Ištaikiau laisvesnę progą pasimyluoti su kompiuteriu, nors jam mano meilės pastaraisiais mėnesiais neturėtų trūkt, netgi jaučiu tam tikrą psichologinę priklausomybę, manau, jei taip ir toliau teks apsilankyti pas kompetentingus daktarus ir pasigydyti nuo interneto. Skaičiau, kad Kinijoje jau gydo, galėtų ir Lietuvoje kokį centriuką įkurt.
Taigi, po tokių lyrinių nukrypimų jamkim jautį už rago ir kažką su juo produktyviai nuveikim…Selekciją palikim tos srities specialistams.
Taigi keliu paprastą klausimą – ar verta būti blogeriu?
Kažkada tokį pat klausimą kėlė Tadas Vidmantas tik kitokia forma – ar verta būti studentu? Nežinantiems atsakymo verta pasižiūrėti, koks gi tas atsakymas.
Aš žinau, kokia piktoji dvasia gali jus sugundyti pradėti rašyti savo tinklaraštį – tai baisioji Manto Malciaus šmėkla, kuri visokiems ne interneto specialistams pateikia į labai gražų popieriuką suvyniotą nuodingą saldainį. Neužkibkit ant to kabliuko kaip kad aš padariau ar mano kolega varpininkas, kuris kaip ir aš prisiklausę Manto saldžiabalsių kalbų patraukėm į naujus bloginimo tyrus skleisti naujų savirealizacijos idėjų. Būkit, budrūs. Čia taip pat kaip Biblijoje, kur žaltys gundo draudžiamu vaisiumi.
Nors blogas yra gera savirealizacijos priemonė, po kiek laiko imi žmogus ir supranti, kad šis malonumas suryja per daug laiko, o naudos kažkokios visiškas nulis. Nebent tie keli ar keliolika komentarų nusidriekusių po įrašų maloniai glosto savimeilę.
O kas toliau. O toliau blogiau. Gi turit asmeniniu gyvenimus?
Teisybė? O tinklaraštis kaip koks kirminas pradeda brautis į asmeninę erdvę ir ryti laiką. Brangų laiką,kurį būtų galima skirti draugams, pasivaikščiojimui parke, pabuvimui su mergina ar dar velniai žino kam, bet tik jau ne lindėjimui prie susmirdusios ūžiančios dėžės vis mintyjant ką parašyti…
Kažkas sakys kaip noriu taip rašau, aš čia sau, dėl savęs. taip nebūna. Kai pradeda rastis pirmieji komentarai, pirmosios peržiūros ir pirmieji rss prenumeratoriai – pradedi rašyti ne tik dėl savęs, kiek dėl tų žmonių, kurie “įpareigoja”. O tai labai blogai, nes tada galvoji kaip parašyt kas kitiem būtų įdomu ir ne duok die po kokio įrašo pradės kristi lankomumo statistika. Tada jau galima save pradėt graužti klausimais – kuo neįtikau, ką blogai parašiau, kad manęs neskaito…
Nežinau, kaip kitiems, bet bent jau man taip buvo. Bet poto susivokiau, kad rašau tiems keliems asmenims, kurie komentuoja, man jie svarbiausi ir tiek. Tegul tie “nematomi” skaitytojai skaito, bet jie ne kontaktuoja su manim, nevyksta dialogas, aš jų nematau, na o jeigu jiems reikia tegul jie skaito mane. Dzin.
Tas kas nesuprato, tai trumpai pasakysiu – blogas ryja laiką ir gadina nervus. Piniginę blogo pusę vienastoks visai neseniai paskaičiavo ir didžiąja dalimi prisidėjo prie šio įrašo gimimo.
Tiems kam nebeįdomu skaityti, tai drąsiai galite uždaryti savo naršykles ir pėdint plačiais interneto keliais lauk, nes žadu truputį pasiplėsti.
Na, va. Turim naujai iškeptą blogerį, kuris karts nuo karto pasirodo blogoramoj ir štai tada blogerio mintyse kyla svajonės –“o jeigu aš būčiau kaip…”. Mano asmenine nuomone, tokios svajonės tėra svajonės, nes…nes dabar susikūręs blogas tikrai nebeturi šansų tapti tokiu populiariu kaip ežiukasvilniuje.lt ar visai neseniai numiręs žudykreklamą.lt Keistas dalykas, jog žudanti reklama jau buvo nusižudžiusi prieš gerus pusę metų, bet tik visai neseniai sugebėjo “oficialiai” nusižudyti. Kokį fenomeną mes čia matome?
