Įrašo „Miesto kaip organizmo prasmės ieškojimas“ komentarai

cgedas

cgedas — Wed, 17 Jun 2009 15:51:54 +0000

Naujoves tu priimi bent jau tam, kad išgyventum. Konkurencija priverčia:) Jei tavo priešas turi galingesnį ginklą, tau šakės. Jei visuose pasaulio darbuose reikia kompo,o tu jo nepripažįsti, tau šakės. Taip radikaliai, aišku, retai būna, bet tokios dabar žaidimo taisyklės.

O dėl senovės mes abu ne visada galime būti tikri dėl paprasčiausios priežasties -- XXI amžiaus žmogus į kokį nors XIII amžių žiūri XXI amžiaus žmogaus akimis. Mes galime tik įsivaizduoti, taigi išgyventi dvidešimtpirmaamžišką senovės versiją.

Papildysiu šiek tiek -- jei tradicijos išliko iki dabar, jos turbūt prisitaikė prie laiko, taigi yra adaptuotos mūsų laikams:)

benamis

benamis — Tue, 16 Jun 2009 19:03:48 +0000

Žinai, būtų visai smagu kada susitikti prie arbatos ar kavos puodelio ir pradiskutuoti šiuo klausimu, nes kuo toliau tuo sudėtingiau man čia viskas rodos.
Kartais, rodos, lyg ir įtikini savo teisumu, bet aš visgi pagautas emocinio potyrio ir užplūdusių emocijų, neatsisakysiu savo idėjos -- miesto kaip griovėjo, visa ryjančio monstro.

O tavo mintį dėl miesto legendos galėčiau persakyti vieno pažįstamo išakyta mintimi apie muziką, kurioje jis teigė, kad klausosi techno, nes tai jam padeda savyje atrasti ryšį tarp dabarties sintetikos bei gamtos garsų. Sintetika priartina arčiau gamtos.
Jei aš teisingai supratau miestų mistiškumas artina žmones prie jų prigimtinės baimės/sąlyčio su gamta?
Aš manau, kad galbūt jei mes abu teigiame, kad senolių papročiai suteikia skirtingus poveikius, galbūt čia geriausiai tiktų sintezė -- senų tradicijų priėmimas, blogų atsisakymas bei ėjimas į ateitį, bet dažniausiai taip nebūna dėl mąstymo trumparegiškumo. Kodėl man naujovės, jei su senosiomis tradicijomis pragyvenau pusę gyvenimo ir dabar tos naujovės nori įnešti sumaištį į mano gyvenimą?

cgedas

cgedas — Tue, 16 Jun 2009 14:04:40 +0000

Pabandysiu tiksliau paaiškinti, ką turėjau omenyje. Miesto legenda/mitas, mano galva, tai ne konkretūs dabar gyvenantys žmonės. Tai Vilniaus įkūrimo mitas (Gedimino sapnas), Vilniaus baziliskas, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, etc. Tokios legendos/mitai artina prie mitologinio mąstymo, kuris būdingas gamtiškai metaforizuotai mąstysenai. Tik tiek.

O Rožytė ar kunigaikštis Vilgaudas -- taip, jie panašūs į miesto klakjoklius, tačiau į jų nuotykius labai retai gilinamasi. O miesto klajoklis turėtų būti kokių nors istorijų dalyvis.

„Senolių papročiai ne veltui gyvavo amžių amžius, jie padėjo žmogui pasiekti tą ką turi dabar“ -- būtent senolių papročiai ir trukdė pasiekti tai, ką žmonės turi dabar. Čia reikėtų labai gilintis į pirmykštes bendruomenes ir visuomenės raidą, etc., bet nemodernios bendruomenės tikslas -- atkartoti tradicinį gyvenimo ratą, taigi iš esmės vengti naujovių. Savais laikyti tik gentainius, taigi praktiškai nutraukti ryšį su pasauliu. Ar tai padeda tobulėti?

