Benamio blogas
Mažiau jazzo, daugiau lietaus

Neseniai duris atvėrė Nacionalinė dailės galerija, kurią kelerius metus remontavo – ruošė kaip vyšnią ant torto Lietuvos tūkstantmečio progai bei Vilniui chaltūros sostinei. Po  keletos ganėtinai teigiamų atsiliepimų (kačių lopšių bei db)ir pats ištaikiau laisvą dieną nušliaužti link šios galerijos, nors gyvenu visai šalia.
Muziejaus prikėlimas antrajam gyvenimui, manau yra tikrai sveikintinas dalykas. Pats pastatas puikiai įsipaišo į prabangųjį konstitucijos prospektą, kuris, mano galva, virsta nauju miesto centru naujiesiems buržujams. Nors užėjus į vidų labai trūksta kažkokio veiksmo tuščiose erdvėse. Jos daug ir kai kurie žadamai dalykai kaip knygynas dar net nespėję atsidaryti, bet tai juk atleistina.
Veikianti kavinė, manau, irgi neišnaudoja viso savo potencialo, nes jei tik pasidarytų lauko kavinę klientų būtų iki vėlaus vakaro, kurie gerėtųsi nuostabiais vaizdais į upę, baltąjį tiltą, televizijos bokštą, be to tokioje erdvėje galėtų vykti įvairūs koncertai bei performansai.
Bus tikrai įdomu išvysti kokia ši galerija bus po keleto metų ar nepavirs dar viena dėžute, kurioje vaikščios vos vienas kitas žmogeliukas, nes dabar žmonių srautas, manau, generuojamas labai geros reklamos Čiurlionio parodai bei visiems knieti kas čia per naujas pastatas.

Naujos galerijos apžiūrėjimui skyrėme plius minus penkias valandas apie keturias valandas žiūrėjome Čiurlionį ir tik valandėlę skyrėme pastoviajai ekspozicijai perbėgti. Jap, biškie pritrūkom laiko, nes mėgstam pabimbinėti.

Dar prieš nusileidžiant į Čiurlionio ekspoziciją mus pasitiko edukacinė taktilinė(kas čia per žodis?) paroda “Magiškas M.K. Čiurlionis. Zodiakas” subalansuota žmonėms su regėjimo sutrikimais, bet tinkanti vaikams ir ne tik. Šioje parodoje šalia Čiurlionio darbų buvo pateikiama dar po du darbus, atkartojančius Čiurlionį reljefiškai bei erdviškai, tam, žmogus galėtų paliesti ir pajusti paveikslo formas, gylį, o užsidėjus ausines ir liečiant paveikslų reljefus buvo galima išgirsti tam tikrus garsus, susijusius su paveikslo nuotaika, taip pat paklausyti darbo aprašymo.
Man labai patiko, jog šioje mini parodoje buvo galima liesti, klausyti – daryti tai, kas daugumoje muziejų(bent jau Lietuvoje) draudžiama, o palietus kokį įdomesnį eksponatą, dažniausiai palydi piktas muziejininkės balsas, jog eksponatų negalima rankomis liesti.
Bet ši mini paroda, įvadas į Čiurlionį turi ir vieną didelį minusą – aš bent jau neradau jokios instrukcijos kaip “pradėti naudotis paroda”, o to manau reikėjo, nes ateini žmogus, lieti lieti tuos darbus, na ok, užsidedi ausines (guli šalia) ir lauki kažkokių garsų, o jų – nėra ir suprask, kad tuo pat metu dar reikia ir tą paveikslą-reljefą liesti, kad gautųsi tokia sintezė. Galbūt neregiui tai ir savaime suprantamas dalykas, bet man kažkaip pritrūko paaiškinimo ir jis sklido “iš lūpų į lūpas’. Mane “pamokė” kažkokia mergina, o aš “pamokiau” senjorę, kuri vis kartojo, kad niekas čia neveikia. Kažkaip tais nepagalvojo, kad ir ne tokie išprusę bei intuityviai jaučiantys ateis parodos pasižiūrėti, bet visumoj labai smagi mini paroda neregiams, dedam pliusą.

