Visa tiesa neslypi kažkur anapus. Visa tiesa čia Lietuvoje. O ji tokia. Jeigu kas būtų prieš dvidešimt metų gatvėje paklausęs paprasto žmogelio – kur jo tėvynė? Atsakymas būtų paprastas ir aiškus – įvairiatautė Tarybų sąjunga. Tai negi Lietuva? Lietuvos nėra ir nebuvo – ypač jei tikėsime Rusijos istorikais ir jų Lietuvos ir Rusijos santykių interpretacija, pagal ją Rusija visada buvo Lietuvos didžioji draugė – visuomet gelbėjo, padėjo ir šiandien gelbėja. Tiesa tokia, kad išduria akis ir atrodo tampi aklas.

Tiesą pasakius „Saulės“ klausimas mane šiek tiek mažiau jaudina nei Sausio 13-osios įvykių interpretacija. A. Paleckio sparnuota frazė „saviškai šaudė į savus“ kaip ir pripažinta neįžeidžianti ir neneigianti šių įvykių. Tiesa pasakius, man labai patiko lrytas.lt publikacija apie Paleckio ir Golovatovo teletiltą su Maskva. Pasirodo (tuo metu aš dar visai mažas buvau), patys lietuviai išėję į gatves šaudė vieni į kitus, o tankai tik saugojo „nekaltus“ žmones nuo ….mhm…nuo jų pačių. Tokia nelabai rišli ta Paleckio versija gaunasi, dar reikia pažymėti, jog buvo šaudoma pirmojo pasaulinio karo ginklais. Kažkaip neįtikima, bet lyg ir gražiai viskas gaunasi.

Aš pats ilgą laiką galvojau – kur ta tiesa Paleckio žodžiuose?  Pasirodo jos yra. Tik jau ne toje kvailoje Paleckio interpretacijoje, kad lietuviai šaudė patys į save. Viskas buvo šiek tiek kitaip.  Lietuva savo nepriklausomybę atkuria 1990 kovo 11 dieną, o Sausio 13-osios įvykiai vyksta 1991.  Klausimas paprastas, koks politinis Lietuvos statusas yra lietuvių sukilimo metu? Taigi, jis yra toks, kad Lietuva vis dar yra Tarybų sąjungos dalis, nes ją oficialiai pripažįsta kitos pasaulio valstybės 1991 vasario mėnesį.
Žiūrint iš šios pozicijos tampa viskas labai aišku. Nėra nei okupantų, nei okupuotojų. Yra tik savi. Sava internacionali Tarybų valstybė. Juk ne veltui įrašo pradžioje užsiminiau apie gimtinę – įvairiatautę Tarybų sąjungą, o ji buvo visų iki sausio tryliktosios gimusių tikroji tėvynė. Tik šitaip galima Paleckio žodžius įvynioti į „tiesos“ patalus, bet toji „tiesa“ tokia lyg žiūrint į kreivą veidrodį.

Ši herojinė Paleckio asmenybė dabartinėje buržuazinėje orgijoje atrodo kaip „tyras“ šviesos spindulys. Tik visa bėda, jog gerbiamasis naudoja priemones naudotas prieš daugiau kaip pusę amžiaus visoje Europoje komunizmo „gėriui“ paskleisti. Tik va, kad visa tai yra baisi atgyvena, žmonės tokių tarybinių lozungų nebesupranta, nes pasaulis pasikeitė ir mes niekada nebegrįšime į „šviesų komunizmo rytojų“.  Šis naivus ir tyras herojus nelabai supranta, kad pasaulis pasikeitė ir tikriausiai vis dar gyvena įvairiatautės Tarybų sąjungos kaip visų piliečių tėvynės idėja. Tai labai labai liūdina.
Tačiau negalima nekreipti dėmesio į visokių išpindėjusių buržujų rašliavas, apie tai kaip gera gyventi šioje bjaurioje kapitalistinėje orgijoje, kurioje tik buožės, esančios prie valdžios mėgaujasi paprastų žmonių darbo vaisiais.

