Image 01

Archive for the ‘Kino pavasaris 2009’ Category

Savaitgalio festivalinis kinas

Pirmadienis, kovo 30th, 2009

Vis pučiant ir pučiant pavasario vėjams ir “kino pavasaris” pučiasi ir stumiasi link pabaigos, vis mažėja seansų, vyksta patys paskutiniai pakartojimai, į kuriuos nespėjus belieka graužti nagus.
Taigi, ta proga, jog viskas juda pabaigos link prigriebiau kelis savaitgalinius filmus. Bet apie viską kaip sako vienas posakis – “čiupt už vadžių ir vėl nuo pradžių”.
Tai nuo vadelių ir pradėsiu.
Kadangi pastarąsias dienas filmų alkis manęs nekankina ir net kažkaip jaučiu tam tikrą nenorą žvilgterėti į naujienas, vis dėl to karts nuo karto užmetu akį. Toks didelis kartas gavosi.

Šeštadienio vakarą netikėtai atsidūrus kino teatro kavinėje, su priežastimi, jog arčiau nėra jokios “padorios” knaipės alaus bokalui, atsidūriau ir kino salėje.
Kadangi norėjau kažko paprasto ir nesukančio galvos pats geriausias pasirinkimas tą vakarą buvo “Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo”. Galbūt ir keistas klausimas, bet man iškilo, negi festivaliuose rodomos komedijos? Aišku, kad rodomos, pakrapštęs galvą sumislyjau ir patraukiau tamsiosios salės link.
Vatetustumarijakoksilgaspavadinimas pirmoji mintis apie filmą, bet tai tik pavadinimas, kuris, manau, labai puikiai išreiškia filmo pagrindinę mintį.
Filmo siužetas pasakoja apie atmintį praradusį jaunuolį. Herojus kabinsi į gyvenimą lyg žaistų žaidimą, išgyvena tam tikrus žaidimo lygius savo gyvenime, tam, kad galėtų pradėti viską iš naujo. Labai tikslus filmo apibūdinimas -“vieno seniausių pasaulyje stalo žaidimų taisyklės ir filosofija palaipsniui tampa filmo herojaus Alekso neįtikėtinos odisėjos metafora”.
Filmas labai lengvas, žaismingas, komiškas, taip sakant pats geriausias priešnuodis holivudinių  komedijų iškamuotai sielai.

Veiksmas veja veiksmą, nėra nė akimirkos atsikvėpti.
Aš taip sumečiau, kad atminties praradimas kai kuriais atvejais gali būti labai naudingas :)Visumoj filmas labai geras, jei kada dar rodys ar dar rodo tikrai rekomenduoju ir , manau, jog filmas vertas visų gautų apdovanojimų.

Tą patį vakarą, atsigavęs po linksmos komedijos nuėjau dar į vieną filmą – “Šokėjai”.
Sutrumpintas aprašymas turėtų būti toks: Šokių mokytoja įsimyli prievartautoją. Viskas tuo pasakyta.
Ale šiaurietiškas filmas bandantis kažką išspausti iš šios istorijos savo lėtais, nieko nesakančiais  kadrais, knisantis kažkokią gilią mintį, kurios niekaip neiššifravau. Visas filmas yra nuobodus, neįdomus, pritemptas. Tikrai filmas nevertas jūsų laiko, o tuo pačiu ir pinigų.
Galbūt net vienas silpniausių mano matytų filmų, o galbūt man nelabai sekėsi įsijausi į filmą, bet bet kokiu atveju filmas nesužavėjo beveik niekuo. Patiko pabaigos dainos interpretacija ir pateikimas. Viskas. Nieko daugiau. Labai šiaip sau filmas. Niekalas?
Šiaip treileryje sumontuoti kadrai gerai atrodo, bet tik treileryje:

