Image 01

Archive for the ‘Įžvalgos’ Category

Saldūs totalitarizmo vaisiai Vilniuje

Ketvirtadienis, gegužės 10th, 2012

Totalitarizmas yra gėris. O ypač Vilniui, jis buvo Dievo dovana, leidusi sužydėti lietuviškumui ir tautiškumui lyg kokiam lelijos žiedui.

Saldūs totalitarizmo vaisiai

Sunku, su tuo nesutikti perskaičius straipsnį, apie totalitarizmo ir išnaudotojų naudą Vilniui, pateikti argumentai skaitytojus nuginkluoja ir panardina į gilią ekstazę. Šis straipsnis mane akies mirksiu bloškė į kostmosą, išsprogdinęs paskutinius sveiko proto likučius.

Šio atominio sprogdiklio autorius – istorikas, kultūros geografas L. Briedis. Bet kas jis toks, po velnių?  Deja, internetai kol kas negausūs šio veikėjo aprašymais – nei Wikipedia, nei Pipedija nepateikia jokių žinių. Feisbukas irgi tyli.  Mažai besisocialijuozantis organizmas yra istorikas, čia kaip taisyklė. Nors, galima paminėti, jog FB yra blankus puslapėlis, skirtas pristatyti neseniai Lietuvoje pasirodžiusią knygą “Vilnius. Savas ir svetimas”.  Ši pseudo istorinė knygutė labai išreklamuota užseniuose, tačiau bendrai paėmus tai autoriaus kelionė savo minčių vingiais prisimenant Vilnių. Istoriniu požiūriu, tai visiškas popsas, beletristika, neturintis nieko bendro su istorija.
Visos šitos mini autobiografinės įžangos tikslas supažindinti su autoriumi. Juk ar jūs žiūrėtumėte Popietę su A. Čekuoliu, jei ten būtų koks Burokas, Morka ar dar kažkas? Garantuoju, jog nesivargintumėte.  Straipsnio autorius, tai lyg “brendas” straipsniui, kaip “nike” ant sportinių batelių.
Ir vis dėlto, tai mažai ką pasako apie autorių. Tačiau palaukit, delfio straipsnis puiki priemonė suprasti autoriaus pasaulėžiūrą. Juk galima panarsyti autoriaus supratimą, po kaulelį, lėtai nugraužiant mėsos likučius nuo kaulo.

Istorikas L.Briedas - jaunas ir savimi pasitikintis

 

Pradėkime, nuo man labiausiai patikusios minties, jog “Apie Vilnių galiu pasakyti, kad gyvendamas jame gerai jį suvokiau fiziškai, erdvės požiūrių, o jo dvasią gerai suvokiau jau gyvendamas Šiaurės Amerikoje.” Keistas jausmas tikrai. Žinot, man tai realiai primena tokią situaciją, kai vaikinas mylisi su mergina, per keletą minučių puikiai susipažįsta su jos kūnu, tačiau orgazmą patirią po gerų dešimties metų, nes būtent tiek laiko organizmui prireikė suvokti, jog tai tikrai buvo malonu. Tokius teiginius varinėti, yra mažų mažiausiai neadekvatu, nes mano nuomone, tik tas kuris gyvena Vilniuje gali geriausiai suprasti Vilniaus dvasią.

Keliaujame toliau. Straipsnio pašnekovas, teigė mokyklą baigęs dešimto dešimtmečio pabaigoje ir štai su kuo susidūrė darželyje “Aš lankiau lietuvišką vaikų darželį ir absoliučiai nepažinojau rusakalbių ar lenkakalbių vaikų.” Drąsiai galiu lyginti savo asmeninę patirtį, lankiau jau nepriklausomybės laikais patį paprasčiausią darželį, tiesiog artimiausią, tai buvo ir Miša ir Marina, ir netgi per Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį teko su tokio Ivanovo, ale Rusijos karininko,  sūnumi padraugauti (tas tai buvo pakvaišęs visiškai, dažė juodai didžiulius popieriaus lapus). Ir šis teiginys, jog Vilniuje yra vykdoma “getizacija” nėra tiesingas, nes autoriaus tėvai parinko lietuvišką darželį, o juk reikėjo būti multikultūriškiems, tačiau….Pasakysiu, atvirai, geriausia pradėti nuo savęs, nes ojojoj koks rąstas įstrigęs jūsų akyje, tačiau kad visas dangoraižis pačio akyje stovi, deja visiškai neįmanoma pastebėti.

