Filmas apie meilę, apie tas formas, kuriomis gali užsimegzti meilė.
Aštuoni trumpi filmukai, rodos atskiri, tačiau susibėgantys draugėn.
Filmas labai lengvas it pavasario vėjas. Jei nori prasiblaškyti nuo protą sprogdinančių filmų, paliekančių po savęs gausybę klausimų, šis filmas būtent tau. Žiūrėdamas „8 pasimatymus“ įvairiose situacijose atpažindavau save, kitose tiesiog smagiai kvatojausi, o išėjęs iš kino salės vis dar jaučiau tą pakilią nuotaiką viduje, geras emocijas, sužadintas šio filmuko. Man jis labai patiko.
Tokie filmai žmogui leidžia atsipalaiduoti, nėra nei varginantys, nei tokie buki kaip amerikietiškoji „laisvalaikio“ produkcija. Vyno taurė ir šis filmas lygu geromis emocijomis įkrautas vakaras.
Taigi, trumpai apie pastarosiomis dienomis matytus filmus. Tvarka padrika kaip niekad, su klaustuku galvoje, jog kažką praleidau, o prisiminti negaliu.
Visai neseniai per Snobo nakties rubriką peržiūrėjau filmą “Likimo nepakeisi”. Filmas man labai patiko, nes tai filmas apie nieką, kurio metu žiūrovas yra kvailinamas, kai laukia, jog kulminacija kažką paaiškins, tačiau kaip ne keista, neatsako į pagrindinius filmo pradžioje iškeltus klausimus, nors duoda savotišką “kulminacijos” išrišimą.
Pati filmo istorija pasakoja apie pasakiškai turtingą vyrą, kuris kaltinamas savo žmonos žmogžudyste. Rodos, šiam vyriškiui nėra kur ir besitraukti, tačiau pasamdytas naujas advokatas apeliacijos rašymui viską pakeičia.
Pačiame filme labai smagu stebėti visą vyksmą, mažytes, nereikšmingas dramas.
Nerandu tinkamo apibūdinimo kodėl filmas man patiko, bet tai, jog neužmigau ir visiškai nemieguistas pražiūrėjau iki dviejų nakties, filmą mano akyse daro fenomenaliu.
Prie to paties norėčiau iškelti klausimą, koks beprotis turi būti kino mėgėjas, jog “Snobo naktį” iš sekmadienio į pirmadienį žiūrėtų iki dviejų nakties ir dar po to sugebėtų keltis į darbą. Niekaip nesuprantu, kodėl ši rubrika buvo perkelta iš ketvirtadienio vakaro į sekmadienio naktį, nes dabar tik bepročiai gali žiūrėti tokiu metu rodomus filmus. Tas pats ir su LRT “elito kinu”, kai filmai pradedami rodyti nuo 23h+. Absurdas.
Paburnojus ant televizininkų dėl per vėlai rodomų filmų, galima pasižiūrėti ką siūlo miesto viešosios erdvės, berodančios filmus po atviru dangumi.
Labai smagus atradimas buvo Mokytojų namų terasoje peržiūrėtas Vildžiūno filmas “Nuomos sutartis”, kuriame vaidina dabartinė baronienė iš “Nekviestos meilės” – Larisa Kalpokaitė, kurią pamatome jaunesnę ir visai kitokią nei esame įpratę matyti.
Labai patiko surengtas mini interviu su režisieriumi(nors mažai šnekėjo) bei pagrindine aktore.
Pats filmas pasakoja apie moterį išgyvenančią sunkų gyvenimo tarpsnį – skyrybas su vyru bei labai keistai pasibaigusi romaną su jaunesniu vyru.
Pačioje pradžioje filmas migdantis ir net nelabai įdomus, bandantis sukurti įtampą besikartojančiais, padrikais vaizdais, pokalbiais iškrentančiais iš konteksto, bet vėliau viską filme susieja ir įgavęs naują kvėpavimą filmas įtraukia į savo vaizdų pasaulį.
Tai mano antras matytas Vildžiūno filmas po “Aš esi tu”, net nežinau ar autorius yra daugiau kažko sukūręs, bet sulyginęs atmintyje abu filmus kažkaip nejučia pradėjau galvoti apie “vildžiūnišką moters įvaizdį”, kuris man pasirodė labai mistifikuotas ir išgrynintas “Aš esi tu” filme.
Žadam, jog “Nuomos sutartis” greit bus perleista DVD formatu, taigi taigi dar viena progą įsigyti neprastą lietuvišką filmą.
