Vis pučiant ir pučiant pavasario vėjams ir “kino pavasaris” pučiasi ir stumiasi link pabaigos, vis mažėja seansų, vyksta patys paskutiniai pakartojimai, į kuriuos nespėjus belieka graužti nagus.
Taigi, ta proga, jog viskas juda pabaigos link prigriebiau kelis savaitgalinius filmus. Bet apie viską kaip sako vienas posakis – “čiupt už vadžių ir vėl nuo pradžių”.
Tai nuo vadelių ir pradėsiu.
Kadangi pastarąsias dienas filmų alkis manęs nekankina ir net kažkaip jaučiu tam tikrą nenorą žvilgterėti į naujienas, vis dėl to karts nuo karto užmetu akį. Toks didelis kartas gavosi.
Šeštadienio vakarą netikėtai atsidūrus kino teatro kavinėje, su priežastimi, jog arčiau nėra jokios “padorios” knaipės alaus bokalui, atsidūriau ir kino salėje.
Kadangi norėjau kažko paprasto ir nesukančio galvos pats geriausias pasirinkimas tą vakarą buvo “Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo”. Galbūt ir keistas klausimas, bet man iškilo, negi festivaliuose rodomos komedijos? Aišku, kad rodomos, pakrapštęs galvą sumislyjau ir patraukiau tamsiosios salės link.
Vatetustumarijakoksilgaspavadinimas pirmoji mintis apie filmą, bet tai tik pavadinimas, kuris, manau, labai puikiai išreiškia filmo pagrindinę mintį.
Filmo siužetas pasakoja apie atmintį praradusį jaunuolį. Herojus kabinsi į gyvenimą lyg žaistų žaidimą, išgyvena tam tikrus žaidimo lygius savo gyvenime, tam, kad galėtų pradėti viską iš naujo. Labai tikslus filmo apibūdinimas -“vieno seniausių pasaulyje stalo žaidimų taisyklės ir filosofija palaipsniui tampa filmo herojaus Alekso neįtikėtinos odisėjos metafora”.
Filmas labai lengvas, žaismingas, komiškas, taip sakant pats geriausias priešnuodis holivudinių komedijų iškamuotai sielai.
Veiksmas veja veiksmą, nėra nė akimirkos atsikvėpti.
Aš taip sumečiau, kad atminties praradimas kai kuriais atvejais gali būti labai naudingas :)Visumoj filmas labai geras, jei kada dar rodys ar dar rodo tikrai rekomenduoju ir , manau, jog filmas vertas visų gautų apdovanojimų.
Tą patį vakarą, atsigavęs po linksmos komedijos nuėjau dar į vieną filmą – “Šokėjai”.
Sutrumpintas aprašymas turėtų būti toks: Šokių mokytoja įsimyli prievartautoją. Viskas tuo pasakyta.
Ale šiaurietiškas filmas bandantis kažką išspausti iš šios istorijos savo lėtais, nieko nesakančiais kadrais, knisantis kažkokią gilią mintį, kurios niekaip neiššifravau. Visas filmas yra nuobodus, neįdomus, pritemptas. Tikrai filmas nevertas jūsų laiko, o tuo pačiu ir pinigų.
Galbūt net vienas silpniausių mano matytų filmų, o galbūt man nelabai sekėsi įsijausi į filmą, bet bet kokiu atveju filmas nesužavėjo beveik niekuo. Patiko pabaigos dainos interpretacija ir pateikimas. Viskas. Nieko daugiau. Labai šiaip sau filmas. Niekalas?
Šiaip treileryje sumontuoti kadrai gerai atrodo, bet tik treileryje:
Kadangi filmas buvo be galo nuobodus ėmiau ir užmigau kino salėje, o atsibudęs vėl žiūrėjau filmą “Taarka”. Blem, ir kas taip anksti sekmadienį pradeda rodyti filmus?
Štai ką skelbia aprašymas: “Filmas apie paprastų žmonių heroję, tautinių dainų dainininkę Hilaną Taarką. Ji buvo atstumta bendruomenės, gyveno lūšnoje, kaip vieniša motina, kuri elgetaudavo, dirbdavo keisčiausius darbus ir dainuodavo. O dainuodavo visada apie tiesą, kartais karčią, kartais linksmą, kartais žiaurią. Taarka tapo legenda – dainų motina, tačiau jos pačios bendruomenė dainininkės niekada nepriėmė.”
Labai įtaigus ir gražus estų(?) filmas apie super heroję ir jos gyvenimo kančias bei klystkelius.
Kyla klausimas kiek žmonės yra žiaurūs ir nelinkę atleisti vieni kitiems, kenkti, paisyti tradicijų bei šaipytis iš kito žmogaus nelaimių.
Kiek žmogus gali atpirkinėti kitų žmonių padarytas klaidas? Negi visą gyvenimą? O net ir žmogui pasiekus aukštumas laimė kažkur dingsta, lyg velnio užburtas ratas: keliauji ir ieškai, randi ir vėl prarandi.
Dainos, papročiai, persipynę su tradicijomis ir panieka. Sugraudeno visas šitas filmas, labai geras, vertas dėmesio.
Jei dar kada kur bus galimybė pasižiūrėti, drąsiai keliaukite, – juk dabar maža tokių filmų, kurie ašarą išspaustų.
O kadangi jau pradėjau žiūrėti filmus, tai žiūrėjau kol akis pražiūrėjau.
Kitas sekmadieninis filmas buvo “Bilietai į rojų” – dokumentinis, pasakojantis kelias skirtingas istorijas apie svajonių jaunikius iš Europos bei tailandietes žmonas. Iš pat pradžių, man labai buvo sunku sekti visas paraleliai vykstančias istorijas, nes tailandietės buvo labai panašios, o ir kažkokiais spec. intarpais dalys nebuvo pjaustomos.
Aprašymas lyg ir rėkia, kad vat bus seks turizmo. Na, nesakau, kad jo nėra, bet tikrai tai nepagrindinė filmo mintis.
Galbūt filmas patiko tuo, kad pasirinktas kitas požiūrio kampas, kad tailandietės, daugmaž su normaliais europiečiais susikuria ganėtinai gražiais šeimas ir kažkokią mažytę laimę.
Šis filmas su jau mano matytu “Soi Cowboy” labai siejasi tematiškai, tik manau, nuotaikos yra labai priešingos, vienur laimė – bent jau panaši į laimę, kitur laimė pro ašaras –ašarų pakalnės akmenys.
Dar pagalvojau, kad būtų neblogai, kad prieš “Soi Cowboy” būtų rodomas šis filmas, tada žiūrovas galėtų patapti europietiškų/tailandietiškų santykių žinovu.
Filmas vidutinis, na iš neturėjimo kas veikti galima ir pasižiūrėti užpildant laisvo laiko spragą bei gaunant teorinių žinių “How to buy a wife from Thailand”.
O dienos pabaigai susižiūrėjo Fellinio “Orkestro repeticija”. Trumpas, smagus, filmukas, nors Fellinio nesiimu vertinti, nes tikriausiai visokie garsūs meno kritikai ne vieną didį straipsnį yra parašę, tai juos ir pasiskaitykit. Tas pats ir su “Aštuoni su puse” – susilaikau nuo bet kokių komentarų. Kaip kažkas pasakė Fellini reikia prisijaukinti, nes kitaip nieko nesuprasi. Tai vat jaukinuosi tą Fellini ir bus matyt kaip viskas pasibaigs.
benamis