Straipsnio pašnekovas beveik visame straipsnyje vysto mintį apie disintegraciją ir prieina prie problemos, jog daug nulemia “….vaikų ir paauglių nesugebėjimas integruotis į daugiakultūrinę visuomene.” Tai šioje vietoje, man kyla asmenis subjektyvus klausimas kaip galima integruotis su daugiakutūrine visuomene, jeigu vaikystės kaimyno Mireko tėvas savo žmoną laiptinėje šokdina apsvaigęs nuo alkoholio ir į rankas pasiėmęs kirvį? Ar kaip galima susibendrauti su kiemo draugais rusais, kai matai, vaizdelį – Ženia su peiliu rankoje, per kiemą traukia visą kraujais apsitaškiusį broliuką? Po tokių multikultūrinių vaizdelių labai atšoka noras integruotis į daugiakūltūrinę visuomenę. Ir tiesą sakant, pačiam šiuo metu dažnai tenka pabūvoti Vilniaus priemiestyje – Naujojoje Vilnioje, tai ten toks aukštas integracijos lygis pasiektas, jog vieną kartą už tai, jog šnekėjome lietuviškai prie vietinės reikšmės parduotuvėlės, teko greitai sprukti nuo plytų krušos.
Ir šiaip norintiems susipažinti su multikultūriniu Vilniaus veidu, labai rekomenduoju apsilankyti Krosnūchoje, Šanchajuje, Tabore, Kazbiejų kaime (must see) ir netgi Žirmūnuose. Pastarajame rajone, man teko dirbti surašinėtoju, iš asmeninės patirties galiu sakyti, jog ne lietuviai nenori integruotis, bet tautinės mažumos, nes jos vis galvoja, kad mes, lietuviai, turėtume prisiderinti prie jų, o ne jie prie Lietuvos. Ir jokio čia vertimo būti lietuviais, tiesiog paprasčiausias noras būti visuomenės dalimi, tačiau jie patys save palieka už visuomenės ribų. O paklausus ruso ar lenko, kodėl nemoki lietuviškai? Atsakymas paprastas – o kodėl turėčiau?
Tiesa ir ta, jog dabartiniam lietuvių jaunimui nemokančiam lenkų ir rusų kalbos beveik neįmanoma rasti darbo Vilniuje. Ar skaitėte skelbimus – dažniausiai prie reikalavimų prirašyta rusų kalba. Mes pataikaujame, ne kitaip. Ir todėl visiškai nereikia stebėtis, jog daugelis lietuvaičių nuleidžia rankas susirasti darbą Lietuvoje ir patraukia laimės ieškoti į Vakarų Europos šalis.
Siūlau pabandyti Varšuvoje šnekėti lietuviškai, na net ir angliškai. Žinokit, nelabai pavyks susišnekėti. O dabar gyvenant visai šalia Budapešto, Vengrijoje, deja turiu konstatuoti liūdną faktą, jog ši tauta, nors ir buvusi kelis šimtus metų Austrijos imperijoje labai sunkiai šneka vokiškai. Ir nieko čia išskirtinio ir Vilnius tikrai nėra vykęs pavyzdys daryti tokias multikultūrines išvadas.
Štai tokia yra Vilniaus kaip miesto dabartinė multikultūrinė integracija.