Kitą dieną patraukia į kitą miesto erdvę, kur vyko projektas “Kinas mieste” ar kaip ten jis.
Ir peržiūrėjau labai trumpą filmą “Aš esu”, kurio prasmės nelabai pagavau, deja.
Viso filmo metu labai nervino nesinchroniškas vaizdas ir garsas, kas trukdė įsijausti į filmo dvasią, be to buvo be proto daug žmonių per kurių galvas, kartais ir nieko nemačiau, o dar pridėkime, jog atėjau susivėlinęs, tai apie filmo prasmės pagavimą galiu patylėti, bet papezėsiu.
Filmas lyg ir gražus lyg ir patrauklus, vietomis sarkastiškas, bet visgi man atrodo, jog pritrūko kažkokio išbaigtumo.
Filmo istorija pasakoja apie mažą berniuką, nesitaikstantį su aplinka ir bandantį su ja kovoti, kuo visa kova baigiasi pamatome filmo pabaigoje.
Po seansų po atviru dangumi ir po tokių labai lietuviškų filmų, antroje dienoje matant vaizdus su Vilniumi darėsi šiek tiek net koktu -kiek galima tas pačias Vilniaus vietas visur vaizduoti?
Dar praeitą savaitę vyko “Media filmų savaitė”.
Per šią savaitę tepamačiau tik du filmus Stonio “Ūkų ūkus” bei “Vabzdžių dresuotoją”, nors labai masino jaunųjų kino kūrėjų seansas bei “Aš esi tu”.
Pirmąjį žiūrėjau kažkada per kažkokį festivalį taip ir nepamatytą “Vabzdžių dresuotoją”. Filmas kaip dokumentinis yra tikrai labai nenuobodžiai pateiktas, įtraukiant animaciją, neprastą muzikinę pusę, kino kritikus, tarp jų ir Valiulį, bei pačių pirmųjų filmų fragmentus.
Kai kuriuos jų bus galima pamatyti greit startuosiančiame festivalyje-edukaciniame renginyje “52 savaitės. Kino maratonas”.
Filmas pasakoja apie lėlinės animacijos pradininką – Starevičių, bei jo karjeros periodus.
Filmas kaip dokumentinis labai puikus, tinkantis net mažiausiajam žiūrovui. Rekomenduoju pamatyti ir nenuobodžiai susipažinti su kino istorija, o progų manau, bus dar ne viena.
Antrasis trumpametražis Stonio filmas “Ūkų ūkai” man pasirodė labai neįdomus, nes neperskaitęs aprašymo, nesuprasi apie ką čia eina kalba, o aš gi nieko neskaičiau “pasiūkinti” norėjau.
Filmas pagal aprašymą pasakojantis apie grožio laikinumą ir lyg bandydamas parodyti senėjimo-jaunėjimo ciklą.
Dar ir dabar galvoje skamba žodžiai “Iškvėpk-įkvėpk”.
Nepaisant prasmės nebuvimo filmas pateikia labai daug gražių vaizdų kaip apsnigtas žemųjų Panerių žiedas ar kameros kelionė odos paviršiumi kaip per kokią dykumą.
Bet visumoj filmas silpnas.
Tai va čia aš šitaip trumpai apie matytus filmus, nors dabar prisiminiau, kad mačiau daugiau, ne veltui pradžioje kankino kažkokios abejonės, bet tebūnie šiam kartui tiek, nes bus po to per daug nuobodu.
Ir dar prie to paties norėčiau paminėti, jog visus filmus pamačiau nemokamai, čia tie kurie burba, kad niekur nieko gero nerodo.
Gal tiesiog žmonės nesugeba pastebėti?
Po trumpos tylos ir internet free gyvenimo (twiteris nesiskaito) vėl grįžtu prie intensyvesnio blogo pildymo raidėmis, skaičiais, muzika bei judančiais paveikslėliais.
Kažkaip po agresyvių ir pykčiu besispjaudančių įrašų – pabumbėjimo ant valstybės vyrų dėl bibliotekų bei šūdfesčio byturgėvos išdėjimo į šuns dienas norisi kažko gaivaus.
Tai ta gaiva, tebūnie keli mano pastaruoju metu matyti filmai. Visi lyg ir neblogi, bet vienas tai plūduriuoja ties nuobodulio riba.
taigi pradėkime.
