Benamio blogas
Mažiau jazzo, daugiau lietaus

Vasara atostogų metas, šiuo devizu prisidengdamas ir mano tinklaraštis atostogauja.
Per tą laiką kai nerašiau – truputį keliavau po Lietuvą, tiksliau link savo kaimo.
Kelionės pradžioje sprendėme kokiu transportu keliauti ar tranzu, ar autobusu, ar traukiniais. Pasirinkome traukinius, nes sudėjus gaunamas nuolaidas jais “sutaupėme” 10lt, bet kelionės laikas išaugo keliasdešimt kartų nuo kelių valandų iki kelių parų.
Tranzo nesirinkome, nors galvojome,- kylančios baimės šįkart sulaikė nuo tos minties, nors seniau nebuvo tokių baimių. Senstu tikriausiai.
O ant Lietuvos tarpmiestinių autobusų vežėjų apskritai esu piktas po paskutinės kelionės po Lietuvą. Šiaip gi studentai turi tą nuolaidą 50%, bet tik su lietuviškais studentų pažymėjimais (mano draugė neturėjo, nes nesugebėjo superinė sistema pratęsti), o užsienio studentui su tarptautiniu pažymėjimu taikoma tokia pat nuolaida, bet lietuviams su tarptautiniu pažymėjimu netaikoma  JOKIA nuolaida. Taip sakant, absurdas – vagystė vidury baltos dienos.
Seniai jau taip norėjau iškeikti tuos Lietuvos autobusų vežėjus, taip sakant priekvaišiai.
Kelionė traukiniu be persėdimo ligi mano kaimo yra neįmanoma, todėl tas persėdimas buvo maloni proga aplankyti provincijos leidinio internetinei Lietuvai “Auksinė varpa” kūrybinį kolektyvą.
Mažame Radviliškio miestelyje buvome pasitikti su raudonu kilimu, dūdų orkestru bei šampano purslais, taip sakant klestintis provincijos leidinys nepasikuklino ir leido nors trumpam pasijusti ypač svarbiais asmenimis.
Artėjant vakarui, kartu su varpininku surengėme blogerių konferenciją kodiniu pavadinimu “Prie alaus bokalo”.
Šioje dviejų žmonių konferencijoje buvo nagrinėjamos antraeilės temos kaip “moters įtaka blogerio gyvenimui ir atvirkščiai”, taip pat strategavome kaip su savo blogu uždirbti milijoną bei sumušti visus lankomumo rekordus, keikėme kai kuriuos blogerius, jog jų statistinis lankomumas neatspindi tikros situacijos, nes rašoma ne žmogui, bet google bei kitoms paieškos tarnyboms.
Ar buvo prieita kažkokių išvadų bent man labai sunku prisiminti, nes konferenciją baigėme tik trečią nakties aplaistę ne vienu bokalu alaus.
Antrąją dieną besisvečiuojant pas “Auksinės varpos” kolektyvą mūsų nekėlė jokie žadintuvai, nors tai negaliojo varpininkui, kuris aštuntą valandą išėjo į šiais laikais vos ne išganymu tampantį darbą. O mes vos ne vos vidurdienio link atmerkę savo akis maloniai šnekučiavomės su kitais namiškiais bei grįžus varpininkui patraukėme skudurynų link, kuriuos kaip įmanydamas varpininkas ignoravo, o mums galiu pasakyti “medžioklė” buvo sėkminga du diržai už penkis litus, tašytė už tris litus bei šortai ir marškinėliai po du litus už kiekvieną.
Tą pačią dieną dar suspėjome apsilankyti Pakruojo dvare, kuris dabar yra suremontuotas ir man priminė Vilniaus Belmontą, nors dar niekas neveikė. Visgi, manau, kažkada ten bus viešbutis plius restoranėlis. Pamatyti Lietuvos dvarus tikrai verta.
Bekeliaujant link to dvaro ir belandžiojant po apleistus pastatus man pavyko įminti į kažkokį labai nedraugišką fekalijų ir išsimozoti kojines, tuo buvo pamaloninti  visi kelionės dalyviai, nes priverstinai mėgavosi nepakartojamu fekalijaus kvapu.
Tos pačios kelionės metu pralėkėme Lietuvos kloniais ir kalnais, tam, kad visokie miesčioniai sužinotų kaip ta Lietuvos gamta atrodo.
