Image 01

Archive for rugpjūčio, 2009

Myliu tave, Paryžiau

Šeštadienis, rugpjūčio 29th, 2009

Labai jau seniai neberašiau apie matytus filmus, o jų buvo daug per tą “tylos periodą” peržiūrėta. Intensyviai dalyvavau visokiausiuose nemokamose filmų peržiūrose po atviru dangumi, bet kai filmai baigiasi naktimis ir nueini miegot, kažkaip viskas pasimiršta. Visgi šurmulys ir aplinkiniai žmonės daro įtaką koncentracijai ties filmu.
Ir visgi aš labiausiai mėgstu žiūrėti filmus per savo naminį DVD įsisukęs į kokią šiltą antklodę, pasiėmęs vyno taurę ir tiesiog mėgaudamasis. Nepriprantu žiūrėti filmų per kompiuterį – ne tas pojūtis.

Kai šiandienos orų prognozė nelabai džiuginanti – lis visoje Lietuvoje, tai siūlau tą progą labai romantišką filmą “Myliu tave, Paryžiau” (Neseniai rodytas ir kino centre “Skalvija”) . Subalansuotas porelėms.

Filmas nėra per daug sunkus ir verčiantis mąstyti, tiesiog aštuoniolika trumpų filmukų apie meilę.
Ta meilė yra visokiausia – meilė miestui, meilė vaikams, meilė vyrui.
Aš mėgstu tokius filmų rinkinius, nes labai patinka trumpametražiai filmukai, kuriuose per trumpą laiko tarpą (iki dešimties minučių) suvirpinama žiūrovo širdis.
Nors filmas yra ganėtinai ilgas – dvi valandos, susižiūri labai puikiai.
Labai retai filmus žiūriu antrą kartą, bet šis filmas yra išimtis – jis nesunkus, mielas ir labai labai romantiškas.
Yra tikrai labai stiprių- gerų filmukų kaip mimų meilė (tikriausiai man labiausiai patikęs), o ir tokio rinkinio užbaigimas be proto geras. Toks su mintimi, apvainikuojantis visą rinkinį.

P.S. Filmo nelabai rasite visokiuose torrentuose ar kitose P2P programose.
Mano siūlomas variantas išsinuomoti DVD, nes prekyboje šio daikto nėra arba galite komentare manęs paprašyti, paskolinsiu filmą.

Biblioteka – vieta bendravimui

Penktadienis, rugpjūčio 28th, 2009

Norėčiau pakedenti  tokią temą kaip bibliotekos ir jų ateities vizija.
Aš pats neperku knygų – jeigu  man ko nors reikia, keliauju bibliotekon. Nelabai suprantu tų žmonių, kurie perka knygas – juk vieną kartą perkaičius, knyga yra padedama į šalį. Nebent tos knygos – mokomoji literatūra.
Įdomu sužinoti ir jūsų įpročius ar einate į biblioteką, ar perkate jas?
Pagal mano susidarytą vaizdą į bibliotekas pagrinde eina jaunimas, skolintis knygų, kurias reikia perskaityti pagal programą, studentai, kurie semiasi mokslo žinių, žmonės skaitantys periodinę spaudą bei moteriškės mėgstančios pigius meilės romanus.
Bet ar kas nors į biblioteką ateina pasišnekučiuoti, pažaisti stalo žaidimų, pasidalinti savo nuomone apie skaitytas knygas ar tiesiog maloniai praleisti laiko?
Manau, kad retas, kuris ateina į biblioteką, vedamas panašių tikslų.
Žiūrint į bibliotekų ateitį, jos taps tik knygų priėmimo-išdavimo centrais. Universitetuose jau ir dabar galima knygas užsisakyti internetu pagal visokius šifrus ir panašius dalykus, prie langelio ateini su kodu ir pagal tą kodą tau paduoda tą knygą.
Žvelgiant dar labiau į ateitį, tikriausiai paprastas knygas išstums elektroninės, nors tam tikriausiai reikės kelių ar keliolikos metų, o bibliotekos gali tapti virtualiomis ar tokiomis įstaigomis, kur internetu užsisakai knygą, o ji tau pristatoma į namus be jokio gyvo kontakto.
Man nesinori vaizduotis tokios bibliotekų ateities, nors tikriausiai anksčiau ar vėliau taip nutiks.
Aš į biblioteką, apart knygų pasiskolinimo, einu vedamas visai kitų tikslų tarkim, bendravimo.
Papasakosiu kaip čia kas.

