Paskutinis blogo įrašas
pradžioje šiek tiek statistikos
Per nepilnus metus šis blogas susilaukė kažkur pusantro tūkstančio komentarų.
parašyta per 200 įrašų.
Vien kai talpinausi blogr.lt aplankė per pusantro tūkstančio lankytojų, taigi bendroje sumoje virš trijų tūkstančių.
Buvau tikrai produktyvesnis už daugelį kitų kaip mr-script ar dratas.lt
Na, o dabar kas netingi pirmyn į mažytę, blogerišką išpažintį.
Pirmoji pažintis su tinklaraščiais prasidėjo dar tada, kai suvokimą apie internetą formavo draugų pokalbių nuogirdos, kurie jau tuo daiktu mokėjo naudotis. Prisimenu, kad dar tuo metu vaikščiojome į cd nuomą “Zarazą”, kur ponas Jonas sunkdavo iš tokių mažvaikių kaip mes litus. Aišku, zarazai teko užsidaryti, nes pagyvėjus interneto sklaidai Lietuvoje dauguma metalistų ir šiaip neformalų pradėjo siųstis muziką, matuojamą baitais, kilobaitais, megabaitais ir visais kitais aitais. Dabar tikriausiai juokingai skamba frazė –Imk, du gabalus, nulėk į gariūnus ir nupirk cd…” :) Taigi, tai laikais, kai dar veikdavo pogrindinės cd platinimo taškai, aš tikriausia, karts nuo karto besilankydamas delfi.lt užkibau už blogas.lt banerio, kuris skelbė, kad tai ne blogis, o blogas. Na susikūriau aš tą blogą, kuris ir dabar yra ir į kurį karts nuo karto parašau. Srutų kampelis, kur moteris kraujotomis genitalijomis ir vyrai nupjautais falais mėtosi aplink. Visgi tokia reinkarnacija iškart neįvyko. Pradžioje bandžiau rašyti kažkokius mažvaikiškus paverkšlenimus, kurie tikriausia buvo dar nuo bangos.lt laikų, kur buvo galima susikurti dienoraštį. Kažkada banga.lt buvo vienas toookių puslapių, vėliau atsirado tikrai geresnių servisų bendravimui ir aš nedvejodamas pasirinkau one.lt Aišku, pradžioje susigundžiau nemokamais sms, kurie dar šiandien kabo kaip tokie, bet jau nebesisiunčia niekur. Nebent į aną pasaulį. Aš vis tuos nemokamus sms taupiau juodai dienai, tikriausiai tokiai, kai nukris koks meteoritas iš dangaus ir išjungs visus mobiliuosius, bet kurgi tada ta mano žinutė keliaus?Dangun, mielasis, sako mano fėja. Onės tikrosiomis paslaugomis pradėjau naudotis gal po kelių metų nuo jos susikūrimo, man kažkaip atrodo, kad tokių funkcijų kaip bendravimo panašus į feisbuką nebuvo. Taigi, mano onė buvo kaip dabartinis gmail’as pagrinde paštas. Tai vat iš pievų apie onę galime grįžti prie kitų pievų – blogas.lt platformos. Ji buvo tragiška iki neseno persivilkimo į wordpress šabloną. Nelabai suprantu, kaip tokia sistema sugebėjo išlaikyti žmones, kurie šiuo servisu naudojasi ne vienerius metus. Man net buvo keista, kad buvo sukurta feisbusko grupė, kuri norė, kad blogas.lt administratoriai grąžintų seną platformą, kažkokie, mano galva neišmanėliai. Su ta prakeikta sistema ne vienas paaugliškos kančios rašinukas nuplaukė į internetines dausas, kur visi failai pamestinukai mėtosi. Taigi, taigi, nepatiko man tas blogas.lt . Jei dabar kažkam atrodo, jog tai buvo dėl sistemos netobulumo labai klysta, tiesiog tuo metu nesupratau kas iš tikro yra blogas ir kokios jo galimybės.