Žudyk reklamą, puikuojasi blogologe kažkurioje iš viršutinių vietų, bet iš tikrųjų nebekuria nieko ar kažko bent jau įdomaus. Tiesiog, manau, kad jau pradėjo tie laikai, kai blogas galėjo žaibo greičiu pildytis prenumeratoriais, nebent ateitis įrodys kitaip, kuo labai abejoju. Galbūt tai ir galėtų pavykti, bet šiuo atveju, manau tai turėtų būti jungtinis gaminys- kelių autorių kolektyvo.
Dar vienastokio pateiktame straipsnyje radau tokią mintį, kad pagrindiniai “blogeriai” yra jaunimas. Taip, ta didžioji dalis blogų parašomų blogas.lt sistemoje yra paaugliški paverkšlenimai ar tiesiog mirę interneto užrašai. Galbūt jaunimas yra dauguma, bet kokybišką turinį kuria ne jaunimas. Štai mano pavyzdžiai – nežinau.lt, račas.lt, auksinėvarpa.lt, karolis.pocius.lt – tai vieni didžiausių mano asmenine subjektyvia nuomone blogų “ant” Lietuvos. Taigi, kiekybę kuria jaunimas, kokybę – žmonės, turintys ką pasakyti, pasidalinti savo žiniomis, langu į pasauli, taip sakant, ne pienburniai.
Taigi, jei esi jaunas ir gražus, siūlau visiškai neprasidėt su bloginimu, geriau tą laiką skirti mokslui ar draugams.
Bloginimas – laiko švaistymas vėjais.
Geriau nebandyk.
P.S. Jau baigęs įrašą radau dar vieną įrašą nežinau.lt, kurio mintys labai panašios į mano, bet kitaip apteiktos.
Ką gi ir vėl pavėlavau.
benamis
Kaip atsiranda kažkokia atsakomybė prieš skaitytojus, taip ji ir pradingsta. Visgi rašoma juk už dyką, tad spausti iš savęs kažko neįmanomo nėra reikalo, tai tik sugadina rašymo malonumą. O rašyti kartais gali būti visai malonu, taip pat ir pravartu. Gal komentaruose kas užmes kokią gerą mintį apie tai, ką rašai, gal šiaip kada šioks toks įgytas raštingumas pravers.
Esi labai teisus dėl vieno dalyko -- blogas yra laiko žudiklis :( Iš kitos pusės -- tol, kol juo gali išreikšti save -- laiko negaila. O dėl „rašymo kažkam“ -- nepristraksėsi pagal kiekvieno dūdelę, rašyti reikia „dėl savęs“, kad po kažkiek laiko galėtum perskaityti ir pasakyti: „O, geras!“ arba „Nu blemba, kokia nesąmonė!“ ;)
Kažkaip gal man nepavyko gerai pateikti visų minčių (skaitydamas antrąkart, pastebėjau ganėtinai daug lietuvių kalbos klaidų).
Manau, kad tiek grumlinas, tiek martynas yra teisūs.
Blogai yra rašyti dėl kitų, bet tokios mintys, manau, užplūsta ne dažną, bet kai persergama šiuo virusu, tada vėl pradedama rašyti dėl savęs tik reikia tą etapą pergyventi.
Žinai, grumlinai -- aš jau pasiklydau savo įrašuose ir kartais prieš pradėdamas rašyti užduodu sau klausimą ar apie tai jau nebuvau rašęs, tada pasitelkiu gūglių ir ieškau, nes būtų kažkaip ne miela rašyti du kartus apie tą patį.
Ech… O juk yra tiesos… Gerai, kad nors mano laiko blogas daug nesuryja -- rašau juk retai, nes elementariai tingiu. Tik sau įrodinėju, kad „neturiu dabar minčių“. O šiaip tai prasmės įtikt visiems skaitytojams nėra. Vistiek mano bloge lankosi pagrinde google’e, yahoo ar kiti robotai :) Jiems bet kas tinka :) Tiesiog reikia kartais išliet mintis, kurių aplinkiniams pasakyt negali, nes būsi apšauktas įvairiais negražiais žodžiais :)
Kroitus, tai pas tave aukščiausias lygis įvaldytas.
Kūryba dėl kūrybos :)
Man taip būtų sunku, bet turiu turiu aš užslėptą savo srutų kampelį, ten rašau sau.