Į biblioteką ilgą laiką nevaikščiojau – nebuvo reikalo, be to į tą, kuri arčiausiai buvo bijojau eiti, nes teko girdėti, kad toje bibliotekoje dirba labai pikta bibliotekininkė, kuri negrąžinusius knygų aprėkia bei siūlo nebegrįžti atgal.
Bet kažkada nuėjau ir vis dar vaikštau ten pat – į vaikų skyrių, nors man, rodos, jau seniai išaugau iš vaikiškų trumpikių.
Viskas prasidėjo nuo to, kai bibliotekininkė atėjus į biblioteką pasakodavo apie vienokius ar kitokius pasaulio stebuklus, o kitą syk užsukus tikrindavo kaip gerai tas žinias susidėjau galvon.
Tuo metu man buvo 14 ar 15 metų, o gal dar mažiau, tikrai nebepamenu.
Vėliau atsiradus “Hario Poterio” knygoms viskas išsirutuliojo į “Hario Poterio” klubą, kur vaikai buvo pasidalinę grupėmis – koledžais pagal garsiąją knygą.
Kaip ir knygoje vaikų grupelės viena su kita “kovojo” atlikdami vienokias ar kitokias užduotis ir gaudami taškus – dainuodami, vaidindami, grodami ir t.t..Neapsieita ir be iškylų į gamtą.
Tačiau ne viskas taip gražu kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Būta ir tokių dalykų, kad vienos mergaitės tėvai apkaltino bibliotekininkę satanizmu ir raganavimu, buvo surašytas skundas.
Dar vėliau, bibliotekai atsinaujinus vaikų skyriaus bibliotekininkę buvo nuspręsta perkelti į kompiuterinę skaityklą, o klubą panaikinti kaip netinkamą bibliotekai.
Aš tikriausiai niekada nesuvoksiu kokio bukumo ir neišprusimo turi būti aukštesnioji valdžia, kad žlugdytų tokias iniciatyvas, kurios pritraukia jaunuosius skaitytojus į biblioteką, o neskatintų jų. Kažkoks antžmogiškumas, žinant, kad visa ši veikla buvo palaikoma tik vieno žmogaus piniginėmis lėšomis.
Taigi, kai buvo nuspręsta tiek bibliotekininkę perkelti į kitą skyrių, tiek uždaryti klubą, buvo renkami vaikų tėvų parašai, kad toks klubas reikalingas, kreiptasi į aukštesnės valdžios instancijas.
Tik taip pavyko klubą išsaugoti, kuris ir dabar veikia ir vis pasipildo naujais nariais. Nors dabar veikla tapo labai reglamentuota ir suvaržyta.
Keisčiausia, kai šis bibliotekos skyrius rodomas visokiems užsieniečiams, o šie aikčioja, kad toks klubas yra ir, kad daug jaunimo pritraukia.
O mūsiškai valdininkai norėjo tokią “blestvą” uždaryti, ar ne trumparegiškumas?

Jei kam dar nepabodo skaityti, tai siūlau pasiskaityti “Mokyklos fronte” spausdintą straipsnį, apie šį klubą rašė ir Lietuvos rytas, straipsnio neatknisau.

Pamąstykit ir pasakykit man, ar normalu neskatinti tokių iniciatyvų ir jas drausti?

Prasto aptarnavimo dienos

Ketvirtadienis, rugpjūčio 27th, 2009

Būna tokių dienų ir ne tik mažuose miesteliuose, bet didmiesčiuose, skendinčiuose akinamos šviesos ir prabangos spinduliuose.
Tokiomis dienomis ir benamis iš savo kartoninės dėžės traukia auksu spindinčią karūną, puoštą prabangiu užrašu “Made in China”, velkasi prabangiausius rūbus ir traukia į tuštybės ir prabangos miestus – akropolius, nuo kurių atsiveria panoramos į Europos spindinčius Saulės, Babilono ar Ozo stebuklų miestus.
Tomis akimirkomis Tuštybės ir Blizgančių centų karalius jaučiasi visagalis – taško savo centus į kairę ir į dešinę, visokiems mirtingiesiems. Tokiomis dienomis, kai Karalius žingsniuoja spindinčiomis Akropolio gatvėmis nevalia su Karaliumi elgtis atžagariai – būsite sumaišyti su purvais bei sulyginti su menkaverčiais žemės kirminais, negi baisiojo ekonominio drugio krečiamiems mirtingiesiems nereikia Karaliaus Centų?