Tiesa, ta, kad Lietuvai laikas pasukti kitu keliu, nusigręžti nuo supuvusio vakarų kapitalizmo, kuris atseit mums turėjo įdiegti tolerancijos, demokratijos ir kitas melo vertybes. Tik kyla klausimas ar Lietuva sugebės teisingai pasirinkti? Ar mus ir toliau valdys visokie bujojantys kapitalistiniai bei reakciniai elementai?

Komunikacijos Facebook socialiniame tinkle klaidos.

Kiekybė = Kokybė.
Vieną didžiausių Lietuvos  įmonių komunikacijos klaidų, tai galvojimas, kad kiekybė reiškia kokybę. Apie nešvarius gerbėjų rinkimo būdus pakankamai daug yra rašęs radiocool.lt, kai paspaudęs „like“ mygelį nieko nerandi, o tampi visai tau nežinomo puslapio gerbėju pats nežinodamas; ar vykdydamas instrukcijas „aš nesu robotas“ tampi net keleto tau nežinomų puslapių gerbėju, kurie vėliau labai sėkmingai teršia tavo Facebook sieną.

Pavogta iš radiocool.lt
Tokie „verslo modeliai“ sukuria labai palankias sąlygas Facebook puslapių perpardavinėtojams. Apie šias tendencijas yra ir paskutinis Komunikacijos Facebook įrašas, kuriame labai vaizdžiai atskleidžiama bendra situacija. Išvada paprasta – Lietuvos verslas galvoja, kad kiekybėje yra kokybė. Liūdna tai suprasti.

„Like“ konkursai.
Modelis. Dar vienas labai efektyvus būdas pritraukti gerbėjų į įmonės Facebook puslapį – konkursai. Jų yra pačių įvairiausių – nuotraukų kėlimas ant puslapio sienos, komentarų rašymas, subtilios poezijos demonstravimas ketureilių forma,  po įmonės įkelta nuotrauka spausti „like“ and „share“. Smagiausia šių žaidimų vinis yra surinkti kuo daugiau „like“. Kiek man žinoma, tokio tipo konkursų pagal visas Facebook naudojimo taisykles iš vis negalima rengti (pataisykit, jei  klystu), tačiau čia Lietuva, čia lietūs lyja, o kol lietus lyja niekas nieko nemato ir gal dar ilgai nepamatys.
Tikriausiai pastebėjote, jog dažniausiai laimi žmonės, kurie ties savo įkelta nuotrauka, komentaru surenka virš šimto ar daugiau „like“.

Lyderiai

Kaip įmanoma tai pasiekti? Yra keli variantai. Jūs galite užspaminti savo draugus, nelabai draugus ar net visiškai nepažįstamus žmones su prašymu – paspausk „like“ – man ar mano dukrai to labai labai reikia. Kas savaitę tokių prašymų gaunu bent kelis, tuomet iškart blokuoju vartotoją, jei jis „iš šalies“ ir pranešu apie spam.

Patirtis. Pats esu išbandęs tokį „like“ rinkimo modelį, per kelias dienas iš keturių skirtingų vartotojo paskyrų (mano, draugės, draugės brolio bei dar vienos draugės) pavyko sugeneruoti virš 200+ „like“ . Deja, nepavyko nuskinti laurų. O kaip mano savijauta? Šlykšti tiesa pasakius, nes visų pirma tu turi žemintis prieš savo draugus rinkdamas „like“ ir juos užkišdamas info, kurios jie nenori. Kai žmogus neturi noro, bet kažkas prašo, tai iškart sukuria neigiamą įmonės vaizdą. Tiesą pasakius, po tokios „patirties“ daugiau nebedalyvauju tokio tipo konkursuose ir  po patirtos nesėkmės to puslapio prenumeratos iš vis atsisakiau.