Ir dar viena elementari straipsnio pašnekovo klaida, rodanti visišką nesusigaudymą Lietuvos kultūriniame kontekste. Yra visiškai nekvestionuojamas klausimas dėl tokių rašytojų kaip Adomas Mickevičius, Sirokomlė ar net Šaltrijos Ragana (ji ne vilnietė, iš žemaitijos). Tačiau, jeigu L. Briedis būtų labiau pasigilinęs (bet kur čia tau, jei Kaunas ir Klaipėda neįkandama paslaptis) į bendrą Lietuvos istorinį kultūrinį kontekstą devyniolikto amžiaus pabaigoje – dvidešimto pradžioje, padarytų stulbinantį atradimą. Daugelis mums visiems žinomų Lietuvos rašytojų kentė nuo dvikalbystės, štai Antanas Baranauskas, Šatrijos Ragana dažnai rašydavo lenkiškai oficialiuose susirašinėjimuose ir net dienoraščiuose ir tik vėliau atėjo laikas išsiskleisti lietuvių kalbai kaip tokiai. Šiuo momentu ir Sirakomlė, yra pasimetęs, nes jaučiasi lietuviu, tačiau nemoka lietuvių kalbos ir rašo lenkiškai. Todėl, sakyti, jog Adomas Mickevičius, Sirakomlė yra lenkai, iš esmės yra neteisingas, nes mano supratimu, tai kultūrinės polonizacijos paveikti veikėjai vidine jausena buvę tikri tikriausi lietuviai. Šio išeities taško nesutapimas parodo ir tolimesnį neteisingą istorijos interpretavimą.

Ir pabaigai. Straipsnio pašnekovas žeria skaičius apie išvežtus lenkus, žydus iš Vilniaus, tačiau kodėl nepateikiama priešprieša – kiek Lietuvos gyventojų buvo išvežti pas baltas meškas? Galima, konstatuoti, jog labai trumparegiškas požiūris.

Ir negi jūs manote, kad totalitarizmas ir pavergimas taip vežė ir užvežė Lietuvą, o ypač Vilnių, jog dabar skabome saldžius totalitarizmo vaisius? Aš negaliu visiškai sutikti su tokiu teiginiu. Visiškai.

Šūdina Lietuvos mokslo sistema arba kaip tapti diplomuotu debilu

Šeštadienis, balandžio 14th, 2012

 

Jau daugiau kaip 20 metų save marinu lietuvišku mokslu, kurio šaknys karčios, o vaisų kaip nėra taip nėra, ir jau esu net esu praradęs viltį, jog apskritai kažkokie vaisiai bus. Prieš kelis metus esu rašęs, ta pačia tema ir liūdna stebėti, jog daug eskaluojama apie reformas ir pokyčius, tačiau viskas ritasi tik viena kryptimi – link šiukšlyno pavadinimu “kokybė”.