Kadangi filmas buvo be galo nuobodus ėmiau ir užmigau kino salėje, o atsibudęs vėl žiūrėjau filmą “Taarka”. Blem, ir kas taip anksti sekmadienį pradeda rodyti filmus?
Štai ką skelbia aprašymas: “Filmas apie paprastų žmonių heroję, tautinių dainų dainininkę Hilaną Taarką. Ji buvo atstumta bendruomenės, gyveno lūšnoje, kaip vieniša motina, kuri elgetaudavo, dirbdavo keisčiausius darbus ir dainuodavo. O dainuodavo visada apie tiesą, kartais karčią, kartais linksmą, kartais žiaurią. Taarka tapo legenda – dainų motina, tačiau jos pačios bendruomenė dainininkės niekada nepriėmė.”
Labai įtaigus ir gražus estų(?) filmas apie super heroję ir jos gyvenimo kančias bei klystkelius.
Kyla klausimas kiek žmonės yra žiaurūs ir nelinkę atleisti vieni kitiems, kenkti, paisyti tradicijų bei šaipytis iš kito žmogaus nelaimių.
Kiek žmogus gali atpirkinėti kitų žmonių padarytas klaidas? Negi visą gyvenimą? O net ir žmogui pasiekus aukštumas laimė kažkur dingsta, lyg velnio užburtas ratas: keliauji ir ieškai, randi ir vėl prarandi.
Dainos, papročiai, persipynę su tradicijomis ir panieka. Sugraudeno visas šitas filmas, labai geras, vertas dėmesio.
Jei dar kada kur bus galimybė pasižiūrėti, drąsiai keliaukite, – juk dabar maža tokių filmų, kurie ašarą išspaustų.

O kadangi jau pradėjau žiūrėti filmus, tai žiūrėjau kol akis pražiūrėjau.
Kitas sekmadieninis filmas buvo “Bilietai į rojų” – dokumentinis, pasakojantis kelias skirtingas istorijas apie svajonių jaunikius iš Europos bei tailandietes žmonas.  Iš pat pradžių, man labai buvo sunku sekti visas paraleliai vykstančias istorijas, nes tailandietės buvo labai panašios, o ir kažkokiais spec. intarpais dalys nebuvo pjaustomos.
Aprašymas lyg ir rėkia, kad vat bus seks turizmo. Na, nesakau, kad jo nėra, bet tikrai tai nepagrindinė filmo mintis.
Galbūt filmas patiko tuo, kad pasirinktas kitas požiūrio kampas, kad tailandietės, daugmaž su normaliais europiečiais susikuria ganėtinai gražiais šeimas ir kažkokią mažytę laimę.
Šis filmas su jau mano matytu “Soi Cowboy” labai siejasi tematiškai, tik manau, nuotaikos yra labai priešingos, vienur laimė – bent jau panaši į laimę, kitur laimė pro ašaras –ašarų pakalnės akmenys.
Dar pagalvojau, kad būtų neblogai, kad prieš “Soi Cowboy” būtų rodomas šis filmas, tada žiūrovas galėtų patapti europietiškų/tailandietiškų santykių žinovu.
Filmas vidutinis, na iš neturėjimo kas veikti galima ir pasižiūrėti užpildant laisvo laiko spragą bei gaunant teorinių žinių “How to buy a wife from Thailand”.

O dienos pabaigai susižiūrėjo Fellinio “Orkestro repeticija”. Trumpas, smagus, filmukas, nors Fellinio nesiimu vertinti, nes tikriausiai visokie garsūs meno kritikai ne vieną didį straipsnį yra parašę, tai juos ir pasiskaitykit. Tas pats ir su “Aštuoni su puse” – susilaikau nuo bet kokių komentarų. Kaip kažkas pasakė Fellini reikia prisijaukinti, nes kitaip nieko nesuprasi. Tai vat jaukinuosi tą Fellini ir bus matyt kaip viskas pasibaigs.

Bepučiant kino vėjams

Penktadienis, kovo 27th, 2009

Kino pavasaris vis labiau ir labiau įsibėgėja, vis mažiau žmonių suguža į jau prieš savaitę matytus filmus Forum cineme, tik dabar bepasirodančius Skalvijos ekrane.
Vakar nepaisant daugybės darbų ir šiokio tokio vidinio pervargimo peržiūrėjau du festivalinius filmus – “Žgutas” ir “Leo”.