Nu aš irgi kai kada susimąstau, ar nesu tokios minties kada išgeneravęs, bet, jei jau ji vėl galvoje -- ji verta išliejimo. Tiesiog gal kiek kitoks kontekstas gali gautis, betgi juk ir žmogus vystaisi.
O va su fotkėm tai reikia budriai stebėti, kad nesikartočiau -- pasirodo, yra žmonių, kurie mane skaito, apart google+yahoo botų ;)
„Paslėptas srutų kampelis“ :))) bet turbūt irgi žiūri, kas į jį užsuka?
Žiūrėt, gal ir žiūriu, žinau, kad vienas žmogus tikrai skato.
Daugiau man tam srutų kampelyje ir nereikia.
Tiesiog aš nemanau, kad kam labai įdomios tame bloge rašomos mintys. Jos šlykščios ir iškrypusios, dauguma.
Kai kurie komentarai tiesiog smerkia tokių minčių srautą.
Tas kampas man ir tik man.
Mano nuomone, neprofesionalus (ne Račo, ne Donskio ir ne Pociaus) blogas -- tai užrašų knygutė. Kartais ateina kokia gera mintis į galvą, pagalvoji, „o, čia tai gerai sugalvojau, reiks prisimint“ ir kitos dienos antron pusėn pradangini… Ir žinai, kad buvo kažkas, ir gaila, ir truputį liūdna.. Nes aš gi taip mėgstu kaupti: lentynose kaupiasi batai, vonioj muiliukai, o bloge po truputį tegul kaupiasi mintys -- o mažu kada pravers? ;)
Pritariu Ūdrei, nes tikrai tai kaip užrašų knygutė. Jei kirba mintis, tai ją ir užrašai, o jei jos nėra blogas dulka:D
Patiko įrašas. Tiesus ir atviras pripažinimas apie blog’o blogį.
Manau, bloginti verta, jei turi kokį nors tikslą arba intenciją kažką pasakyti viešai. Iš betikslio darbo retai gaunasi grynuolis.
Beje, kai viduje skamba jazz’as, ypač sunku sėdėti prie tos smirdančios dėžės ir maigyti tuos plasmasės gabalėlius. :)
Deja, tur42iau paprieštarauti tiek vjustai, tiek Ūdrei, kad blogas nėra užrašų knygutė, kurią gali bet kada atsiversti, tai yra viesša užrašų knygutė, o tai labai daug ką keičia.
Ir pasakykit, man, kad neteisybė, jog kartais rašoma dėl kitų ne tik dėl savęs? Tam, kad kiltų diskusija, kad turėtum su kuo padiskutuoti.
Inga, sėdžiu prie smirdančios dėžės, nes labai labai dažnai lyja už lango…
nerimsti matau :)
jau esu pasisakius, kai buvai parašęs kažką panašaus panašia tema -- asmeniškai aš rašau dėl savęs (asmeninį) ir iš dalies dėl savęs, iš dalies dėl mylimo serialo gerbėjų (tų kelių, kurie užklysta) antrąjį. Man taip labai gerai: vienas verčia pasitempti, pagalvoju dažniau, ką reiktų ten įdėti, o kitas yra vien tik pusiau viešas dienoraštis išliet tai, kas tuo metu kirba viduje, ar tai, ką pastebėjau/nugirdau smagaus ir norisi užfiksuoti, kad nepasimirštų (o kaip pasimiršta tokie smulkūs, bet smagūs dalykėliai…). Dar ir pasidalinti tuo, ko galbūt garsiai nesugebėtum pasakyti, bet kai žinai, kad keletas draugų skaito tavo internetinį dienoraštį, tai lengviau taip.
Nors apie internetinį bendravimą visai kita tema, tad ja nesiplėsiu, bet puikiai suprantu tavo poreikį srutų kampeliui. Vieniems tai srutų, kitiems -- širdgėlos išliejimas, žodžiu, bet ko, kas tuo metu spaudžia dūšią ir ko yra perteklius.. Aš kažkaip nelabai sureikšminu tokius dalykus išvis :) Seniai žinau, kad tai, ką rašau (nelabai reguliariai) bus įdomu gal keliems tik, nes nerašau populiariom temom ir nesireklamuoju. Žinoma, norėčiau, kad „hausiškasis“ mano blog’as būtų įdomus daugiau kam nors.. bet taip gera pasidaro, kai kas nors iš serialo mėgėjų užklysta ir padėkoja, kad rado tokį kampelį :) Vis dėlto visiems reikia publikos, reikia auditorijos, net jei ją sudaro ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamas žmonių kiekis (bot’ų neskaitant, žinoma).