Poto ne tik nesupratęs kaip reikia naudotis blogas.lt bet ir iš gyvenimo beprasmybės pradėjau juodai gerti. Gėriau taip juodai,kad pamiršau visas gyvenimo spalvas ir štai tada dirbdamas ir gerdamas ir pagiringas eidamas į darbą ir neturėdamas ką veikti ir šiaip paskaitydamas visokius lietuvos šūdportalius ir intensyviai leisdamas laiką, atradau alfos.lt kompiuterinius pamąstymus apie kompiuterius. Tada teko pirmas kartas susipažinti su Džiugo rašoma blogorama, tikrai ne tokiu niekininiu ir tiesą sakant šūdinu projektu kaip blogorama.lt – kažkoks tais per vieną galą nepamylėtas mažaikis susuko šitų briedį, nes vot anap pistelėjo netikėta mintis galvon, gerai, kad nekiton minkšton vieton. O kadangi į darbą dažnai ėjau pachmielnas, tai leido man visiškai gerai atlikti darbdavio patikėtas funkcijas. O tuo tarpu kai mane krėsdavo pagirių drebulys, mano kolega sedėdavo one.lt, supratau kad surado te neblogą žiurkikę, lygtais jau daug daug metų kartu, na aš ir susiradau savo antrąją pusę besedėmamas prie interneto per netookį visiems gerai žinomą saitą ard.lt. Kolei kas laimingai gyvename, aišku iki tos laimės man reikėjo užtaikyti ant darbdavio aferisto išgerti jūrą alkoholio bei dievo šauktis pagalbos. Ir visgi tiko taip ir nutiko, kad didžiausia išsigelbėtoja mano gyvenime pasirodė besanti blogosfera, aš tikriausiai vis dar galvoju, kad ši erdvė yra buvusių alkoholikų bendravimo vieta ir šiaip visokių homikų kurie nemoka normaliai bendrauti ne virtualybėje. Nu karočė.
Nu tai kai užsidarė mano darbas į kurį ėjau pachmielnas susiradau darbą, kuriame gerdavau, nu galiu pasakyti babkių nemokėjo aš sedėjau ir gėriau darbe, o kartais ir miegodavau, kartais su šefu pagerdavooom, kartais namo girtą parveždavo.
nu patom nusprendžiau mažinti gerti ir pradėjau rašyti blogą.
Pirmoji mano blogo stotelė buvo wordpress.com, labai tinkamas pasirinkimas, kas nenori būti blogas.lt sistemoje, bet susilaukti tam tikro populiarumo.
Kadangi aname bloge labai daug rašiau straipsnių, pagal kuriuos googlis mane rasdavo, o vėliau tai atsibodo ir kažkaip dar dėlto to kad mantas.malcius.lt išzyzė smegenis kaip gerai blogr.lt aš persikrausčiau čia, bet deja, čia beveik tas pats kaip turėti savo perkamą hostingą, nes blogr.lt net nekvepia blogoferma su apribotomis funkcijomis ir erzinančia reklama. Aš nenoriu varyti dievo į medį, bet blogr.lt paprastam interneto vartotojui visu pirma yra per sudėtingas servisas, jame yra labai kėblu susigaudyti ir šiaip per daug funkcijų, beto nėra taip trokštamo super didelio lankytojų srauto iš pagrindinio puslapio, tad belieka labai labai gerai rašyti ir patekti į blogoramas ir taip generuoti savo naujus lankytojus arba rašyti googlės paperkamuosius straipsnius kaip tą daro Mantas. Nors čia gali susidaryti vaizdas, negatyvus, vaizdas, jog tiesiai šviesiai varau ant Manto bei blogr.lt ir jo vado Andriaus, taip nėra. Mantas tai mano pirmojo komentaro autorius, kuris atvėrė man duris į blogosfera, kuris lyg suteikė jėgų po pirmųjų užrašų atsiskleisti ir toliau rašyti. Andriui galiu padėkoti kaip labai supratingam administratoriui, deja, planuotas pagarbinamasis įrašas taip ir neišvydo dienos šviesos, o šiam žmogui turėčiau būt dėkingas visų pirma už savo blogo egzistavimą ir jo palaikymą iš asmeninių lėšų, taipogi nereikia