Pradžių pradžia arba lietuviška mokykla.
Švietimas, mokslas, pažanga ir daugelis kitų žodžių tikriausiai tilptų mokyklos prasmei apibūdinti.  Į šį nuostabų darinį jauna asmenybė įmetama nuo pat mažų dienų, nes kaip kitaip – žmogus be išsilavinimo ir pagrindų yra visiškas nulis dabartinėje sistemoje. Tiesos tame yra, tačiau reikėtų sustoti ir pagalvoti – kur dabar yra Lietuvos mokykla. Aš jums pateiksiu atsakymą – ant bedugnės krašto, nes niekas nežino ką ir kaip ir dėl ko daryti.
Prabėgo geras dvidešimtmetis nuo Tautinės lietuviškos mokyklos koncepcijos, vėliau ją pakeitė iš Vakarų Europos šalių diktuojamos Europos sąjungos direktyvos ir viskas taip persipynė, kad niekas nebežino kas ir dėl ko yra ruošiama Lietuvos mokykloje.
Mano nuomone, Lietuvos mokykla ruošia debilus, kurie vėliau studijuos debiliškuose Lietuvos universitetuose.
Lietuviai ilgą laiką galėjo didžiuotis, jog jų vaikai mokykloje įgauna žinių tiek, kad kitos pasaulio šalys galėtų tik pavydėti, tačiau visa tai yra normalus postsovietinės šalies sindromas. Tačiau dar akivaizdesnė tiesa, jog abiturientai pabaigę šį gyvenimo etapą nelabai žino ką su tomis žiniomis daryti. Aš juk sakiau, jog Lietuvos švietimo sistema, tai nesibaigiantis tualetinio popieriaus rulonas, kurį reikia vartoti pagal paskirtį – sėdimajai valyti.
Lietuviai jau europiečiai, tačiau mokyklos sistema grynai sovietinė. Sutrūnyję ir užkerpėję tarybiniai mokytojai, geriausiais Pedagoginio instituto metais, baigę šią įstaigą net ir dabar puikiausiai taiko nusenusias ir niekam tinkamas ugdymo metodikas. Jaunas mokytojas atėjęs į mokyklą neturi teisės rinktis – arba jis tampa kažkokiu atskalūnu (taikau ir mokinu pagal naujas idėjas, metodikas, naujas žinias), arba nuleidžiu garą ir prisijungiu prie sovietmečiu Lietuvoje atidirbtos sistemos taip puikiai veikiančios šiandieną. Mintis tokia, jog Lietuvos mokyklai jaunas mokytojas nėra reikalingas. Gal neberuoškime naujų specialistų, nes šiaip ar taip Lietuvos universitetai nieko doro nesugeba paruošti, nes ten žinių semiasi debilai išleisti iš Lietuvos mokyklų.
Gal reformuokite sistemą? Tačiau ar nepavargome kas dieną reformuoti kontrreformuoti ir dar karą reformuoti?
Kas kelis metus besikeičianti baigiamųjų egzaminų sistema, du metai paskirti kalimui ir kartojimui (šių kalimo įgūdžių tikrai prireiks universitete), žinių užtvirtinimui ir išmokimui teste pasirinkti teisingą atsakymą.  Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, jog du metai yra paskirti beprasmiam darbui. Jau galime, juos drąsiai braukti iš gyvenimo, tačiau jei išmokome kalti, tai galime didžiuotis, jog metai neprabėgo veltui.
Tačiau Lietuvos didžiavyriai nėra iš kelmo spirti. Jau minėjau, kad ilgą laiką lietuvaičiai galėjo pasigirti gaunamų žinių kiekybę, tačiau dabar pradėjo taikyti supaprastintas programas orientuotas į darbo įgūdžius. Bravo, puiku! Tačiau stengtasi viską paprastinti iki tokio lygio, jog nebeužtektų žinių studijuojant universitete. Prastinom, lengvinom ir dabar belieka tik nusilengvinti išvietėje.
Dar kartą apie mokytojus. Po paskutinių žinių spaudoje, mokytojai pasirodė esantys baisūs eruditai švilpdami švietimo ir mokslo ministrui pavymui. Ar nesakiau, jog nebereikia ruošti naujų mokytojų? Nes dirbami ir vargdami su penktokėliais, patys tokiais pavirto. Ir dabar man visiškai neaišku, ko tie mokytojai skundžiasi, jog šiuolaikiniai mokiniai be ribų ir normų, nesuvaldomi ir panašiai. Nereikia skųstis, kai pats esi panašus į hormonų audrų kamuojamą penktokėlį, apakusį nuo laisvės pertekliaus ir norintį visiems rodyti sukamą ratu savo pasididžiavimą.
Stojimai į universitetus.
Aš tikrai įstosiu. Atvičiaju. Tikrai. Taigi, viens du, tep lep užpildau formą su plius minus dvidešimt Lietuvos aukštųjų įstaigų ir laukiu. Ir galiu garantuoti, jog tikrai sulauksi atsakymo, jog kažkur kažkas tave priėmė ir tu jiems svarbus. O tau tai juk visiškai nesvarbu kur ir ką tu studijuosi? Negi tikrai svarbu – prašau tik neapgaudinėti savęs. Juk reikia lapelio, negi tu debilas?