Yra antras būdas. Jis yra daug geresnis ir patogesnis. Tai robotai arba vadinamieji botai. Šiuo metu, tai lengviausias ir populiariausias būdas greičiai ir efektyviai surinkti kuo daugiau „like“.
Kaip viskas vyksta? Mano prielaida yra tokia, jog nieko neveikdamas (esu namie vaikus auginanti motina) per dieną gali sukurti apie 10 fake Facebook paskyrų. Skaičiuojam – per mėnesį 300 draugų arba potencialių tavo „like“ paspaudėjų konkurse.  Dar šiek tiek kantrybės ir darbo – botai sujungiami į draugų tinklą. O dabar jau galima pradėti žaisti.
Ir laimi žmonės pasitelkę botus – galima eiti  per įmonių puslapius ir atrasti tas pačias pavardes laimėtojų sąrašuose.

Tai gi kokia nauda iš to nauda verslui – padidėjęs gerbėjų skaičius. Plojam katučių ir džiaugiamės pasiekimas. Ar tikrai?
O jeigu įmonės seife gulėjo 1 Lietuvos litas ir buhalteris įdėjo dar 1000 monopolio litų? Galime pasidžiaugti, jog dabar įmonės seife guli 1001 Lt. Taip pat yra ir su Facebook konkursais – įmonės džiaugiasi dėl oro burbulų, kurių labiausiai turėtų bijoti.

Smagiausioji dalis, jog Facebook’e aptikau puslapį, kuris apsimeta Sekliu Morka ir registruoja kas ir kur - Visa tiesa apie FB konkursus. Dar smagiau, kai žmonės pamatę tokį dalyką pareiškia, jog tai šmeižtas.

Lietuviško Facebook ir įmonių integracijos niekaip negaliu pavadinti sėkminga – dūstama nuo fake puslapių generuojančių fake gerbėjus, įmonės sienos dažniausiai nusėtos konkursais. Šiuo metu Facebook, tai įmonės informacijos šiukšlynas. Gal laikas sustoti be atvangos rinkti fanus, o pagalvoti apie kokybišką ir įdomų turinį.

P.S. jei vis dar esate ištroškę dovanų laimėkite kelionę troleibusu aplink pasaulį ar pasivaikščiojimą ten kur seniai norėjote nueiti, bet nežinojote kaip.

Pirmoji diena.  Autoriai, nuosavybė ir piratavimas

Į pirmosios dienos programą įsiliejau tik nuo pusiaudienio, nes ryte teko laikyti statistikos departamento testą būsimiems surašinėtojams. Galėčiau šiek tiek graužti nagus, jog nebuvau Aral Balkan pranešime „Už emocinio dizaino ribų“, apie kurį teko girdėti vien tik teigiamus atsiliepimus, bet galiu dabar jau pasidžiaugti, kad testas išlaikytas ir pagaliau turiu papildomą/laikiną darbą. Taigi, kas buvo girdėti konferencijoje?

Elektroninės parduotuvės atidarymas sunkmečiu. Mamos eMaximos pranešimas. Žinot, va mes atidarėm parduotuvę ir tai yra labai labai cool, tikrai. Jūs net nepatikėsite kaip tai leido mums ….  Leido jiems tikrai kažką, ką? taip ir nesupratau. Buvo baisiai nuobodu, penktoko lygio skaidrės ir veblenimas kaip maxima yra cool. Neužskaitau. Didžiausias pirmos dienos fail.

Aplikacijų pritaikymas ir nauda verslui. Ką iš to laimi Lietuva? Omnitel pranešimas Omnitel scenoje. Mintys paprastos – išmaniųjų telefonų rinka, tai neatrasta aukso kasykla, tad dabar kiekvienas verslininkas turi kurti programėles, kad būtų išskirtinis ir pastebėtas rinkoje, kad duotų, tai ko nori vartotojas. Tiesos yra ir labai nemažai. Tik va, kas užkliuvo pranešimo pabaigoje, tai kvietimas kurti Silicio slėnį Lietuvoje ir registruotis į Omnitel Silicio slėnį, kuriame jie padės užaugti jūsų idėjai arba ją parduos. Kaip bus iš tikro niekas nežino – o gal kas jau bandė?