”Žgutas” kaip skelbia filmo aprašymas, tai arabiškos kilmės žodis, apibūdinantis juodąją kramtomąją medžiagą, kurią mėgsta žiaumoti neturtingųjų klasės atstovai Bulgarijoje, deja, kažkur aprašyme pasimetė antroji reikšmė, kad visa tai dar reiškia tiesiog šūdą, žargonu žinoma.
Nors filmo aprašymas, mane sužavėjo iškart, dar gavęs “Pravdos” naujienlaikraštį, neabejojau, jog filmas bus vertas dėmesio. Matėm ir Ingą Norke, nes kaip čia nebūsi, jei žmogeliukam rekomendavai :)
Bet ne apie matytus žmonės mes čia pezam, o apie filmus taip sakant.
Taigi, juodai baltas filmas, anot Romo Zabarausko iš Orės.lt pavadintas noir filmu, gal ir taikliai. Taigi , juodai balta pasaka apie žmogaus vertybes ir gebėjimą prisitaikyti  sovietiniame pasaulyje, kur radijo taškas atstoja laikrodį, o tikros socialistinės vertybės šviečia pakabintos ant raudonos žvaigždės ir besileisdamos link žemės kažkur pranyksta.
Vietomis scenos yra juokingos, kartais perdėm rimtos ir šiaip mano nuomonė beveik sutampa su kritiku iš orės, jog lyg ir filmas geras, bet jame pritrūksta kažkokio kabluko, kuris suteiktų filmui daugiau įdomumo.
Nors viena scena prikaustė mano dėmesį kaip joks kitas filmas šiame festivalyje – moteris dainuojanti apie baltą ar mėlyną mėnulį, tiesiog meistriškai ištransliuota žinute vaizdu, nors žodžių daug, bet aš niekaip negalėjau savo akių atitraukti nuo scenos įstabumo. Ir gerėjausi momento žavesiu, tas jausmas, jog dainininkė dainuoja tik tau, yra nuostabus.
Filmas apie gyvenimo brūdą, o ir vėl Biblija ateina man į pagalbą – dulke gimęs dulke virsi, tik čia atitinkamai reikėtų pakeisti vieną žodelį – dulkė į “zifto” antrąją reikšmę.
”Pravdos” išreklamuoto smurto šiame filme nedaug, tik mažyčiai žiedeliai.
Bendrai paėmus, viskas daugiau nei vidutiniškai, bet iki šedevro dar irgi toloka.

Einant į antrąjį filmą “Leo” vis galvoje sukosi senokai matytas smurto ir pykčio šedevras “Negrįžtamumas”. Niekaip negalėjau šių dviejų filmų nelyginti, nes “Leo” aprašymas, mano galva labai panašus į “Negrįžtamumą”: Vyras ir moteris. Užpuolimas. Mirtis. Kerštas. Panašu ir kvepia plagiatu.
Eidamas į šį filmą tikėjaus kraujo upių, pykčio ir smurto, deja, deja, nieko panašaus nepamačiau.
Filmo pradžioje labai laukiau kokių tais smegeninę surenčiančių vaizdų, be to įsijaučiau į laimingos šeimos įvaizdį, tikėdamasis, kad vėliau būsiu geriau “ištaškytas”. Deja, visa didžiausia įtampa buvo sukurta, tik kai prie Leo draugės kabinėjosi “blogietis” ir jau galvojau bus smurto, ot bus smagu, bet po kelių plekštelėjimų į žandą ir ale netikėtos baigties visa filmo įtampa kažkur dingo.
Vėliau ekrane mes matome kažkokį tryzniojantį berniuką, kuris nori imtis keršto. Vėl šiek tiek patryznioja ir imasi viso to reikalo.
Galbūt vieni gražesnių kadrų: įsivaizduojamas psichologo kankinimas ir pabaigos kadras. Viskas, daugiau nelabai kas te įdomaus šiame filme.
Kažkaip einat į tokio aprašymo filmus man norėtųsi matyti sekso, išprievartavimų, falų – daug ir dažnai ir dar būtų gerai, jei viskas būtų stambiu planu. Aišku, nereikėtų pamiršti  smurto ir kraujo upių, kančių klyksmų ir panašiai. Tokios tematikos filmai manau turėtų balansuoti ties pornografijos riba, o gal net ir momentais ją peržengti.
Dar prisiminiau, kad labai gražią vietą užima moteris, jos įvaizdis ir poveikis žmogaus sąmonei, nors “Žguto” irgi viena iš velnio ašių yra moteris. Kažkaip diena su daug vyriškos kančios dėl moterų.
Filmas nėra labai geras, bet gali patikti kaip gerb. blogerei Vilmai, bet vis dėlto aš pasiliksiu prie nuomonės, kad šis filmas, jei jau ne plagiatas “Negrįžtamumo”, tai bent jau tada tik šiaurietiška šio filmo adaptacija, nelabai vykusi. Kažkas pasivogęs idėją, nori sukurti šedevrą, neišdegs. Jokiu būdu.

Kažkaip aš vis galvoju, jog tokis festivalis vyksta visiškai ne laiku pagal mano filmų potenciją, nors ir turėdamas galimybę pamatyti visus filmus, tarkim šiandien niekur nekišiu nosies, gal ir ryt poilsiausiu.  Kažkaip čia keistai, nes seniau mėgdavau paromis lindėti kino salėje ir išeiti tik kokią ketvirtą penktą ryto :)
Kurgi tas mano polėkis dingo?m?
Kaip Kernagis vienoje dainų klausiu: Kas atsakys man?m?