Visa ši “vieno langelio” sistema yra ydinga, būsimieji studentai gali įstoti bet kur, neturėdami jokios motyvacijos. Tiesa, aš pamiršau, jog Lietuvoje yra vykdoma motyvacinė sistema dešimtoje klasėje  skambiu pavadinimu – profiliavimas. Tai reiškia, jog dešimtokas, būdamas penkiolikos metų jau žino kas jį traukia ir ką jis žada studijuoti. Žinau, jog tai 99 procentais efektyvus metodas ir to pasekoje 18-20 metų jaunuolis nedvejodamas pildo paraišką į universitetus, nes jis du metus kaldamas ir kartodamas informaciją, ruošėsi pasirinktos krypties studijoms. Totalus bullshitas.
O kaip turėtų būti? Taigi, suprofiliavom ir turėjai tiek daug laiko pagalvoti ko nori – tai rinkis daugiausiai tris universitetus ar kolegijas ir pirmyn. Bandyk savo laimę. Ir kad būtų linksmiau tikrai reikėtų motyvacinės atrankos – tegul universitetas pasirenka kas tai– esė ar pokalbis žodžiu, o gal tai viskas kartu? Kol to nėra, tai dažniausiai laimingas statymas kazino.
Nepasisekė ir neįstojai? Tai sveikinu! Esi laisvas ir išvaduotas iš niekam tikusios Lietuvos aukštojo mokslo sistemos. Nuoširdžiai džiaugiuosi už tave ir tikiuosi, jog niekada daugiau nekartosi šio žingsnio. Pakeliauk, išvažiuok iš Lietuvos; gal pabandyk susirasti darbą ir pajausti pinigų skonį (o jie tikrai saldūs); turi daug pinigų – tai paversk savo gyvenimą nesibaigiančiu tūsu. Tiesiog nestabdyk ir daryk gyvenime viską apie ką seniai svajojai, bet niekada nedrįsai. Tau atviras pasaulis ir tikrai nereikia gaišti laiko tokiems niekams kaip išsilavinimo siekimas Lietuvoje.
Štai paskutiniais spaudoje skelbtais duomenimis net šeši procentai abiturientų nestudijuos ir aš tikiu, jog bent pusė šito skaičiaus taps milijonieriais ir visame pasaulyje (na užtektų ir Lietuvos mastu) žinomais žmonėmis. Štai ir gražus vieno blogerio pavyzdys, kuris feisbuko žiniomis šiemet baigė university of bullshit. Nuoširdžiausi sveikinimai.
Lietuvoje nebūsi laimingas studentas
Universisteto aukštas lygis.
Tai ką įstojai ir buvai motyvuotas studijuoti tai ką norėjai? Nuoširdžiai tave užjaučiu. Tik nesupyk.  Prašau pirmai pradžiai pasiskaityk blogerių “semestrines ataskaitas” apie mokslą Lietuvoje (viena iš Mykolo Riomerio, kita iš KTU).
Sakykime, esi motyvuotas studentas tiek, jog tavo visa motyvacija, tiesiog veržiasi pro kraštus. Labai gerai, su tuo reikėtų tik sveikinti. Tačiau vaizdas, su kuriuo tau teks susidurti bus nuviliantis. Pagrindas studentų, studijuojančių Lietuvos universitetuose yra “kazino rutelės pasekmės”, juos tiesiog išsuko ir jie čia paprasčiausiai studijuoja tik tam, kad gautų popieriuką. Demotyvuojanti aplinka. Iš tikro tie studentai, kurie nesuinteresuoti mokslu plius dar mokantys už mokslą, tai tuos pinigus mokamus už mokslą galėtų paskirti tualetinio popieriaus pirkimui dešimčiai metų į priekį, nes tai tikrai būtų geresnė investicija nei mokėti už mokslą Lietuvoje.
Gali sakyti, jog nieko tokio ta aplinka, aš noriu ir galiu ir aš pasieksiu? Neabejoju. Tačiau teks susidurti su iš demotyvuojančios aplinkos išplaukiančiomis aplinkybėmis. Tikras mokslas Lietuvos universitetuose nėra vertybė, čia vertinami tie studentai, kurie geba nusirašinėti, čia yra vertinami tie, kurie geriausiai moka iškalti ir atrajoti žinias (aš juk minėjau, kad vienuoliktos dvyliktos klasės kursas yra vienas naudingiausių mokykloje, nes išmokina tave kalti).
Turi kritinį mąstymą ir moki vertinti? Stebiuosi, jog to tave išmokino mokykloje tikrai stebiuosi, bet šią savybę universitete turėtum slėpti, nes niekam neįdomus tavo kitoks požiūris į problemą, tavo nuomonė ar bent kažkas kūrybiško plaukiančio iš tavęs. Jeigu mokykloje neišmokai kalti, pats laikas pradėti mokytis, nes tai kas mokykloje buvo duota kaip pagrindas universitetas užtvirtins ir įdiegs visam gyvenimui. Kalimas ir informacijos atrajojimas yra pagrindiniai dalykai, kurių mokoma Lietuvos universitetuose.
