Skaitau Liūto irštvos mintis ir negaliu atsistebėti – jos tokios panašios į maniškes.
Pastebiu, jog tikrai praėjo tie laikai, kai Naujakas man reikšdavo daug daug daug alkoholio. Tą smagumą, kai prisipirkus su kompanija pilną karutį alaus galėdavai šiurpinti kitus parduotuvės lankytojus.
Dargi, per Naujuosius metus buvo privaloma išgerti kuo daugiau alkoholio – kuo daugiau tuo geriau. Ir gerdavome pagal galimybes nuo penkių iki penkiolikos litrų. Aišku, Naujakas buvo ne Naujakas, jei niekas neprivemdavo (geriausia į kaimyno daržą), ko nors nesudaužydavo ar sodyboje, esantiems paveikslams nepripaišydavo papildomo dekoro elementų. Taipogi, buvo tas protingas, kuris pasislėpdavo kokį 9,5 alaus butelį rytui, kad smagesni atėję metai būtų ar išbandydavo išsivadėjusio alaus “gydomųjų” savybių poveikį. Tai akcentai be kurių dažniausiai nepraeidavo naujas su “gera” kompanija.
Kai kompanija dingo, kur ji dingo vienas dievas žino, švęsdavau Naujaką baruose. Ten irgi svarbiausiais dalykas buvo kuo daugiau alkoholio. Tai prisimenu vieną tokį Naujaką, kai neprisimenu ar atėjęs į barą sulaukiau dvylikos.
O šie Naujieji buvo ramūs. Dviese namuose su vienu vyno buteliu. Blaivūs ir ramūs. Pokyčiai.
Tad ir savo blogo skaitytojams norisi palinkėti – ramybės ir vidinės darnos.
benamis