pamiršti belenkiek kartų tiestos pagalbos rankos kai kažkas neveikė, taip pat naujų servisų įkėlimų (kitos blogofermos nemanau, kad tai turi). Nors blogr.lt ir striginėjo ir pasigirsdavo piktų kalbų iš visokių blogr.lt tupinčių blogerių kaip sharkeen, kad čia šūdas. Kad jau paminėjau vieną iš man labiausia nepatinkančių blogerių, kurio pozicijos aš nė per nago juodymą nesuprantu, kurio straipsniai man yra nesuprantami ir labai neaiškūs, norėčiau paminėti ir kitus mane labiausiai erzinančius blogosferos veikėjus. Vienas jų spameris puikuzas, kuris yra tiesiog spameris ir kurio įžvalgos kartais gal ir geros, bet reklamavimosi būdai nepriimtini. Jo straipsnis apie fekalijas man padarė didelį įspūdį ir kurį galima net moksliškai pagrįsti, bet tai viena internetinių personų mano juodajame sąraše. Prie šių personų pridėčiau ir Originalą, kurio atžagarus komentavimo stilius mane baisiai baisiai erzina. Tai tiek apie bloguosius blogerius. Kadangi esu labai daug rašęs apie “kaip reikia bloginti” manau ir paskutiniame įraše apie tai galiu sau trumpai leisti užsiminti. Aš vis ieškojau stebuklingos formulės kaip reikia bloginti ir pagaliau supratau. Tokį supratimą mano padovanojo Salomėja iš trylikto namo, kuri sugeba rašyti kelis specializuotus blogus vienu metu apie knygas, piešinius, namus bei savo asmeninius išgyvenimus. Supratau, kad blogas yra specializuotos minties išraiška, kad negalima plakti įvairių savo išgyvenimų su savo pastebėjimas ar matytais filmais. Ir pačioje pabaigoje norėčiau padėkoti visiems, kurie b uvo kartu su mano blogu ir įkvėpė rašyti tai ką dabar skaitote. Visų pirma noriu pasakyti ačiū dailiosios lyties blogerėms tai abitof žinoma Thirteen pseudonimu bei siestai, o dabar ir vyrams galima pradėt būčiuoti rankas numeris vienas tai Rokas(šiame bloge dar žinomas kaip kažkoks blogeris ar vienas blogeris), grumlinimui (fotografijos grafomanui), scaniai gti, kačių lopšiams, wede40, berniukui dariui, varpininkui, meškynui, dar prisiminiau Valentiną. Dar, manau, reikia pagarbinti vienastokį, be jo nebūčiau ten kur dabar esu. Taigi ačiū jums visiems.
Šis blogas yra uždaromas, bet benamis niekur nedingsta, žada atidaryti naują blogą, tikriausiai ir vėl blogr.lt, taigi mane bus labai nesunku susirasti.
Kodėl uždarau šį blogą?
Jaučiuosi išsisėmęs ir ir dar vienas svarbus dalykas, supratimas, kad mane skaito per daug žmonių ir reikia naujos erdvės, tapau per daug atviras, o tai nėra gerai.
Ačiū, jums.
Aišku man gaila, kad adresas benamis.info dar galioja, bet tikrai daugiau nebegaliu čia rašyti.
Ačiū, ačiū, ačiū.
Komentarų: 27 - “Paskutinis blogo įrašas”
Parašykite komentarą
merginą susiradai?
aštriai ir atvirai tu čia. jaučiu, priežastys slypi „kažkur anapus“ ir jos čia neįvardytos. net ir ne mano tai reikalas.
ačiū už paminėjimą ir ačiū už įrašus — kai kurie patiko ir tad dėkui ir google readeriui, nes jie liko (jei netyčia viską velniop trinsi).
sėkmės!
(a, pirmas irgi mano komentaras — va taip pasirašinėdavau kartais, gali pataisyti. a, netaisyk, juk jau nerašai :)
Tavo teisė nerašyti. Gaila aišku, nes vienas idomesnių tinklaraščių buvo.
Pastebėjau, kad pastaruoju metu daug depresyvių nuotaikų reiškei – matyt su tuo kažkaip susiję. Neleisk nusivylimui nugalėti. Bus dar saulėtų dienų :)
Sėkmės gyvenime ir linkėjimai atgimti.