Apie ką aš čia?
Apie tuos karalius, kurie vis dar vaikšto po prekybos ir pramogų centrus. Mažytis pastebėjimas. Bet įrašas ne apie tuos žmones, bet apie firmas ir įmones, jų personalą, kuriam klientas tikrai nėra svarbus, nors viena po kitos bankrutuoja įmonės. O kodėl klientas negrįžta atgal? – su juo nesielgiama padoriai.

Su kuprinėmis – neaptarnaujame

Kažkada su gerbiamu Pauliumi iš G., priėjome išvados, kad yra kažkoks absurdas, kai žmogus su kuprine yra ignoruojamas. Paradoksas, nes mūsų Lietuvos gražuolės nesvarbu kokio dydžio – pločio “rankines” besinešiotų – visur atviros durys, kai tuo tarpu su kuprinėmis durys užsidaro.
Taigi, aš norėjau užsukti į “Drogą”, esantį šalia Kalvarijų turgaus – netoli šio romantiško Vilniaus “taško” gyvenu. O apsipirkinėti specializuotose parduotuvėse patinka, nes mažiau žmonių, didesnis prekių pasirinkimas, bet šįkart nepavyko, nes…
Nes manęs buvo paprašyta kuprinę pasidėti į saugojimo spintelę, nes jie neįleidžia žmonių su kuprinėmis, taigi vėl kaip pavyzdį pateikiau savo draugės rankinę – kodėl jai su ja galima, o man ne?
Tada su gerbiama pardavėja pradėjau ginčytis, kad tai yra neteisybė ir panašiai ir panašiai, klausiau kodėl čia tokia tvarka?
Gavau atsakymą, jog “su savo kuprine galiu išvaryti prekes, nes parduotuvėje labai siauri praėjimai”, bet aš manau, kad su rankine lygiai taip pat sėkmingai galima išvartyti tas prekes.
Manau, tikroji priežastis man nebuvo pasakyta – bijoma vagių-narkomanų.
Kadangi jau antrąkart šitaip nutiko, apsisprendžiau daugiau net nebandyti eiti į būtent šį prekybos tašką.

Lėtapėdžiai klientai nepageidaujami pačių klientų

Man labai patinka “komunikuoti” su prekybcentrio eilėje stovinčiais klientais – pasikrauni teigiamų emocijų visai dienai.
Šįkart buvo taip, kad apsipirkinėjant “IKI” parduotuvėje, man jau susimokėjus už prekes ir pradėjus jas krauti į savo kuprinę, garbaus amžiaus ponia pradėjo burbuliuoti, kad mes (aš ir draugė) tokie jauni, o viską taip lėtai darome…
Pasijutau baisiausiai įžeistas, nes ir mokėjau kortele – tada laiko susitaupo, gi galėjau iš lėto kuistis piniginėje ir skaičiuoti centus lėtai lėtai kaip kad mėgstu, tada kokie 20-30 centų būna “baltais”.
Ir apskritai kodėl man kažkas turi aiškinti koks aš esu?
Gi jei nepatinka galima rinktis savitarnos kasas, kur gali kiek nori krapštytis prie to džiaugsmo ir niekas nieko nepasakys. O jei būčiau lėtai pinigus skaičiavęs ar tada kas ką sakytų?
Kad žmonės ateina į prekybcentrius ne tik apsipirkti, bet ir išlieti savo neigiamų emocijų, iliustruoja dar vienas pavyzdėlis.
Sekmadienis. Kokia 11-12 valanda ryto, stovime “Maximos” eilėje, kai prieš mus stovinti moteriškė atėjus jos eilei staiga patraukia prekes.
Aš klausiu: “Jūs, ponia pirksite?”
Ponia: “Jums neturėtų kilti klausimų”
Aš: “Bet jūs taip keistai patraukėte savo prekes…”
Ponia: “Man daug keisčiau, kai toks jaunimas tokias prekes rytais perka”
Nepaminėjau, jog pirkome tik alkoholį, nes mama buvo pargrįžus ir paprašė parnešti šiek tiek alaus.
Vėliau diskusija persimetė į tai, kad jaunimui nederėtų gerti ir dar ryte tokių daiktų pirkti ir t.t.t.
Nei mes ten daug to alkoholio pirkome nei ką – butelis porterio ir pora alkoholinių kokteiliukų, kurie vis dar stovi šaldytuve.
Po tokių “pokalbių” pasijauti kažkoks netoks lyg nusikaltėlis.
Kai visas girtas ir apdujęs pirkdavau bambalius, nepamenu, kad kas man būtų ką prikišęs…