„Atsisiejimas nuo savo papročių, savojo aš, tik dar labiau skatina miesto savidestrukciją, išsigimimą“ -- su tuo iš dalies sutinku. Tačiau jei „savasis [lietuviškasis] aš“ yra kaimo žmogaus „aš“, tai gyvendamas mieste jis negali kisti.

p.s. neteigiu, kad kuris nors kraštutinumas (miestas/kaimas, kultūra/gamta) yra „geresnis“, tiesiog ieškau išskirtinių bruožų.

benamis

benamis — Mon, 15 Jun 2009 19:41:34 +0000

Keista, bet niekad nepagalvojau apie žmogų kaip klajoklį mieste, man galbūt iš literatūrinių personažų su tokia dalia tapatinasi berniukas iš „Rugiuose prie bedugnės“ arba netgi lietuviškojo Škėmos išgyvenimai didmiestyje, iš mažiau žinomų tekstų.
Miesto mitą net Vilniuje kuria tokie piliečiai kaip Rožytė ar kunigaištis Vilgaudas. Jie yra miesto legendos, bet nuo to ar jie yra ar jų nėra, miestui nelengviau. Vis tiek jis rutininiu ritmu juda prie susinaikinimo, o tie keli personažai išnyksta miesto sraute.

Senolių papročiai ne veltui gyvavo amžių amžius, jie padėjo žmogui pasiekti tą ką turi dabar, atsisiejimas nuo savo papročių, savojo aš, tik dar labiau skatina miesto savidestrukciją, išsigimimą.

Nors galčiau iš dalies sutikti su antruoju pasisakymu, jog kartais evoliucija yra teigiamas dalykas, o kad miesto klajokliai artina prie gamtos -- jokių būdu.

cgedas

cgedas — Mon, 15 Jun 2009 14:18:41 +0000

Na va, grįžau:) Kalbėdamas apie miesto klajoklį/bastūną, turėjau omenyje žmogų, klajojantį po miestą -- dažną literatūrinį personažą (dažnas pavyzdys -- ponia Dalovaj iš W.Woolf garsiojo romano, etc.). Kartu su miestų legendomis tokie personažai kuria miesto mitą, o mitas artina prie gamtos/metaforinio pasaulio supratimo.

O modernybė nebijo mirties/susinaikinimo (gal kartais ir bijo, bet tai jai tik padeda evoliucionuoti), nes, kitaip nei ankstesnės visuomenės raidos stadijos, išsiveržia iš uždaro rato, kai tikslas yra tik atkartoti senolių papročius.

benamis

benamis — Fri, 12 Jun 2009 08:48:07 +0000

Dėl komentarų funkcijos atkeliauti į paštadežę, tai tikrai nežinau, kad rss yra tai matosi tikriausiai :)

Dėl graikų-romėnų, tai visiškai sutinku, kad graikai kultūriškai kolonizavo romėnus, kai romėnai juos kolonizavo geografiškai, jei galima taip sakyti.
Tik romėnai perėmę graikų kultūrą nesugebėjo jos gyvumo išsaugoti, galbūt tokio sakralumo ir dėl didelių lėbavimimų ir ištvirkavimų, viskas nusirito žemyn.

Kalbėdamas apie miestą klajoklį turi omenyje mitus apie miestų įkūrimus? Kaip, kad Vilnių Gediminas susapnavo bemedžiodamas ar kaip Romulą ir Remą vilkė išmaitino ir šie įkūrė Romą?
Aš nesutinku, jog modernybė nebijo mirties/susinakinimo, nes visgi mano galva, kažkada pasiekiamas tas momentas, kai kelio atgal ar tiesiog kelio kažką atkurti nebėra vilties.
Visiškai sutinku, kad miestas ir agresyvinis ir progresyvinis.
Tik progresas neturi prasmės, tiesiog kad ir kiek ir kokio gėrio bebūtų mieste sukuriama visada nugalės blogoji/juodoji skylė. Regreso pusė yra didesnė, mano galva, nes lygybės man niekaip neišeina dėt.

