Benamio blogas

Pavogta iš čia.

Jau bėga antri metai kaip esu dieninio skyriaus vpu studentas, tai pirmasis universitetas, kuriame pavyko išsilaikyti ilgiau kaip metus.  Ploju sau katučių  ir viliuosi, jog kaip nors pavyks įvaldyti aukštąjį Lietuvos mokslą. Dar naiviai tikiuosi, jog nereikės pas Saulių Pošką dešrytes inteligentiškais pirštais kimšti, anei kokiame Anglijos šaldytos vištienos fabrike dirbti – baisiausios Lietuviškos duonos išdavos.
Kodėl aš čia šitaip? Prieš kelias savaites Mantas tėškė savo įspūdžius apie MRU internetan – tiesiai šviesiai – su dėstytojų pavardėmis nieko nevyniodamas į vatą. Stipriai. Tik aš kartais pagalvoju, kad lazdą turi du galus, tai nebūsiu toks atviras ir neminėsiu anei dėstytojų, anei jokių kitų vardų. Bo bent pas mane nėra stiprios studentų bendrijos, kuri vėliau gintų už šmeižikiškus pasisakymus viešų personų link.
Skaitydamas Manto straipsnį užfiksavau kelias kertines problemas – privalomą paskaitų lankymą, seminarų darbą bei dėstytojų darbą. O dabar apie viską papunkčiui.
Privalomas paskaitų lankymas. Tai pats didžiausias kirvis studijų kokybei. Kodėl? Todėl, kad į bendras srautines paskaitas dažniausiai yra privaloma ateiti, bent jau vpu kaip būsimiems pedagogams. Kokia iš to nauda? O gal geriau klausti kokia šito reikalo žala? O ji tokia, kad tos srautinės paskaitos yra baisiai nenaudingos, nes jei pasitaiko toks silpnesnis dėstytojas, kuris negeba sudominti auditorijos ir jos suvaldyti, tuomet pasireiškia tokių paskaitų naudingumas, – blevyzgos apie buitines smulkmėneles, bernus, mergas, klubus ir ….(laisvai pasirenkama pokalbio tema); intensyvus žurnalų skaitymas, kryžiažodžių sprendimas;  knygų skaitymas; žaidimas kompiuteriu (interneto vpu nėra); tauriųjų gėrimų degustacija (?!) t.y. užsiėmimas bet kokia šalutine veikla, bet tik ne dalyvavimu paskaitoje. Ko pasekoje sukuriama puiki darbinė aplinka – pokalbiai, triukšmas, muzika ir žvangančių taurelių garsai, – jautiesi beveik kaip socialinio kultūrinio veiksmo centre – klube ar bare. Sėdint tokioje jaukioje auditorijoje tikrai reikia didelių pastangų tam, kad į menką studento protą įkapsėtų nors doras lašas žinių. Nežinau kurioje vietoje čia yra studijos ir kur kokybė. Labai sunku apsispręsti.
Seminarai. Ar čia vyksta darbas? Sunku labai atsakyti. Mantas savo įraše mini, jog nėra abipusio kontakto – dėstytojas – auditorija- dėstytojas, o rašto darbai yra visiškai netikusi priemonė  studentų ugdymui. Aš šioje vietoje visgi manau, kad seminarų blogą toną lemia besimokančiųjų nesuinteresuotumas, iniciatyvos nerodymas, nepasiruošimas seminarui. Dažniausiai, mano atveju, į seminarus pasiruošusių studentų ateina vienetai, kiti, jei turi bent minimalių žinių bando su jomis kaip galima greičiau praplaukti – atskaityti savo litaniją, nupiltą iš wiki ir gauti pliusą. Klausimai seminaro metu yra tabu – o jei manęs paklaus ir aš nežinosiu atsakymo. Gi minusas bus. O fuck, geriau nereikia.
Rašto darbai. Na jų kokybe aš labai abejočiau, bet įžvelgiu šiokią tokią kibirštėlę – studentas vienaip ar kitaip ruošęs darbą (jei tik nepliumpino iš interneto ir nieko neskaitęs atidavė), ta tema gauna bent elementarių žinių. Kita problema, kolegoms dažnai yra labai giliai ir vienodai apie ką šnekama darbe. Mintis viena, kad tik greičiau pralėktų laikas.