Man dar labai patinka dėstytojai. Aš juos tiesiog dievinu. Pirmas dalykas, kurį minėjau, jog yra vertinama informacijos kalimas. Tai tiesiog puiku. O ir patys dėstytojai, kad ir labai dažnai būdami savo dalyko ekspertais visiškai nesugeba perteikti informacijos, padaryti ja įdomia ir intriguojančia. Aš žinau, jog Lietuvos studentai ugdosi kantrybę, skaidydami pilnas teksto skaidres ir matantys nieko nenorinčius komentuoti dėstytojus.  Ir taip pusantros valandos mažiausiai vieną kartą per dieną. Ar pasiruošęs tokiam iššūkiui?
Šiaip galvojant, apie savo universitetą man net kyla klausimas  – iš kur tiek nevykusių sudegusio teatro aktorių galėjo prisirankioti? Vienas toks veikėjas, vardo neminėsiu, tai yra interneto riteris, visur kur reiškia savo nuomonę ir tokia sakyčiau ganėtinai antivalstybinę, kas labai nepadoru iš išsilavinusio žmogaus pusės. Kiti “fruktai” irgi ne prastesni – juk faina, kai su dėstytoju gali normaliai bendrauti tik pasižiūrėjęs į mėnulio fazes, nes tik nuo to priklauso ar gausi atsakymą, ar būsi pasiųstas nx.
Bonusai, kurie laukia tavęs universitete.
Sakyčiau, jog nusirašinėti yra studento pareiga ir net jeigu tave pagavo, nebijok, tavęs tikrai niekas nemes ir net skolos gali negauti. Juk Lietuvos universitetai draugiški studentams ir priima bet ką iš bet kur.
O seminarams ruoštis yra labai sunku. Tiesą pasakius, lietuviškos wikipedijos užtenka bent vidutiniškai ar net gerai pasiruošti tokiems užsiėmimams. Ir kartais wikipedijos žinios nurungia tikras žinias. Liūdna tai girdėti, bet kaip ir minėjau, niekam neįdomi tavo nuomonė – wikipedija ok, nes ten nėra tavęs.
Sprendimas.
Mano galva, vienintelis tinkamas sprendimas iš šios klaikios situacijos, tai penkeriems metams visiškai uždrausti aukštąjį mokslą Lietuvoje, kad pagaliau šio milžiniško debilų fabriko veikla būtų visam laikui sustabdyta, ir manau, jog po penkerių metų debatų bei apmąstymų būtų galima vėl pradėti statyti Lietuvos aukštąjį mokslą kaip kokybišką produktą, nes dabar gaunasi kaip pieniškos dešrelės gamintos iš gryno popieriaus, tai aišku pasiekimas, bet visiškai nusivaryti ant pigienos yra nedovanotina.
Išsilavinę bedarbiai.
Ratas apsisuko. Gavai diplomą. Džiaugiuosi. Tik kyla klausimas kodėl vis darbo pagal specialybę nerandi? M? Juk keturi metai mokslo, tai ne šiaip sau laiko leidimas. Juk tai mokslas iš didžiosios M.
Aš atsakysiu kodėl tu jis bedarbis. Pasirinkai specialybę, kurios niekam nereikia ir su ja Lietuvoje perspektyvos miglotos, na ir kas, kad tau labai gerai sekėsi mokykloje. Bet tai tiesiog nepritaikomas mokslas, o tu nesi toks gabus, kad galėtum toliau tęsti savo mokslinę veiklą. Juk tau tie keturi mokslo metai tebuvo nuostabos ir džiaugsmo kupini, nes ir vėl “oba, praslydau pro egzą”. Gyvenimo fail. Siūlyčiau pradėti kasti griovius, nes tikriausiai tokiame darbe smegenys tikrai atsigauna.
Kita priežastis kodėl tu negauni darbo labai paprasta – tu esi nevėkšla, be darbo įgūdžių, be teorinių žinių (nes univere praslydai eilinį kartą). Toks tu nesi labai reikalingas.
Baigei dešimtukais? Bravo! Ir vistiek bedarbis, turiu nuliūdinti, jog Lietuvos darbo rinkai informacijos kalimo ir atrajojimo įgūdžiai nėra paklausūs. Deja, universitete tave apgavo.
Aš juk sakiau, jog Lietuvoje mokslas gimdo debilus tokia schema – debilas mokykloje, debilas po univero ir mes skudžiamės kaip mus blogai. Debilų, su universitetiniais išsilavinimais ir diplomais visuomenė. Regresas.
Nebūk debilu.
Kiek teko girdėti atsiliepimų, studijos užsienyje neblogos, ką jau čia neblogos, tiesiog geresnės, tad kodėl tau nepabandžius kažko kitur? Nestudijuodamas Lietuvoje, jeigu ko ir negausi, tai tikrai neprarasi, o mažų mažiausiai tai nebūsi tos lietuviškos švietimo sistemos niekam tikęs subproduktas.

