išmaitino ir šie įkūrė Romą?
Aš nesutinku, jog modernybė nebijo mirties/susinakinimo, nes visgi mano galva, kažkada pasiekiamas tas momentas, kai kelio atgal ar tiesiog kelio kažką atkurti nebėra vilties.
Visiškai sutinku, kad miestas ir agresyvinis ir progresyvinis.
Tik progresas neturi prasmės, tiesiog kad ir kiek ir kokio gėrio bebūtų mieste sukuriama visada nugalės blogoji/juodoji skylė. Regreso pusė yra didesnė, mano galva, nes lygybės man niekaip neišeina dėt.
Na va, grįžau:) Kalbėdamas apie miesto klajoklį/bastūną, turėjau omenyje žmogų, klajojantį po miestą – dažną literatūrinį personažą (dažnas pavyzdys – ponia Dalovaj iš W.Woolf garsiojo romano, etc.). Kartu su miestų legendomis tokie personažai kuria miesto mitą, o mitas artina prie gamtos/metaforinio pasaulio supratimo.
O modernybė nebijo mirties/susinaikinimo (gal kartais ir bijo, bet tai jai tik padeda evoliucionuoti), nes, kitaip nei ankstesnės visuomenės raidos stadijos, išsiveržia iš uždaro rato, kai tikslas yra tik atkartoti senolių papročius.
Keista, bet niekad nepagalvojau apie žmogų kaip klajoklį mieste, man galbūt iš literatūrinių personažų su tokia dalia tapatinasi berniukas iš „Rugiuose prie bedugnės“ arba netgi lietuviškojo Škėmos išgyvenimai didmiestyje, iš mažiau žinomų tekstų.
Miesto mitą net Vilniuje kuria tokie piliečiai kaip Rožytė ar kunigaištis Vilgaudas. Jie yra miesto legendos, bet nuo to ar jie yra ar jų nėra, miestui nelengviau. Vis tiek jis rutininiu ritmu juda prie susinaikinimo, o tie keli personažai išnyksta miesto sraute.
Senolių papročiai ne veltui gyvavo amžių amžius, jie padėjo žmogui pasiekti tą ką turi dabar, atsisiejimas nuo savo papročių, savojo aš, tik dar labiau skatina miesto savidestrukciją, išsigimimą.
Nors galčiau iš dalies sutikti su antruoju pasisakymu, jog kartais evoliucija yra teigiamas dalykas, o kad miesto klajokliai artina prie gamtos – jokių būdu.
Pabandysiu tiksliau paaiškinti, ką turėjau omenyje. Miesto legenda/mitas, mano galva, tai ne konkretūs dabar gyvenantys žmonės. Tai Vilniaus įkūrimo mitas (Gedimino sapnas), Vilniaus baziliskas, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, etc. Tokios legendos/mitai artina prie mitologinio mąstymo, kuris būdingas gamtiškai metaforizuotai mąstysenai. Tik tiek.
O Rožytė ar kunigaikštis Vilgaudas – taip, jie panašūs į miesto klakjoklius, tačiau į jų nuotykius labai retai gilinamasi. O miesto klajoklis turėtų būti kokių nors istorijų dalyvis.
„Senolių papročiai ne veltui gyvavo amžių amžius, jie padėjo žmogui pasiekti tą ką turi dabar“ – būtent senolių papročiai ir trukdė pasiekti tai, ką žmonės turi dabar. Čia reikėtų labai gilintis į pirmykštes bendruomenes ir visuomenės raidą, etc., bet nemodernios bendruomenės tikslas – atkartoti tradicinį gyvenimo ratą, taigi iš esmės vengti naujovių. Savais laikyti tik gentainius, taigi praktiškai nutraukti ryšį su pasauliu. Ar tai padeda tobulėti?
„Atsisiejimas nuo savo papročių, savojo aš, tik dar labiau skatina miesto savidestrukciją, išsigimimą“ – su tuo iš dalies sutinku. Tačiau jei „savasis [lietuviškasis] aš“ yra kaimo žmogaus „aš“, tai gyvendamas mieste jis negali kisti.
p.s. neteigiu, kad kuris nors kraštutinumas (miestas/kaimas, kultūra/gamta) yra „geresnis“, tiesiog ieškau išskirtinių bruožų.
Žinai, būtų visai smagu kada susitikti prie arbatos ar kavos puodelio ir pradiskutuoti šiuo klausimu, nes kuo toliau tuo sudėtingiau man čia viskas rodos.
Kartais, rodos, lyg ir įtikini savo teisumu, bet aš visgi pagautas emocinio potyrio ir užplūdusių emocijų, neatsisakysiu savo idėjos – miesto kaip griovėjo, visa ryjančio monstro.
O tavo mintį dėl miesto legendos galėčiau persakyti vieno pažįstamo išakyta mintimi apie muziką, kurioje jis teigė, kad klausosi techno, nes tai jam padeda savyje atrasti ryšį tarp dabarties sintetikos bei gamtos garsų. Sintetika priartina arčiau gamtos.
Jei aš teisingai supratau miestų mistiškumas artina žmones prie jų prigimtinės baimės/sąlyčio su gamta?
Aš manau, kad galbūt jei mes abu teigiame, kad senolių papročiai suteikia skirtingus poveikius, galbūt čia geriausiai tiktų sintezė – senų tradicijų priėmimas, blogų atsisakymas bei ėjimas į ateitį, bet dažniausiai taip nebūna dėl mąstymo trumparegiškumo. Kodėl man naujovės, jei su senosiomis tradicijomis pragyvenau pusę gyvenimo ir dabar tos naujovės nori įnešti sumaištį į mano gyvenimą?
Naujoves tu priimi bent jau tam, kad išgyventum. Konkurencija priverčia:) Jei tavo priešas turi galingesnį ginklą, tau šakės. Jei visuose pasaulio darbuose reikia kompo,o tu jo nepripažįsti, tau šakės. Taip radikaliai, aišku, retai būna, bet tokios dabar žaidimo taisyklės.
O dėl senovės mes abu ne visada galime būti tikri dėl paprasčiausios priežasties – XXI amžiaus žmogus į kokį nors XIII amžių žiūri XXI amžiaus žmogaus akimis. Mes galime tik įsivaizduoti, taigi išgyventi dvidešimtpirmaamžišką senovės versiją.
Papildysiu šiek tiek – jei tradicijos išliko iki dabar, jos turbūt prisitaikė prie laiko, taigi yra adaptuotos mūsų laikams:)