Aštriai, aštriai viską čia užbaigi. Nu, belieka palinkėt, kad nepapjautų rutina ir rūpesčiai visokiausi. Žiū, gal vieną dieną užveisim istorijai skirta tinklaraštį. Vistiek, gi kaip ir kolegos beveik :) Nišinis būtų, Lietuvoj da tokio lyg ir nėr.
Ak tie benamiai. Kraustosi, užsidaro, atsidaro, vėl užsidaro, dar atsidaro :) Visai kaip aš, nu tikrai. :)
Kadangi cia paskutinis irasas nepyksiu, jog mane paminejo prie vyru blogeriu pazvalgos :)))) O siaip, inesei kazkokios depresijos i sia diena.
Ačiū už kritiką bei pagyras. Nors ir sunku buvo skaityti ilgą įrašą kuriame nėra pastraipų (vis su pele pasižymėjau kad nepamesti), bet nesigailiu. Stipriai.
Lauksim vėl apsireiškiant.
Rokai, aš niekada netaisiau, kai pasirašinėdavai kitaip ir dabar nesiruošiu to daryti, tai tavo paties indetifikacijos pasirinkimas, aš matau tavo gravatarą ir man ramu, kas čia toks.
Užslėptos priežastys. Visgi kaip minėjau, tai susiję su blogo populiarumu ir mano per dideliu atvirumu, beto manau, tai įtakojo žmonės esantys realybėje. Manau, padariau klaidą pasigyręs kai kam kad bloginu, dabar tai našta.
Mergina. Merginą turėjau visą blogo rašymo laiką, beveik visą :) Fail
Tomagochi. Depresyvios nuotaikos pasireiškė, tuo, kad man fiziškai nebeužtenka dvidešimt keturių valandų laiko susitvarkyti su studijomis bei namų ruoša. Tada viskas tiesiog užpisa ir tai be abejo atsispindi bloge.
Varpininkai,
įdomus pasiūlymas rašyti blogą apie istorija, nors konkrečiai plačiąja prasme tokio nėra, visgi gidas.wordpress.com manau yra istorijos apie vu skleidėjas. Žinai, aš esu kaip apatinė girnapusė, jei nepradėsi tu, tai taip ir liks drambliuko svajonėmis.
Atgimimas.
Norėčiau patikslinti užsidaro tik tam tikra vieta benamis.info, bet ne pats benamis.
Žadu atgimti tiesiog kitokiu adresu, galbūt toks pats, o gal ir įvaldęs naują koncepciją.
Kartais man rodos, kad norėtųsi tą blogą rašyti tik mažai grupelei žmonių, kuriuos pats vertinu ir gerbiu.
Bet be viešumo neatsiras tie gerbiamieji.
O gal išsiskaidysiu save po dalelę, vis planuoju rašyti į menoduobe.com
Keblu rasyti apie ta istorija, oj keblu… Vieningos tiesos nebuna, vistiek rasysi kazka subjektyviai. O subjektyvios istorijos turime daug. Jei rasysi moksliskai – yra galimybe, kad taves neskaitys, vogs tavo darbus ir pan. Labai pasvarstyk, pries lendant :) Is savo puses sakau – rasyti, bent jau turesiu ka paskaityti :) Man, kaip zmogui negalinciau skaityti amzinu bambejimu ant valdzios ir kompiuteriniu naujoviu skaityti blogose beveik nera ka, tad skaitau idomiu asmenybiu blogus (benamis buvo ju tarpe). VU gidas pasirinko buti tarpininku tarp saltinio ir istoriko, tarp mokslo ir masiu. Bent jau to noretu jo autore.