Pakeliui į šviesų rytojų?

Trečiadienis, sausio 25th, 2012

Įsisupęs  į raudonus transparantus bei vėliavas Algirdas Paleckis klykštaudamas it mažas vaikas žada Lietuvai atvežti Saulę ir sparnuotomis frazėmis apie sausio 13-ąją kiršina visuomenę. Bet ar ne keista, jog Lietuvai su naujojo herojaus A. Paleckio pagalba „Saulę“ siūloma atsivežti trečią kartą – pirmas buvo po paskutinio Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, kitas – su Salomėja Nerimi ir kitais žymiais kultūros veikėjais.  Tai man ir kyla klausimas – kas traukia Lietuvą prie „Saulės“?

Nuotrauką pavogiau iš kleckas.lt 

Visa tiesa neslypi kažkur anapus. Visa tiesa čia Lietuvoje. O ji tokia. Jeigu kas būtų prieš dvidešimt metų gatvėje paklausęs paprasto žmogelio – kur jo tėvynė? Atsakymas būtų paprastas ir aiškus – įvairiatautė Tarybų sąjunga. Tai negi Lietuva? Lietuvos nėra ir nebuvo – ypač jei tikėsime Rusijos istorikais ir jų Lietuvos ir Rusijos santykių interpretacija, pagal ją Rusija visada buvo Lietuvos didžioji draugė – visuomet gelbėjo, padėjo ir šiandien gelbėja. Tiesa tokia, kad išduria akis ir atrodo tampi aklas.