Aš pasigendu seminaruose dėstytojų ir studentų bendravimo, tačiau čia problemą matau ne dėstytojuose, o studentuose, kuriems tiesiog niekas nėra įdomu. Aš netgi kartais pagalvoju, kodėl nevyksta diskusijos „on the spot“ – trumpai aktualizuojamas tam tikras aspektas, o studentai tai bendrai aptaria, dalinasi savo įžvalgomis.
Dėstytojai. Jie gali būti ir geri, ir blogi oratoriai. Prikaustantys arba ne savo žiniomis ir pateikimu. Bet jau iki šio momento dėl dėstytojų kvalifikacijos man nebuvo kilę abejonių, na ir tai tik vieną kartą, bet ir tai labai trumpam.
Tuo pačiu, dėstytojų duodamos arba neduodamos skaidrės ar konspektai visiškai nekeičia situacijos. Jei studentas nesimokė, tai net ir auksinės skaidrės nepadės. Nesniai turėjom tokį, kurį gynė latga-a arba „iki kol bus išleista knyga“. Kolei kas apie vpu dėstytojus galiu sakyti – ok, važiuojam.
Problemos, problemos, problemos. Visų didžiausia problema yra studentai. Lietuvos švietimo problemas labai gražiai nušviečia Altajus, ir jei aš teisingai interpretuoju šio tinklaraščio autoriaus mintis – Lietuvoje švietimas yra paremtas kalimu kalimu kalimu, tačiau nemokoma mąstyti bei atrinkti svarbiausią informaciją ir ją sisteminti. Ta pati tendencija ir universitetuose yra labai gaji. Kalimas išgelbės ir draugą, ir sesijų vidurkį. O juk dabartinė, vis kaitaliojama naujoji aukštųjų mokyklų reforma remiasi vienu kertinu principu – savarankišku mokymusi.  Tačiau, bent kolkas nėra labai vertinami studentai turintys analitinį mąstymą, gebėjimą spręsti problemas, labiau gi viskas dar remiasi žinių kalimu ir atvėmimu egzamino metu.  Arba armonikėlės grojimo menu. Tai pati puikiausia priemonė išlaikyti egzaminą, taip pat pastebimas labai aiškus ryšys tarp išmanaus telefono ir egzamino išlaikymo. Bent jau savo universitete pastebiu labai mažai motyvuotų žmonių mokytis.
O ir mano pačio motyvacija per pastaruosius metus nukrito. Labai nukrito. Matydamas tokius brūdus, nusirašinėjimą, visiškai neturiu tikslo mokintis sau, o ne pažymui, nes žinau, jog geresnį balą gaus tas, kuris bus atkalęs konspektą, mokės nusirašyti, bet bus neskaitęs nė vienos knygos.  Tai kam man mokytis – jei per mokslo metus galiu ateiti į paskaitas semačkų pagliaudyti, o prieš egzaminą šiek tiek pakalti konspektų ir praslysiu…?
Dar galėčiau piktitis kuo? Vpu studentų atstovybių darbu, ypač savosios. Nelabai suprantu kam jos univere reikalingos, jei nieko neveikia. Visai kitas vaizdas VU, ten atsovybininkai bent jau turi galvas ant pečių ir geba/gali patarti.
O dar tas bjaurus valgyklos maistas visiškai neatitinkantis kainos, per trumpas bibliotekos darbo laikas, kai paskaitos baigiasi 18 valaną, o biblė dirba tik iki 17, o ir kompiuterių joje ne perdaugiausiai, o kur nešildomos patalpos ir aplink zujantys statybininkai.
Aišku, viską kurią studentai, bet kaip niekas nieko nenori sukurti, tai toks ir vaizdelis piešiasi. Šiaip kas nori mokytis – gali, tik demotyvacija labai labai stipri.
Ir kartais mane stebina tokie kaip originaliausio Originalo pareiškimai, kad apie tai nereikia kalbėti – tai tiesiog kvaila, ir apie Manto blevyzgas dekanas atsiliepęs kaip išsišokimą – gal todėl kad niekas nieko nenori keisti?
O keičiasi patys studentai – jie emigruoja, ir ačiū dievui, ne dešrų kimšti, o mokytis pagaliau.
Tad laikom kumščius sugniaužę ir tikim, nes tik mes patys galime tai pakeisti.