[...] This post was mentioned on Twitter by Saulius, RSS Feed LT. RSS Feed LT said: Paskutinis blogo įrašas: pradžioje šiek tiek statistikos Per nepilnus metus šis blogas susilaukė kažkur pu.. http://bit.ly/68mPJD blog [...]
ne nu tai vat vis tiek nu nebūna viskas gerai – atsibudau su nebloga savijauta, sužinojau, kad Metallica LT koncertuos, jau kaip ir gera diena, tai ne… užsidaro mano mylimas blogosferos kampelis :(
bet suprantu. ir jautėsi, kad greičiausiai tai nutiks, bent iš paskutinių kelių įrašų apie tai ar verta bloginti ir pan.
tačiau žinok, kad laukiančių bus. ir kokiais nors kanalais pranešk, kai (jei) atgims tavo kampelis galbūt naujai ištapetuotas, su keletu naujų langelių (bent vienas vitražiniais stiklais), pelargonija ir apdulkėjusiu gero vyno butelio ant palangės, kai eilinį kartą ten kažkur lietuviškai lis, o viduje skambės džiazas…
lauksiu.
Kažkas yra pasakęs, kad „Istorija yra vienas didelis melas“
Taigi, pats istorijos mokslas yra subjektyvus, objektyvumas yra daugiau siekiamybė nei realybė.
Manau, ir varpininkas šį aspektą kuo puikiausiai supranta, gi neveltui mokslus krimto kaip kad dabar aš.
Wou. Nustebau lengvai. Gaila ir sėkmės tau. Nedink.
Nu kada tu susitupėsi? :)
[...] nes atsisveikinom net su dvejais tinklarasčiais. Vienas mano mėgiamiausių blogerių – Benamis su savuoju blogu pasitraukė iš šio biznio. Taip pat išėjo ir Edvino Černevičiaus tinklaraštis. Tačiau pastarasis žadą rytoj pranešti [...]
Benami – inkarnuosies, duok suprasti :) Nes bijau nepažinti – pameni, spaminom kadaise? Tai nuo to laiko pasikeitei… :D
Anonimiškumas – toks dalykas, kad ima ir sugenda… Gal ir man teks kada dingti. Sunki anonimo dalia :)
Bet po tokiu įrašu reikia atsisveikinimo kalbos.
Gerai bendravom. Parodei man įdomių dalykų :) Ačiū tau.
Va būtent nebetaip kaip seniau. Anonimiškumas duoda savo.
ui brolyčiai, tik nerašykit apie istoriją. na, bent jau apie mažiau nei 100 metų senumo. nes kai žinai kas archyvuose yra, nenuostabu, kad nenoriai į juos įleidžiami net mokslininkai…
jei apie tai parašysit bent užuominą, dings jūsų anonimiškumas kaip mebuvęs. kartu su autoriais…
bet, kaip čia jau išsakyta buvo, benami, grįši — pažnibždėk į ausį. ar į paštą.
Na, kaip sako rusai: „Staltiese kelelis“ ;)
Gaila, kad pasiplauni, bet tikėsimės reinkarnacijos į [šioje vietoje gali būti įrašyta bet kas] :)
Sėkmės gyvenime ir lauksim sugrįžtant. Čia rimtai.
P.S. Šiaip aš ne „fotografijos grafomanas“, o fotografomanas :P
Ačiū ir tau, kad rašei.
Nemeluosiu – nesuprantu tokios pozicijos, kad skaito per daug žmonių, dėl to reikia išsikelti kažkur kitur. Žiauriai keista. Dar bent vienas blogeris padaręs taip pat buvo, http://churchill.lt/ berods. Kad ir kaip ten būtų – sėkmės!
Ilga istorija, nuoširdi išpažintis.
Žinoma, kai nebespėji tvarkyti asmeninio gyvenimo, rašyti tiklaraštyje darosi nebepakenčiama. Štai ką daro populiarumas! Ačiū Dievui, man tas negresia.
Ką gi, tavo pozicija man pilnai suprantama. Sėkmės apsispręsti ir atsakyti į klausimus ką, kam, kodėl, kaip, kada ir tada vėl imtis veiklos. Eeee. Ką aš čia pezu, vis vien benamiui mano nuomonė niekada nerūpėjo :)
nu va… tai kada eisim žaisti stalo žaidimų? :)))
gaila.
tai žaidimams gal laiko ir noro dar turės? :)
Esu tuščias pinigais, atsiprašau.
Bene geriausi ir nuoširdžiausi tekstai, kokius esu regėjęs savo monitoriaus ekrane. Tik suradau tada, kai jau baigėsi, labai gaila.
Esu bet jau kitur ir tekstai nebe tokie nuoširdūs, deja.