The Pirate Bay istorija ir intelektinės nuosavybės teisių vizija. Peter Sunde. Smagi „Piratų įlankos“ atsiradimo istorija: daug alaus, daug ryžto, protingi atsakymai protingiems žmonėms, hipiška kelionė autobusiuku po Europą – tai suteikia jėgų išlikimui ir todėl TPB gyvas. Vėliau pranešėjas pristatė savo naujausią projektą Flattr. Lietuvoje jau kaip ir buvo bandymų naudoti šį mikro mokėjimų servisą, tačiau viskas kažkaip nutilo, nurimo – ar bus nauja banga? Ar įsidėsime flattr savo bloguose? Aš norėčiau tik manau reikės palaukti kol ši tradicija LT pritaps.

Vėliau sekę du pranešimai – euroblogo diskusija ir vaikų linijos pranešimas buvo ganėtinai nuobodūs. Tiesą sakant nesupratau prasmės diskutuoti apie tai kas yra ir taip akivaizdu, o vaikų linijos atveju, skaidrės bei skaičiai buvo šiek tiek pasenę -2008 metų. Vaikų linijos pranešime mintis maždaug tokia – Lietuva pagal vaikų besinaudojančių internetu rodiklį yra viena iš lyderių, tačiau tėveliai beveik mažiausiai iš visos Europos rūpinasi ką vaikai veikia internete. Paradoksas.

Interneto ribojimas ir tinklo neutralumas. Teo. Trumpai drūtai.  Niekas jums tikrai neatjungs interneto dėl to, kad srautas jums reikalingas siųstis nelegalius filmus. Tiesiog tegu autorių gynimo organizacijos ieško kitų patrauklių kelių prastumti savo produkcijai, o ne žaisti su piratais, kurie turėtų išnykti, kai bus sukurti panašūs servisai kaip netfix LT analogai.

Autorių teisių ateitis. Iškauskas. Bene įdomiausia dienos diskusija, užtruksi net 75 minutes. Teisingas atsakymas kokia turėtų būti autorių teisių ateitis nebuvo duotas. Faktas tas, kad sistema turi keistis ir keistis pagal tai ko nori vartotojas. Na ką, pagyvensim pamatysim.

Antroji diena. Daryk, tai ką darai internete

Kaip muziejai ir galerijos bendraus su savo auditorija ateityje? Vienas įdomiausių antros dienos pranešimų. Nieko naujo. Apie tai ką lietuviai seniai žino, bet niekaip nesugeba iki galo išnaudoti – twitter, facebook, vartotojo kuriamą turinį ir kitus ganėtinai įdomius dalykus.  Tai gal jau laikas?

Virusas mirė, video tik gimė! Go viral. Pranešimo vinis – vartotojui nebereikia trumpalaikių viralinių video, reikia įdomios, ilgos istorijos, kad vartotojas priprastų prie ženklo. Pilnai sutinku, kuo daugiau geresnio įdomesnio turinio, tuo labiau man patiks „bandas“.

Deja, likusieji pranešimai nepadarė didelio įspūdžio. Visgi čia kaltas mano paties pasirinkimas likti Omnitel scenoje, kurioje vėliau buvo keliamos filosofinės interneto tendencijų problemos, rodoma neįdomi prezi.com prezentacija, kalbama apie kosmosus ir html5. Pykstu ant savęs, kad po šešių puodų kavos ir dviejų idose, susisuko galva ir nesugebėjau pasirinkti įdomesnių pranešimų. O jų buvo - manodrabužiai.lt nuoširdumas ar Xhakli patarimų lavina.

Visgi, konferencija man patiko, tai buvo dvi dienos įdomių žmonių, senai pamiršto gero ar neseniai atrasto naujo. Smagiausia ir tai, kad pagaliau teko pamatyti kai kuriuos blogerius gyvai ir šiek tiek su jais pabendrauti.
Labiausiai konferencijoje man kliuvo reklaminės erdvės – jose tikrai turėjo būti daugiau veiksmo, ne tik seo klinikos mergaitės, minis, nupiepęs nokia n8 ar kampe pasislėpę eset.
Ir dar viena mintis. Pasibaigus pranešimams kažkaip pasijautė slogumas ir savęs paklausiau – negi viskas baigta ir kitais metais nieko nebebus? Nesinori tuo tikėti, tad norisi organizatoriams palinkėti sėkmės ir kitais metais nustebinti mus dar geresniu renginiu.