Tiesą pasakius „Saulės“ klausimas mane šiek tiek mažiau jaudina nei Sausio 13-osios įvykių interpretacija. A. Paleckio sparnuota frazė „saviškai šaudė į savus“ kaip ir pripažinta neįžeidžianti ir neneigianti šių įvykių. Tiesa pasakius, man labai patiko lrytas.lt publikacija apie Paleckio ir Golovatovo teletiltą su Maskva. Pasirodo (tuo metu aš dar visai mažas buvau), patys lietuviai išėję į gatves šaudė vieni į kitus, o tankai tik saugojo „nekaltus“ žmones nuo ….mhm…nuo jų pačių. Tokia nelabai rišli ta Paleckio versija gaunasi, dar reikia pažymėti, jog buvo šaudoma pirmojo pasaulinio karo ginklais. Kažkaip neįtikima, bet lyg ir gražiai viskas gaunasi.

Aš pats ilgą laiką galvojau – kur ta tiesa Paleckio žodžiuose?  Pasirodo jos yra. Tik jau ne toje kvailoje Paleckio interpretacijoje, kad lietuviai šaudė patys į save. Viskas buvo šiek tiek kitaip.  Lietuva savo nepriklausomybę atkuria 1990 kovo 11 dieną, o Sausio 13-osios įvykiai vyksta 1991.  Klausimas paprastas, koks politinis Lietuvos statusas yra lietuvių sukilimo metu? Taigi, jis yra toks, kad Lietuva vis dar yra Tarybų sąjungos dalis, nes ją oficialiai pripažįsta kitos pasaulio valstybės 1991 vasario mėnesį.
Žiūrint iš šios pozicijos tampa viskas labai aišku. Nėra nei okupantų, nei okupuotojų. Yra tik savi. Sava internacionali Tarybų valstybė. Juk ne veltui įrašo pradžioje užsiminiau apie gimtinę – įvairiatautę Tarybų sąjungą, o ji buvo visų iki sausio tryliktosios gimusių tikroji tėvynė. Tik šitaip galima Paleckio žodžius įvynioti į „tiesos“ patalus, bet toji „tiesa“ tokia lyg žiūrint į kreivą veidrodį.

Ši herojinė Paleckio asmenybė dabartinėje buržuazinėje orgijoje atrodo kaip „tyras“ šviesos spindulys. Tik visa bėda, jog gerbiamasis naudoja priemones naudotas prieš daugiau kaip pusę amžiaus visoje Europoje komunizmo „gėriui“ paskleisti. Tik va, kad visa tai yra baisi atgyvena, žmonės tokių tarybinių lozungų nebesupranta, nes pasaulis pasikeitė ir mes niekada nebegrįšime į „šviesų komunizmo rytojų“.  Šis naivus ir tyras herojus nelabai supranta, kad pasaulis pasikeitė ir tikriausiai vis dar gyvena įvairiatautės Tarybų sąjungos kaip visų piliečių tėvynės idėja. Tai labai labai liūdina.
Tačiau negalima nekreipti dėmesio į visokių išpindėjusių buržujų rašliavas, apie tai kaip gera gyventi šioje bjaurioje kapitalistinėje orgijoje, kurioje tik buožės, esančios prie valdžios mėgaujasi paprastų žmonių darbo vaisiais.

Tiesa, ta, kad Lietuvai laikas pasukti kitu keliu, nusigręžti nuo supuvusio vakarų kapitalizmo, kuris atseit mums turėjo įdiegti tolerancijos, demokratijos ir kitas melo vertybes. Tik kyla klausimas ar Lietuva sugebės teisingai pasirinkti? Ar mus ir toliau valdys visokie bujojantys kapitalistiniai bei reakciniai elementai?

 

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  pagerank