cgedas

cgedas — Thu, 11 Jun 2009 07:48:38 +0000

Diskusija nevargina, nors norėčiau vieno patobulinimo: arba nerandu, arba nėra pas tamstą galimybės užsiprenumeruoti komentarus, kad jei kas nors čia juos parašytų, gaučiau tiesiai į paštą:)

Dėl Graikijos -- įdomus dalykas. Mano žiniomis, procesas nebuvo vienpusis. Tam tikra prasme, graikai kultūriškai kolonizavo romėnus, o iš tiesų vyko maišymasis, mat romėnai parodė didelę išmintį priimdami, o ne naikindami, aukštesnę už savo kultūrą. Juk romėnai beveik viską perėmė/adaptavo iš graikų.

Bet grįžkime prie paties miesto. Neveltui egzistuoja miesto klajoklio ar bastūno įvaizdis. Neveltui kiekvienas tikras miestas turi legendų. Miestas -- tai klausimas, į kurį nėra vieno teisingo atsakymo. Dėl šito mes abu sutinkam. Aš nesiginčyju ir dėl destruktyvumo matmens. Kita vertus, miestas/modernybė nebijo griovimo, nes kiekviena pabaiga yra nauja pradžia. Miestas ir a-gresyvesnis ir pro-gresyvesnis.

benamis

benamis — Wed, 10 Jun 2009 20:05:24 +0000

cgedai, manau šia tema mes galėtume labai ilgai diskutuoti, nes yra įvairiausių nuomonių bei prielaidų, kodėl miestai stovi vienose ar kitose vietose.
Aš nelabai žinau kodėl Stambulas negalėtų būti ten kur yra, visko negali žinoti žmogus, bet kažkada mačiau dokumentinį filmą apie Egiptą, kur faraonams miestai buvo statomi dykvietėse, o dydis jų būdavo pasakiškas.
Manau, iš dalies miestas yra labai teigiamas dalykas, nes žmonės socializuojasi ir sukuria daug gerų idėjų, bet peržengus tam tikrą populiacijos ribą, miestas tampa vienatvės monstru.
Juk ne veltui sakoma, kuo miestas didesnis, tuo žmonės vienišesni.
Aš galbūt „dėl susinaikinimo legendos“ paimsiu Graikiją, kuri garsi savo filosofais ir olimpinėmis žaidynėmis. Ji neišnyko, bet išgyveno didelį kultūrinį nuopolį romėnų dėka, mano turimomis žiniomis, nes šie kolonizavo Graikiją.
Ieškant miesto prasmės galima sugaišti kelis ar net keliolika metų, bet jos ir nerasti, nes visgi tai daugiau retorinis klausimas, į kurį atsakymą kiekvienas turi vis kitokį ar visai jie neturi.
Jei nevargina diskusija, tęsiam žiūrėsim ką „išsiaiškinsim“.

cgedas

cgedas — Wed, 10 Jun 2009 11:04:55 +0000

Turėčiau sutikti, kad ir lietuvybė išsisaugota kaime. Kita vertus, miestų susinaikinimo legendos galbūt irgi kyla iš tos pačios kultūros baimės?

Juk, pavyzdžiui, Roma niekur neišnyko. O yra tokių magiškų vietų, kur miesto tiesiog negali nebūti, pavyzdžiui, dabartinis Stambulas.

benamis

benamis — Wed, 10 Jun 2009 09:42:38 +0000

Tikrai taip manau, kad miestas veda į destrukciją.
Aš neneigiu, kad miestuose gimsta įvairiausios teorijos bei teigiamos idėjos, bet miestai nepaisant visokių gerų dalykų dažniausiai keliauja savidestrukcijos link, nes didieji miestai susinaikino kaip Babilonas ir kiti istoriniai miestai.
Tarkim tie patys istoriniai nuopoliai su susiję su tam tikrais aukščiausio taško pasiekimais ir vėliau ritimųsi žemyn.