P.S. galite užpildyti anketą, kad konferencija kitais metais būtų šaunesnė bei pasiklausyti renginio metu skambėjusių dainų.

Tikriausiai šie pamąstymai labiau tiktų prieš Seimo rinkimus, bet gal tegul ir Vilnius nors kartą būna pavyzdys kitiems miestams – su savo raudonųjų žibintų kvartalu bei nuo narkotikų apkvaitusiu jaunimiu. Tuo pačiu metu būtų išpręsta ir nedarbo problema, ir atsirastų daugiau galimybių tiek užsidirbti, tiek surinkti mokesčių. O kolkas belieka tik sugadinti balsavimo biletenį, ir tie liberalai, kurie žadėjo bent prostituciją legalizuoti yra melagiai…

“ Pirmasis, o vėliau ir Antrasis Lietuvos Statutai pilnametystę, o atitinkamai ir santuokinį amžių numatė: merginai – penkiolika metų, o jaunuoliui – aštuoniolika metų. <…>Vėliau santuokinį amžių merginoms numato jau trylika metų.  <…> nustatant santuokinį amžių merginai buvo atsižvelgiama į galimybę atlikti motinystės funkciją. Taigi trylikos metų mergina, Statutuose jau vertinama kaip pilnametė ir fiziškai subrendusi – galinti turėti palikuonių.  Vyrui numatomas vienodas amžius pilnametystei ir santuokos sudarymui – aštuoniolika metų.“

Taigi, matome, jog jau XVI amžiuje žmonės turėjo labai progresyvų mąstymą, kuris šiuo metu yra visiškai užmirštas. Juk yra visiška nesąmonė suvienodinti  vyrų ir moterų pilnametystę. Tai yra akivaizdus prieštaravimas gamtai, nes tikriausiai visi iš biologijos pamokų mokykloje žinome, jog mergaitės pradeda bręsti ir susiformuoja kaip asmenybės daug anksčiau nei vaikinai.
Taigi, manau, jog vienas geriausių šios problemos sprendimo būdų leisti mergaitėms užsiimti lytiniais santykiais nuo pirmųjų mėnesinių, juk gamta taip pasako, kad štai mano kaip moters kūnas jau subrendo, o prieštarauti gamtai man atrodo yra absurdiška.
Tačiau, tai tik viena medalio pusė. Kitas klausimas – koks turėtų būti tokios merginos kelias į pilnametystę?
Idealiausiu atveju, tokia išlaisvėjusi mergaitė turėtų nedelsiant užsiimti lytiniais santykiais su vyresniais vaikinais, pageidautina, kad šie būtų mažiausiai porą metų vyresni. Tokiu būdu mergaitė iki pilnametystės turėtų pakeisti mažiausiai kelioliką vaikinų.
Svarbiausiais momentas tokiame kelyje į pilnametystę, jog mergaitė auga tiek kūniškai, tiek morališkai, vyksta nepertraukiamas bendradarbiavimas tarp kūno ir proto, keičiantis kūnui keičiasi protas.
Tikėtina, jog tokiame kelyje į pilnametystę mergaitė bus pasidariusi keletą abortų arba jau susilaukusi vaikelio, kas yra neišvengiama tokio fenomenalaus auklėjimo metu.  Aišku, galimas ir kitas variantas, kad tokia mergina bus prasigėrusi, vartojanti narkotikus, tačiau dėl to nereikėtų daug sukti galvos. Svarbiausia, jog tokio auklėjimo veikiamos merginos, bent jau didžioji dalis, užaugs subrendusiomis ir pilnateisėmis bendruomenės narėmis, žinančiomis, jog vyras turi būti turtingas ir turi jas pilnai išlaikyti. Toks auklėjimo modelis leistų formuotis idealiai visuomenei. Aišku, Lietuvoje ši sistema dar neveikia ir tikriausiai artimiausiu metu neveiks, bet bandymų jau yra. Todėl labai siūlau pasiskaityti kopijuotą straipsnį, nes originalo neradau ir susidaryti nuomonę apie galimą tokio auklėjimo naudą.