Pavasariniai kino vėjai

Antradienis, kovo 24th, 2009

Kelionės laiku. Kelionės išgalvotais pasauliais, kuriuose yra daug mūsų kasdienybės atspindžių.
Keliaukim, nes į cigaretėmis ir smalkėmis prikvėpuotus plaučius padvelkė šviežias “Kino pavasario” vėjas. Belieka patogiai įsitaisyti,  užsisegti saugos diržą, užsileisti patinkančią muziką, plačiai praverti langą ir pasileisti riedėti nežinomais tamsiai, baltais, spalvotais kinematografinių klejonių kelias ir klystkeliais.

Pirmoji stotelė – “Soi Cowboy”.

soi_cowboy_thai_400px
Drama, o gal labiau – dviejų dalių spektaklis – apie meilę ir svajones.  Filmo tema sunki, bet be galo opi – perkama meilė ir svajonės.
Pasirinkta, gal kiek nuvalkiota tema – Tailando mergaitės ir turtingos senosios Europos sekso turistai, besirenkantys sau žmonas masažo salonuose bei baruose.
Šia tematika yra parašyta labai įtaigi knyga “Platforma” bei pagal ją pastatytas spektaklis.
Šiame filme bandoma prašnekinti sąmonę vaizdais, kurie, rodos, yra tarpusavyje nesusiję padriki, beprasmiai. Visai nestebina pareiškimai, jog šis filmas yra mėšlo krūva, tą byloja Imdb kritiškas komentaras bei Skalvijos forume išreikšta nuomonė apie beprasmį laiko švaistymą.
Aš pats peržiūrėjęs šį filmą bandžiau pažvelgti iš kitos pusės, jei kas dar atsimena ir žino nespalvotą, seną filmą “Vyras ir moteris”, kuriame pasakojama apie beprotišką aistrą tarp vyro ir moters, beveik be žodžių, skambant labai jausmingai muzikai, tai čia lygiai tokiu pat principu bandoma pavaizduoti anti meilę arba lengviau tariant nupirktą meilę.
Filmas labai lėtas, hipnotizuojančiais vaizdais, bandantis parodyti beprasmiškus dviejų žmonių santykius. Rodos, visi žmonės gyvenime nori būti laimingais, bet taip sunkų nuraškyti tą laimės obuolį.
Nutukęs, storas, baltaodis europietis savo šalyje nesugebėtų susirasti sau partnerės, nes ši jam iškeltų per daug reikalavimų, o be to ir pats nelabai ką nori keisti(mesti svorį), bet problemai išspręsti  yra pinigai, už kuriuos galima pabandyti nusipirkti meilę, tą trūkstamą detalę iki pilno gerbūvio. Tą ir stengiasi padaryti Tobijas – tapti laimingu.
Graži, kūdikio besilaukianti aziejietė, gyvenanti nepriteklių irgi nori laimės – gero gyvenimo bei pinigų, bet tam reikia paaukoti save. Kęsti kančias, kad išpildytum svajones? Vienas posakis byloja, jog per kančias į žvaigždes, bet šiuo atveju kažin.
Turime du žmones, kuriuos laimės troškimas suveda draugėn, bet kas keisčiausia būdami kartu jie nesijaučia laimingi, bet vistiek laikosi vienas kito. Paradoksai.
Prisiminiau Skalvijos komentarą, jog senutė eina, eina beprasmiškai kažkur, tačiau beprasmiškas ėjimas kaip ir dviejų nelaimingų žmonių santykiai – beprasmė laimė.
Štai šitiek minčių sukėlė filmo pirmoji dalis, kuri vienu epizodu(važiavimas traukiniu) man priminė J.Jarmush “Negyvėlį”, kur žmogus sudėjęs visas savo santaupas keliauja į miestą, kuriam jo nereikia. Beprasmė kelionė.  Iškilo klausimas man: “O gal režisierius būtent ir norėjo parodyti santykių beprasmiškumą?”. Tada prieičiau išvados, jog net tie žmonės, kurie laiko filmą beprasmišku perkando režisieriaus užmanymą.
Dar kai kurios filmo scenos sukėlė vidinį šleikštulį, ne pačiais vaizdiniais, bet pasąmoninį šleikštumą. Tau nereikia pasakyti kas nutiko, tu žinai, jauti kas įvyko.
Pati pabaiga pirmojo epizodo lyg ir parodo kokie santykiai galėtų būti, kad šie žmonės būtų laimingi, deja, viską nusineša miško dvasios.
Antroje filmo dalyje atsiranda spalvos. Kita istorija, galbūt truputį susijusi. Čia žmogeliukas irgi siekia savo laimės. Tam, kad prie jos priartėtų jam reikia tik nužudyti savo brolį. Tik tiek nedaug – parnešti brolio galvą krepšyje.
Lavonas plius galva krepšyje lygu pinigai t.y. laimė.
Atrodo, mes pasiryžę tiek daug visko padaryti, kad tik pasiektume savo laimę – tiek perlipti per save, tiek per kitų galvas.
Filmo pabaiga lyg mažas cirkas – puošnus ir toks netikras. Vyriškis butaforinėje scenoje dainuoja “in the land, where we never grow old”.
Svajonės pildosi tik pasakose ir tik Piterio Peno Niekados karalystėje.
“Soi Cowboy” – Tailando raudonųjų žibintų kvartalas, kuris filme parodomas dienos metu. Perkamos laimės rajonas.
Aš tikriausiai ne veltui sakau, kad Kalvarijų rajonas – romantiškiausios meilės rajonas. Gal kas filmą? :D