Jau gal pasikartosiu, bet viskas priklauso nuo to, kaip vertinsi -- jei tikėsiesi, kad pradėsi rašyt ir staiga imsi rodytis „topuose“, „blogoramose“ ir pan., tai laukia nemažas nusivylimas. Čia išimtys taisyklę tik patvirtina. Svarbiausia, mano nuomone, tiesiai savęs paklausti, ko tikiesi iš blog’o rašymo -- ar rašysi tiesiog sau, kad išsilietum daugmaž anonimiškai, ar sieksi pripažinimo ir populiarumo šioje terpėje? Svarbu atskirti tuos dalykus ir sau nemeluoti, nes jei apgaudinėsi save, nusivylimas, kad tavęs neskaito, bus tik didesnis (o taip nutinka, spėju, 98 atvejais iš 100 :)
Na, o jei pripažinsi, kad nori būti populiaraus blog’o autorius, tai teks atsiraitoti rankoves ir gerai padirbėti, gerai ir kokybiškai. Taip, laiko suris, bet čia vėlgi yra pasirinkimas ir galimybės. Jei galimybės nelabai leidžia, gal tuomet verta apmąstyti, ar tikrai toks yra tavo tikslas? Gal reiktų tiesiog nesukti galvos, kas ir kaip, o rašyti, kada išeina rašyti?
Man asmeniškai netrukdo nevykę paaugliški blog’ai. Aš tiesiog nesu didelė jų skaitytoja, nebent jei per draugus/bičiulius pastebiu ką nors įdomaus, jei būna nuoroda į blog’ą -- užsuku. Jei užkabina, lieku (taip ir su tavimi, Benami, nutiko, bet jau sakiau kažkada :)
Viskas yra kur kas paprasčiau nei atrodo.
Aciu, Thirteen, tavo komentaras labai taiklus, gal net geresnis nei visas irasas.
O rasiau dukart,nes vienas buvo siauraja prasme,o sis-placiaja.
Smagu, kad vertini mano kilometrines nuomones, bet man ir pačiai gerai yra taip pasisakyti, bent jau šioje pusiau anonimiškoje erdvėje tai padaryti yra daug lengviau, ir galiu daugiau parašyt, nei šiaip pasakyčiau (čia kalbu apie ankstesnius pasireiškimus). Čia lengviau būti savimi ir tuo pačiu ne savimi. N kartų pasitvirtino ir dar pasitvirtins, kad čia visas interneto žavesys ir prakeikimas… :)
„Bloginimas – laiko švaistymas vėjais.
Geriau nebandyk.“
Na, jei nepabandysi, tai ir nesužinosi. O šiaip, manau, šaunuoliai tie, kurie bando kažkuo partaukti. Geriau tegu blogina, negu „trankosi“ kur nors gatvėse :)
Aha, geriau jau bloginimas nei gatvė, bet geriausia būtų išlaikyti aukso viduriuką, kad neprasidėtų visokios bėdos.
Thirteen, man patinka, kad tu gali kelias žodžiais reziumuoti visą ilgą rašliavą ir labiau atskleisti mintį. Čia jau kartais taip būna.
Na taip, Benami, tai vieša užrašų knygutė. Tai keičia tik formatą, bet ne principą: aš gi nerašau į blogą, kada man appointment pas dantistą ar kada baigiasi terminas ataskaitai pateikti. Tam turiu „kito formato“ užrašų knygutes. O čia -- minčių užrašų knygutė. Ir man tikrai negaila, kad mano mintis paskaito ir tie mistiniai kiti. Tai vadinama dalinimusi mintimis, berods. Sako, labai pozityvu :)
Aš nesureikšminu, kiek nepažįstamų žmonių jas skaito. Nesiruošiu bloginti profesionaliai, bet nemanau, kad dėl to neverta rašyti visai.
O iš esmės, tai labiausiai pritariu Thirteen: viskas daug paprasčiau nei atrodo. Genialu.
Tai gal čia jau galime dikusiją baigti?
Tiesiog nuostabiu Thirteen komentaru, kuris visas mano mintis t.y. ką norėjau pasakyti, sukristalizavo ir išreiškė trumpai ir aiškiai.
Nors apie bloginimą dar rašysiu tik gal kiek kitaip(tikiuosi).
Ačiū, dar kartelį Thirteen, už neeilines įžvalgas :)