Šį įrašą skiriu savo geriausiam draugui, ko gero geriausios legalios programinės įrangos gamintojui, – Microsoft.
Šilčiausi linkėjimai,
Benamis

Pradžia. Prieš daugiau kaip metus laiko iš vienos tokios beraščių ir kultūros stokojančių asmenybių kontoros „Kilobaito“(žiūrim čia ir čia) nusipirkau nešiojamą kompiuterį, nes tai buvo ko aš ieškojau – 13.4 colių su „diskasukiu“, už baisiai man tuo metu tikusią kainą, o alternatyva macbook’as buvo bene perpus brangesnis. Ir aišku, per savo skubėjimą pridariau nesąmonių – gavau windows vista, kai po dviejų savaičių galėjau džiaugtis septintais. Nusipirkt nusipirkau, bet daugiau tikriausiai niekam nenorėčiau rekomenduoti šio pardavėjo, nebent savo priešui.

Problema. Vieną saulėtą  pavasario rytą mano mažasis draugas ėmė ir supyko ant manęs. Juodas ekranas ir jokios reakcijos. Jokios.  Jokio įėjimo į atkūrimo sekciją. Prastai. Labai prastai. Bet aišku viltis miršta paskutinė. Pasitikrinau, susitikrinau. Berods viskas vietoj – tik os nėra. Galvoju, anokia čia problema, draugas kaip tik davė pasibandymui ubuntu cd ant virtualo įsirašyt, tai atsirado proga realiai išbandyti. Įsirašiau – galima toliau daiktu naudotis, tačiau…yra antra medalio pusė.
O ji tokia, kad, deja, deja, mano notebook’as subalansuotas windows operacinei sistemai. Tik čia veikia hotkey klavišai, nekyla suderinamumo problemų su vaizdo plokšte (kurios tvarkyklių niekaip nesugebėjau susidiegti ubuntu). Čia prasideda linksmoji dalis.
Aišku, aš kaip paprastas klientas nesukau sau galvos, nusipirkau pc, įsijungiau – viskas veikia, viskas ok. Tačiau pamiršau vieną smulkmeną – užsirašyti operacinės sistemos kodą, na tą, kuris dažniausiai ant kitos laptopo pusės būna.  Ir kai iškilus problemai žvilgtelėjau ten – jo nebuvo, jis tiesiog nusitrynęs.
Sprendimas. Taigi, mano pirmas žingsnis buvo e.laiškas microsoft – ar šioje vietoje yra koks nors sprendimas? Pasirodo kaip ir yra, tik baisiai sunkiai įgyvendinamas. Visų pirma reikia žinoti kokia gi tų windows versija stovi kompiuteryje, turiu omenyje ten tuos keiksmažodžius –  Oem ir panašius (kurių iki šiol nelabai suprantu). Kai šitas yra žinoma, tuomet reikia kreiptis į pardavėją arba kompiuterio gamintoją su prašymu atgaminti windows kodą, nes microsoft nevykdo šios procedūros.
Kadangi pradžioje buvau nusiteikęs šiek tiek pakovoti dėl licenzinio kodo, po keleto dienų nuėjau į beraščių kontorą, tą kur kompiuteriais prekiauja. Smagu tai, kad buvau vos ne debilu išvadintas ir man buvo pasukiotas pirštas prie smilkinio. Jie apie tai net nebuvo girdėję ir buvau patikintas, kad jie tikrai tokiais žaidimais neužsiima.