Šioje vietoje turiu stabtelti ir išreikšti neapsakomą dėkingumą varpininkui už parodytą dėmesį, malonius pokalbius bei šiltą ir svetingą priėmimą. Tokių malonių žmonių savo gyvenime esu labai mažai sutikęs ir turiu pridurti, kad rašomo blogo turinys labai gerai atspindi autorių. Tiesiog neišreiškiamas labai didelis  Ačiū varpininkui su visa priderama pagarba ir širdingiausiais linkėjimais nuo benamio ir kompanijos.
Kitos dienos ankstyvą rytą, kažkur apie aštuntą valandą traukiniu išriedėjome Kupiškio link. Kelionė šiuo priešistoriniu monstru (gi į po nepelningus rajonus važinėja ganėtinai vargani traukiniai, kai kurie vis dar su mediniais suolais vagonuose) prabėgo stulbinamu greičiu ir net nepastebėjome kaip atsidūrėme Kupiškyje.
Niekaip negaliu nelyginti geležinkelių personalo darbo mažesniuose miesteliuose su sostine, nes kažkaip mažuose miesteliuose labai kultūringai aptarnauja, kartais net nusišypso, o jei reikia pagalbos padeda ir paaiškina, ne taip kaip Vilniuje, kur nuėjęs į geležinkelio stotį pasijunti nemokančiu skaityti, esi apmėtomas piktais žvilgsniais ir pasijauti nevispročiu, kur nuo personalo sklinda malonus alkoholio tvaikas. Nežinau, gal tik man vienam pasitaikė tokios situacijos, bet dedu pliusą mažesnių miestelių gelžkelio darbuotojams.
Atsibeldę į Kupiškin nieko laba doro nenuveikėm  – per kelias valandas apžiūrėjome miestą bei  skulptūras, kurių “primėtyta” ant kiekvieno kampo; kultūrnamį su nepakartojama vitražų sale bei įspūdingais šviestuvais – kažkokio menininko dovana; dar buvom nukeliavę į malūną, kuris paskelbtas kultūros paminklu, bet neprižiūrimas ir apleistas yra virtęs balandine; buvom neįleisti į muziejų, nes šis užsidarė lyg ir remontui, bet stingant pinigų – neribotam laikui.
Visą mūsų kelionę po miestą vainikavo knisimasis skuduryne, kur vos už aštuonis litus pasiėmėm net keturis skudurus – neregėta sėkmė.
Į antrą dienos pusę patraukėm į kaimą, esantį netoli Panemunėlio gelžkelio stoties. Kaime lyg ir nieko intensyvaus nedirbom, tik grybavom, uogavom, pjaudamas malkas atšipusiu pjūklu, kėliau žemės ūkio lygį, kas tikriausiai nepavyko, bet baisiai pasiilsėjome nuo miesto kaitros, smogo, atsigavo kūnas ir siela.
Taipogi nepraleidome ir čia pasiknisti po skudurynus, nors kainos pasirodė labai užkeltos, kai buvom pripratinti prie škurlių už du litus.
Ir visgi Lietuvos kaimas yra gražus ir mielas, kol esi turistas ir nematai prasigėrusio kaimo veido, kur kaimynas grasina kaimynui padegsiąs trobesius, o girta žmona vidurdienį šliaužia pagrioviais namo, kur labiausiai cirkuliuojanti valiuta – alkoholis ir nuo jo gausos lūžtančios parduotuvių lentynos.
Galbūt visų įspūdžių nesuminėjau, o kai kuriuos net ir praleidau (stojimų rezultatai). Kelionė kaip niekad maloni ir pasisekusi – nusiaubėm škurlynus (apie 60lt- 15škudurų) bei pasisvečiavom pas varpininką.

O dabar dar keli klausimai skaitytojams (rašykit komentaruose):

1. Kas jūs tokie?
2. Kaip atradote šį blogą?
3. Kokie įrašai jums įdomūs, o kurių neskaitote ar galvojate, kad yra nieko verti?
4. Kaip skaitote šį blogą – ar užeidami į puslapį, ar per Rss skaitytuvą.

Tai bus pasitikrinimas man, nes dabar jau nebetryduoju, bet labai abejoju dėl blogo ateities, nes nuo rudens bus mokslai, o ir šeimyninis gyvenimas nebelabai duoda progą lindėti prie pc.
Tiesiog, tai bus pasirinkimas kaip rašyti – ar tapti kažkokiu filmų, parodų katalogu ar blevyzgot apie savo asmenines melodramas, nes per visą blogo gyvavimo laiką niekaip negaliu šių dalykų suderint, nors yra minčių visas asmenines mintis mesti feisbuką, kurio vis dar neprisijaukinau ir neperpratau. Taigi, padėkit apsispręsti.

Be Sociable, Share!

•