Pirk vyno – manekenė nemokamai

Šįkart mano liaupsių nusipelnė tokia vyno-alaus parduotuvė “Vynoteka”. Gal šios eilutės bus įdomios WD40, nes aš kažkaip jaučiu, kad šis blogeris kažkaip susijęs su visa šita veikla.
Net man iš mano įrašo susidaro įspūdis, jog geriu per daug alkoholio, bet kartais norisi pasilepint kokiu skanesniu gėrimu, tada ir keliauju “Vynotekon”.
Kadangi migruoju tarp Žirmūnų bei Pašilaičių, galiu palyginti dvi parduotuves “Europoje” ir “Big’e”.  O skirtumai labai akivaizdūs.
Kiek kartų buvau užsukęs į “Vynoteką” Europoje visada maloniai pasisveikindavo, paklausdavo gal gali kažkuo padėti/patarti, padėdavo pagal kainą bei skonį išsirinkti.
Labai geras aptarnavimas, tiesiog super, taip ir norisi sugrįžti dar ir dar kartą.
Na, o apie “Big’o” pardavėjas-manekenes, tai jau negailėsiu blogo žodžio. Kiek pastebėjau, kiek teko ten užsukti, tai visada tokios dvi gražuolės dirba, nelabai suprantu kodėl jos dvi. Gal viena sugeba tik su kasos aparatu dirbti , o kita tik dėlioti prekes, nes vienos iš šių gražuolių nagai neapsakomo grožio, tai padėliojus prekes prarastų visą grožį.
Šios dvi gražuolės net nesivargina žmogui ištarti elementaraus -laba diena. Ar joms tai labai sunku padaryti?
Labiausiai pikta ne dėl to, kad nesisveikina, bet kai nueini žmogus prie kokio vyno ar alaus ir bandai rinktis, o prie tavęs niekas neprieina. Šios dvi gražuolės net tada, kai mato, kad žmogui sunku išsirinkti neprieis, nors gali būti šalia ir ramiausia sau dėlioti prekes. Tokis klientas kaip aš šioms mergaitėms neegzistuoja, nors kitus dėdes ir tetas kuo puikiausiai geba “prakonsultuoti”. Aš tikrai prie tokių “gražuolių” neisiu ir neklausiu “gal galėtumėte…”, pačios turėtų susiprotėti – jų darbas toks.
Man net kilo tokia mintis, kad gal aš pratai atrodau ar gal koks purvinas, kad šitaip su manim? Bet išėjęs apsižiūrėjau, lyg ir viskas normaliai.
Tai tada mintyse imi ir nusikeiki – “Nu, bl*t, šl****ros” ir galvoji, kad tokios mergaitės manekenės tik vienam reikalui betinkamos yra.
Žinau, kad negražu šitaip galvoti, bet kitos mintys net nelenda galvon.
Aš manau, tokios mini parduotuvėlės turėtų pasižymėti išskirtiniu aptarnavimu bei klientu lojalumu, nes šalia yra “Maximų” alkoholio skyriai, bet tikriausiai šioms mergaitėms manekenėms į klientų lojalumą nusišvilpt. Būdamas darbdavys tokiais gražuoles mesčiau lauk, bet kol nesu toks, galiu tik burbuliuoti sau panosėje.

Jei kas abejoja mano kompetencija ir sakys, kad vat aš nieko nesuprantu  kaip sunkai žmonės dirba ir panašiai ir panašiai.
Iškart atsakysiu – esu dirbęs pardavėju apie 2 metus.
Ar gerai dirbau?
Ne man spręsti, tik pateiksiu šiek tiek statistikos – iš 4 įmonių, kuriose dirbau 3 bankrutavo.

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  page rank