Šis filmas daugelio laikomas šlamštišku. Kontraversiškas filmas įtrauktas į Kanų kažkokiątai programą, bus matyt kokį atsakymą Kanai ištransliuos ar jau ištransliavo(Ai du not  undersand yn Ynglyš). O šį filmą man rodos dar galite pamatyti Forum Cinemas Vingis bei po savaitės Skalvijoje.
Ir dar beto man nepatinka filmo reklama, tipo seksas ir nieko daugiau. Bullshit.
Tiesa, žiūrėdami šį filmą rizikuojate išmesti pinigus balon, nuvargti ir nepagauti filmo transliuojamos žinutės, kurios galbūt net ir nėra.

Kitas sustojimas – Vengriškoji “Delta”

Labai gražus, o kartu tiek pat šlykštus filmas.
Bandoma prakalbinti gražius kraštovaizdžius, liūliuojančiais vaizdais užburti žiūrovą, perkelti į aukštesnę dimensiją. Kalbėti lyg dieviškaisiais simboliais.
Savo pasakiško grožio vaizdais šis filmas primena mistinę lietuvių pasaką “Aš esi tu”, o ir panašių simbolių man pasirodė apstu – namo statymas – viename filme medžiuose, kitame ant vandens. Bandymai susikurti kažką žmonėms neįprastose vietose, vitališka kova. Kova su gamtos stichijomis ir kartu su sustabarėjusia žmonių ramybe, mąstymu.
Susakyti apie ką šis filmas man labai sunku. Vienu momentu rodos, lyg apie gerumą, kitu momentu lyg apie savo būties paiešką, ramybės oazės kūrimą.
Žmonės nepaisydami ką apie juos šneka aplinkiniai bando susikurti savo laimę, mažytę laimę, bet sunkiai laimės žiedelis skleidžiasi, nes aplinkinių apkalbos ir žvilgsniai smerkia  tokius brolio ir sesers santykius. Nors kalčiausiojo reikėtų ieškoti savų tarpe…
Man labiausiai nepatikusi scena filme – tėvo prievartaujama podukra, visiškas “praliotas” ne į temą, vienas dalykas neįdomiai perteikta, rodos, aktorių emocijos netikros, dirbtinės, nesisiejančios su visa filmo nuotaika.
Filmo pabaiga man pasirodė irgi atsijusi nuo viso filmo, trumpam šokiravo ir tuo pačiu iškėlė klausimą: Kiek ilgai gali laikyti atsuktą skruostą ir leisti jį daužyti?” Čia kažkaip man Biblija pagalbon atėjo suformuluojant klausimą.
Man apskritai atrodo, kad ale tos kraujomaišos įpynimas į bendrą filmo siužetą tik suprastino filmo jutiminę pusę, bet tuo pačiu suteikė prasmę pačiam filmui. Iš kurios varpinės pažiūrėsi.
Dar užsidaviau sau klausimą bešifruodamas filmo pavadinimą “Delta”.
Pasak, žodyno: dèlta sf. (1) TrpŽ geogr. upės išsišakojusios žiotys: Nemuno delta rš.
Galbūt tai du likimai kurį laiką tekėję kartu, vėl išsiskyrę ir įtekėję į jūrą?

Bendroje sumoje man filmas patiko, galbūt jį norėčiau dar kartą pamatyti. Viską dar kartą pamatyti ir apmąstyti iš kitos pusės.
Greitosiomis dienomis dar tikrai bus seansas Skalvijoje – penktadienio vakarą.

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  page rank