Kitas žingsnis laiškas Samsnug (pc gamintojas) pagalbos – palaikymo centrui. Noras gal ir geras, bet man pasitaikė labai netinkamas metas visi to centro darbuotojai tuo metu atostogavo, tikriausiai net ir skambinimas varpais mažai būtų padėjęs, tad teko palaukti. Ir palaukiau, ir, beje, gavau iš to palaikymo centro atsakymą, jog, deja, samsung nieko šioje vietoje negali padėti, tuo rūpinasi microsoft.
Dar vienas laiškas microsoft, dar vienas laiškas samsung. Vienas ant kito stūmimas. Niekas nieko tau negali padėti.
Šioje vietoje dar norėtųsi įkišti savo trigrašį apie samsung vadinamą „pagalbos“ centrą – parašai laišką su klausimu, gauni atsakymą – „Kadangi negalime su Jumis susisiekti Jusu nurodytu telefonu, prasome mums paskambinti siuo nemokamu numeriu 8800 77777.“ Na galbūt tikrai neprisiskambino, vienu metu tikrai turėjau bėdų su telefonu. Pasiskambini, supranti, kad nieko gero tau nepaskys, paprašai atsiųsti e.laišką su tam tikra info. Lauki dieną, dvi, savaitę, mėnesį, tris mėnesius. Imi ir vėl paskambini, o toji pagalbos „specialistė“ net nežino kur yra techninio serviso centrai. Na gėda…
Pabaiga (?). Kyla labai paprastas klausimas – ar verta pirkti kompiuterį su windows os? Atsakymas ne. Jei jūs nesate geimeris, viskas tvarkoj, jums tikrai nereikia windows. Jūs drąsiai galite pirkti kompiuterį be os  ar su ubuntu, ar kita linux distribucija (sutapysite mažiausiai 400 lt nuo kompo kainos). Mano brolis nusipirko kompiuterį su win, per du metus įsidiegė vieną programą – skype. Tad, jei tavo poreikiai bendrauti per fb, twitter, skype, rašyti rašto darbus – tau pilnai užteks linux. O ir pavyzdžių yra blogosferoje „sėdusių“ ant linux, tai ir Mantas, ir Scania.
Kas dar? Dar. Man yra labai pikta, kad toks milžinas, tiksliau gigantas, nesugeba pasirūpinti savo klientais. Ir tikriausiai visa, ta „propaganda“ apie legalius windows yra tik akių dūmimas, tiesiog skiedalai, nesiskaitant su paprastais vartotojais – svarbu prakišti ir parduoti, nors tas parduodamas produktas beveik niekuo nesiskiria nuo nemokamų. Ką gauni pirkdamas legalius windows – tai tiesiog padovanoji Bilui ne mažiau kaip 400 lt. Ką gauni po to – nieko, tik begalę procedūrų ir šnipštą rankose.
Ir aš žinau, kad kitas mano kompiuteris bus su ubuntu. Tikrai žinau.  Ir tau rekomenduoju.