Nusileidus prie Čiurlionio ekspozicijos, apsauginis neįleido, nes aš buvau su kuprine, na baisiai susinervinau, niekur niekas neiškabinta, neparašyta, dar labiau nervas paėmė matant visokius užsieniečius su mini kuprinėmis bei moteris su tokio dydžio rankinėmis, kad galėtų “pasiskolinti” ne vieną darbą iš ekspozicijos. O galbūt neleido su kuprinėmis dėl kitų priežasčių, bet šiaip labai kvailas draudimas, iškirtinai kuprinėms, tegul tada su jokiomis tašėmis neįleidžia. Susinervinau.
Pati paroda lyg ir yra suskirstyta keliomis temomis kaip “Gamtos garsai”, “Visatos tyla” panašiai, bet  kažkaip čia prašauta su tomis temomis, nes jos lyg  ir duotos, bet sistemos nėra pateikta kaip žiūrėti. Man, rodos, jei įvelki parodą į kažkokius rėmus, norėtųsi patogiai ir apžiūrėti, o čia visiškas balaganas gaunasi.
Iš pradžių, mes bandėme žiūrėti pagal temas ir tik Čiurlionį, kas nelabai pavyko ypač pagal temas, o su Čiurlioniu puikiai susitvarkėme, nes jis daugiausiai eksponuojamas yra salės viduryje kaip kokiam rate, o “amžininkai” aplink.
Sakyčiau kažkaip pati Čiurlionio paroda nėra labai stipri, nemanau, kad buvo atvežti patys įdomiausi ir geriausi darbai, vietomis net pradėjom žiovauti.
”Amžininkai” susižiūrėjo daug greičiau kai kurie darbai net kėlė klausimų kaip jie čia susiję su tuo Čiurlioniu. Sutapo nuomonės su viena apžvalgininke iš “Atgimimo”. Įstrigo ir dar vienas dalykas, kad parodos reklamoj buvo labai reklamuojamas Munchas, bet pačioje parodoje jo darbai nelabai man su tuo Čiurlioniu siejasi, be to ne patys pačiausi tie darbai ale eskizai. Kaip rašė ta pati apžvalgininkė kažkas labai norėjo Muncho vardą įsirašyti…
Dar pasirodė, kad vienas kažkoks darbas visiškai iškrenta iš Čiurlionio braižo – kažkoks juodas tamsus, kažkaip mes kraipėm galvas, negi čia tikrai Čiurlionis?
Paveikslų paroda kažkaip galėjo būti ir stipresnė.
Nepaisant minusų darbai labai gerai žiūrisi, apšvietimas buvo labai gerai sureguliuotas, nereikėjo laviruoti kraipant galvos ir bandant pamatyti darbą, o ne savo atspindį.
Dar vienas iš pliusų labai puikiai padarytas “muzikinis kambarėlis”. Tikrai labai maloniai. Atsisėdi sau atitvertoje erdvėje ir gali pasiklausyti Čiurlionio kūrybos kiek tik telpa. Na, manau, klausymo te sudėta kažkur pusantros valandos, na valandai tai tikrai. Be to sėdint ir klausant neblaško kiti parodos lankytojai, tikrai labai malonu.
Bet ilgiau vaikščiojant po parodą neprošal pasiimti megztuką, nes galima ir sušalti. Mes tai sušalom, nes už mūro sienų buvo labai karšta diena ir buvom labai plonai apsirengę. Kur lentelė, kad megztinis nebūtinas, bet reikalingas kartais.

Peržiūrėję Čiurlionį patraukėme į pastoviąją ekspoziciją, kuri tikrai labai įdomiai, greitai ir nenuobodžiai susižiūrėjo. Kažkaip yra girdima paburbuliavimų, kad ekspozicija dar keisis, neva nevisi periodai išsamiai pavaizduoti. Galbūt ir sutikčiau su paburbuliavimais, bet kad neturiu jokio išsilavinimo, tai patylėsiu. O net jeigu ir keisis ekspozicija, į šį muziejų bus galima dažniau užsukti, jei bus tiek įvairių ir kartu įdomių darbų.
Intuityviam ėjimui per parodų sales labai padeda labai geras salių išdėstymas, viskas lyg savaime gaunasi nereikia kaži kur žiūrinėti, ieškoti kažkokių ženklų.

Smagu, kad galerija yra nenuobodi, bent kolkas. Kaip bus toliau labai neaišku, nors yra jau pradėti rengi kino seansai ale edukacinė programa, skirta geriau pažinti Čiurlionį bei amžininkus. Kolkas gerai varo, kad tik neužspringtų…

P.S. Muziejaus kavinėje labai skani kava tiek juoda, tiek Latte, seniai bemačiau, kur dar tokią daro.

Taigi, tiek įspūdžių iš NDG, jei bus laiko aprašysiu įspūdžius iš šmc, o kolkas atostogauju (blogas kolkas pralaimi mūšį prieš moters galią) ir jei viskas gerai bus (jei keletas aplinkybių nepašiks reikalo) šiandien dar apsilankysime pas kolegą tinklaraštininką varpininką.