„99F“
Filmas pagal tokio pat pavadinimo knygą, kadangi knygos neskaičiau, tai lieka vertinti tik patį filmą.
Pasakojimas rutuliojasi aplink vieną reklamos kūrėją-guru ir jo išgyvenimus reklamos kūrimo virtuvėje.
Man smagiausia buvo žiūrėti į tysančius „lavonus“ po vakarėlio, narkotikų šniojimą belekur ir belekada, sekso kulto propagavimą ir visokius panašius dalykus. Tiesiog labai labai smagu.
Šis reklamos kūrėjas nesivargindamas kuria bukas reklamas tokiems pat reklamos užsakovams bei vartotojams. Įpaišoma ir nelaimingos meilės istorija, kuri pagrindiniam herojui sukelia daug visokių kančių. Labai smagu stebėti pervartojusio žmogaus, stovinčio ant mirties ribos, kuriamus vaizdinius galvoje – labai gražus brainstormigas.
Viena gražiausių scenų filme, tai „alternatyvios“ reklamos, tos kurios nenorėjo užsakovas ir net apie ją nežinojo, parodymas per TV. Tokia šleikštuma, bet kartu ir tokį vidinį pasitenkinimą teikiantis vaizdelis. Mano draugė dangstėsi akis, o aš tiesiog kaifavau, nes mane vež visokių fekalijų ir srutų rodymas stambiu planu.
Taipogi, filmas turi dvi pabaigas. Aš padariau neatleistiną dalyką ir patikrinau sutrikęs – „negi čia filmo pabaiga?“.
Pats filmas labai geras pakaitalas amerikietiškai komedijai, nes yra gražesnis ir įdomesnis, bet nereikalaujantis didelio smegenų apkrovimo.
Man netgi labai patiko ir esant progai peržiūrėčiau dar kartą. Gražus filmas su gražiais vaizdais.
Kažkada, kai viename vakarėlyje su pažįstama bandėme pasidalinti įspūdžiais apie šį filmą, išgirdau nuomonę, jog čia labai rimts films, nagrinėjantis baisią narkotikų žalą ir bla bla bla, ir jo negalima vadinti komedija. Aš kažkaip nepagavau to kampo, tikriausiai esu intelkto sužalotas, ką padarysi.
„Mari ir Briusas“
Filmo istorija apie dviejų žmonių gyvenimą, tiksliau apie vieną dieną – nuo prabudimo iki užmigimo.
Pats filmo pateikimas yra labai sudėtingas, bet kyla toks jausmas, jog vaizdinės išraiškos priemonės kažkur jau matytos, tik smegenos neprisimena kur.
Viskas vaizduojama pusiau surelistiškai.
Moteris nusprendžia mesti savo dykaduonį vyrą. Tik kiek tai sunku padryti, kiek visokių vidinių prieštaravimų kyla ir kaip viskas baigiasi fiasko, tikriausiai užprogramuotu nuo pat pradžios.
Filmo kalba labai padrika, nesisiejanti, kelias pirmas minutes aš vis laukiau kur mane tas veiksmas nuves, o pasirodo jis niekur neveda, tik, rodos, nesusijusiais apeizodais pasakoja apie dabarties tuštybių mugę.
Filmas galbūt gerai vaizduoja santykius poros, kuri yra kartu, bet nemyli vienas kito, nors ir nėra kažkokio materialaus pagrindo kaip pinigai ar panašiai, tiesiog per sunku mesti viską, kai yra užsuktas beprasmybės ratas. Juk viskas yra gerai.
Labai „ant ausies“ stringa beveik kiekviename epizode kartojami žodžiai „brangioji, brangusis“.
Ir galbūt viena įdomesnių scenų yra, kai vakarėlyje iš haliucinogeninio sapno prabudusi žmona bando glaustis prie vyro, o šis jai sako „…brangioj, elizabet(ar kokia ten ji) yra labai faina mergina, kai aš su ja mylėjausi prieš vienuolika metų, mano penis buvo….“ ir kyla poto kyla klausimas „kodėl, kai aš tau kažka pasakoju, tave visą laiką pykina?“. Pokalbiai atkuriti probėgsšmais, taigi gali skirtis nuo filme sakomų žodžių, bet iliustruoja esmę.
Visumoj filmas man ir patiko ir nepatiko.
Nepatiko visa vaizdų kalba, kuri gal ir nenuspėjama, nemigdanti, bet kažkuo atstumianti.
Patiko vaizduojamos problemos aktualumas, kartkarėm įdomus pateikimas.
Tokį filmą verta pamatyti vien dėl to, kad susidarytum savo nuomonę, nes į LT retai tokių parveža ir esi supažindinamas su tokiais gėriais.
Manau tokiam filmui tikrai atsirastų vietos kokiame nors komerciniame ar nekomerciniame kino festivalyje.
benamis
Lietuviškai „99 frankai“ buvo išleisti kaip „14,99 euro“. Jos autorius F.Beigbederis, kaip suprantu, mūsuose yra labai madingas rašytojas, tačiau nepasakyčiau, kad tai geriausia mano skaityta Lietuvoje madingų rašytojų knyga. Kita vertus, ir neblogiausia, nors kai kurios joje nagrinėjamos temos turi savybę senti, kas yra svetima didžiajai literatūrai.
Filmas man patiko tuo, kad nenusekė aklai knygos eilutėmis, o kino priemonėmis sukūrė panašų efektą. Tokios ekranizacijos ir yra pačios geriausios.
Aš jau tikriausiai knygos neskaitysiu, nes knygas/knygą reikia perskaityti prieš žiūrint filmą/tearą. Galbūt tai labiau paveiku žiūrint kiną, nes skaitydamas pradedi naudoti ne savo fantazijos pasaulį, o filmo ir tai tampa lyg kliuviniu.
Yra tiesos, bet stiprios knygos nugali silpnus filmus:)