Ilgai dvejojau ar prisidėti prie blogerių reklamos savaitės. Galvojau, galvojau ir pagaliau sugalvojau – pasidalinsiu ir aš savo skaitomais, populiariais ir nelabai, tinklaraščiais.
Kolegos, Rokiškio, iškėlusio šią savireklamos vėliavą, neskaitau, tiksliau – bandau skaityti, bet taip ir lieku tik skaitantis, supratimas kas parašyta retai aplanko. Tas pats ir su šios akcijos kitu vėliavnešiu – common sense, vyrai rašo protingai, bet daugelį dalykų baisiai sunku suprasti.
O man savotiškai įdomu peržvelgti skaitymo tendencijas ir tarsi sudėlioti į kerteles. Tad ačiū už idėją.
Apie internetus.
nežinau.lt – ko gero geriausias tinklaraštis Lietuvoje apie technologijas. Nereikia būti kompiuterių ar išmaniųjų technologijų asu, kad suprastum – tiesiog maloniai skaitosi, todėl ir skaitytojų netrūksta.
Mantas be “č”. Pagrinde “tips and tricks” kaip naudotis kompiuteriu. Dabar autorius įžengė į kitą levelį ir jaukina žmones prie Linux. Nors nuomonės socialiniais-kultūriniais aspektais nesutapta, kartais įdomu ir vieną kitą pamąstymą apie gyvenimą paskaityti. Tik Mantai, neberašyk kaip pasigaminti cepelinus.
Fotografijos.
Pbg. Vienintelis, kuris pirmasis šauna į galvą. Pavadinimas ir vaizdas – jokio tuščiažodžiavimo. Tiesa, žiūriu ir kitus fotoblogus, tačiau jų pavadinimus taip sunku prisiminti. Dažnai vardais ir pavardėmis užvadinti.
Grumlinas. Geriausia kategorija “Raštai ir pavidalai”. Ryte praskaidrina dieną. O ir dienos citatos patinka.
Ant bangos. Šiaip apie buriavimą, bet man tai vėl nesuprantami daiktai. Tai žiūriu nuotraukas, gražios, gražios jachtos, kartais ir gražių moterų būna. Gerai.
Sociumas.
Buržujus. Bloga visuomeninė santvarka ir pasileidę kunigai. Gražu ir malonu skaityti kai pyktis nesiveržia pro kraštus. Gražios fotografijos (kartais). Paskutiniu metu buržjus per daug teigiamas pavirto, tikiuosi supras savo klaidą ir pasitaisys.
Komjaunimas. Komunikuojantis jaunimas. Profesionaliai, įdomiai, komunikabiliai. Labiausiai patinka nuorodų kampas bei ateizmo propagavimas.
Dizainterija. Vienos minutės blogas apie Lietuvos dizainerių klaidas, o kartais ir naudingus patarimus.
Altajus. Apie mokyklos viziją. Semtis išminties.

Dauguma viršuje išvardytų tinklaraščių būtų galima pavadinti blogosferos benzinu. Bet man taip rodosi. Tačiau yra mažų ir mielų, nenučiupintėtų ir labai mylimų.

Šilti ir mieli.
Skvoterė. Minčių marmalas. Protingų minčių marmalas. Skaitau ir suprantu. Atrandu save, gaila man kelio atgal kolkas nėra. Labai labai labai. Patinka.
Gyvenimo stebėtojas. Kažkur slepiasi Balkanų moteris. Mūza. (Noriu pilno rss atvaizdavimo).
Verandau su vaizdu. Iškarpos iš senų laikraščių. Kiek gi kainuoja prieškario Lietuvos kino bilietas?
Gugos raidelės. Gyvenimas vaiko akimis.
Kažkas kažką. Naujas minčių upelis. Dar vienas minčių marmalas. Labai gerai.

Menas, kultūra, kinas, muzika.
O čia šiek tiek sudėtingiau, nes nė vieno skaitomo portalo nepavadinčiau blogu, nors tiek suru.lt (vaizdai ir muzika), g-taskas.lt (kinas, teatras, muzika) bei menoduobė (šiuolaikinis vaizduojamasis menas) gimė iš kolektyvinės blogo idėjos. Dideli milžinai. Tačiau ir čia yra vietos mažyliams.
Kiras Horror. Smagūs filmai smagiam vakarui. Ne silpnų nervų žiūrovams.
Awx. Tamsios, raminančios, šiltos vibracijos. Jauku. Ne kiekvienam.

Suprantama, kad visų skaitytų, skaitomų neprisiminsi, o ir ne toks gi tikslas yra – ne tinklaraščių surašymas vyksta. O taip norėtųsi apie kiekvieną kokį mielą ar piktą žodį parašyti.
Tikriausiai čia ir reikėtų baigti, bet mintyse kirba kirminas, jog reikėtų prisiminti ir tuos, kurie buvo, bet dingo.

Pradingėliai.
Auksinė varpa. Deja, net naujausi mokslo laimėjimai čia negali padėti.
Pro bobutės langą. Žiūrėjo, žiūrėjo ir iškrito. Tikiuosi mirė be skausmo.

Tai tiek šiam kartui. Iki smagių susimatymų internetuose.