Pirmosios mintys pasibaigus suktis filmui ekrane – atpalaiduojantis, jausmingas, itališkas.
Pagaliau po ilgos pertraukos vėl galėjau pasimėgauti tikrai geru filmu, tokiu kurio nereikia suprasti, kurį reikia žiūrėti, o suvokimas ateina pats.
Išplaukę dialogai, nuostabūs gamtos vaizdai, kažkas vyksta dėl kažko – visa, tai ko reikia šaltam žiemos vakarui.
Taip pat užburia Liv Tailer , kuri filme trykšta jaunyste ir grožiu, neapsakomu grožiu, dėl kurio galėtų numirti kiekvienas vyras. Ir miršta šie kaip musės – vienas po kito.
Pats filmas iš savęs nėra kažkuo ypatingas. Mergaitė atvyksta į mažą menininkų oazę ieškoti savo tikrojo tėvo, tuo pačiu ir tikrosios meilės. Kaip jai sekasi – filme.
Kartkartėmis filmas salstelėja iki negalėjimo, iki akyse besitvenkiančių ašarų ar nuvalkiotų klišinių situacijų. Subtili erotika, kuri balansuoja ant ribos, priverčia žavėtis bei mėgautis pirmapradžiu moters grožiu. Ačiū, Dievui, nėra vulgarumo, tad tai vienas geriausių pasirinkimų žiūrint su drauge. Garantuotos pačios geriausios emocijos. Rekomenduoju.
benamis