„Stranger than fiction“ arba lietuviškai „Sukurtas Haroldas„. Labai neblogą atsiliepimą apie filmą radau viename bloge, kurio autorius teigia, jog filmas gal ir nieko, bet pabaiga pospsinė ir tai truputėlį gadina visą reikalą, nors visumoj filmas neblogas.
man asmeniškai atrodo, kad filmas tikrai yra geras, nes ilgą laiką nesusigaugdžiau kas čia vyksta, nors žinojau koks siužetas turėtų būti.
Vienas didelis pliusas, jog siužetas nėra nuobodus, nes mano draugė net neužmigo filmo metu, taigi remiantis šiuo žmogiškuoju indikatoriumi galiu pasakyti – filmo metu tikrai neužmigsite.
Stipri ir filmo muzikinė pusė, nes peržiūrėjus filmą ir bėgant subtitrams kilo mintis, jog norėčiau turėti soundtraką.
Apie patį filmą. Tai istorija apie žmogų, besisukanti užburtame rutinos rate, kurio gyvenimas lyg ir vyksta tikrovėje, lyg ir knygos puslapių pasaulyje. Kaip yra iš tikrųjų, atskleidžiama tik filmo pabaigoje, kur sukandęs dantis lauki atsakymo – o kaip bus toliau?
Siūlau užmesti akį į treilerį ir susidaryti savo nuomonę.
Filmas įdomus, įtraukiantis, atpalaiduojantis, beto galima žiūrėti ne vieną kartą. Tai lyg lengvas skaitalas lietingą vasaros dieną.
Mano subjektyvus vertinimas būtų 8,5/10. Verta pasižiūrėti.
„Adaptacija„. Labai rimtas filmas, nominuotas ar pelnęs kažkokius apdovanojimus, na aš tiksliai į tai neisgilinau, teatleidžia man brangūs skaitytojai.
Filmas ganėtinai sunkus, pradžią bandžiau žiūrėti kokius tris kartus ir paskutinįjį kartą „užsikabinau“ ir peržiūrėjau.
Sunku žiūrėti dėl to, kad pradžioje beveik nevyksta joks veiksmas, tiesiog rodomas nevykėlis scenaristas, kuris kankinasi ties scenarijumi apie orchidėjas. Tuo pačiu ir jo brolis dvynys pradeda rašyti scenarijų, kuris jam puikiai sekasi, o pagrindinis herojus yra blaškomas kūrybinių krizių bei svaigių masturbacijos seansų lovoje, kurie padeda užmigti ir generuoti kūrybines idėjas.
Pagrindinis filmo veiksmas prasideda antrojoje juostos pusėje, įnešama šiek tiek klaustukų ir beieškant jų pasiekiama filmo kulminacija ir atomazga, tuo pačiu.
Labai neblogas filmas, kurio nesiryžtu vertinti, tiesiog reikia tokius pamatyti, man kokius metus video nuomoj ranka nenorėdavo paimti šio filmo, bet pagaliau pamačiau ir galiu sakyti, kad sunkus, bet kartu ir geras filmas.
O štai čia treileris:
„Nekviesti svečiai„. mano galva, šiam filmui klijuojama etiketė „siaubo filmas“ yra labai netikslu, nes aš labai nusivyliau tokiu žanro nusakymu, labiau tinka tokį žanrą vadinti „mistine drama ar trireliu“, bet jokiu būdu ne siaubo filmu. O tokių ale „mistinių trilerių“ labai nemėgstu ir jei yra galimybė pažiūrėti, stengiuosi nepažiūrėti.
Žiūrėjau šį filmą kinoteatre, bet buvo labai neįdomu, na geros 30 minučių yra visiškai migdančios, neįdomios, įtapos kūrimo priemonės nuvalkiotos ir matytos panašaus žanro filmuose. Na, kažkokia mergaitė vis sapnuoja košmarus kaip miršta mama ir tas neduoda jai ramybės, tekančio kraujo vaizdai ir tų pačių scenų karojimas yra labai labai neįdomu.
Galbūt visą filmą kažkiek gelbsti labai netikėta filmo pabaiga, bet ar jūs kažkaip neskanu, kai iš pradžių suvalgai krūvą šiukšlių, o po to esi pamaloninamas gurmanišku maistu, vistiek šiukšlių skonis jaučiasi burnoj.
Ir dar akis užklydo už angliško aprašymo, jog tai japonų ar kinų filmo perdirbinys, taigi visiškas pravalas.
Taigi, filmas, yra neįdomus ir niekam nerekomenduoju tokio žiūrėti, o pats turiu tik galėtis, kad 18lt išmečiau į balą.
na, galbūt paaugliams patiks spitritis į tikrai gražią pagrindinio vaidmens atlikėją, kuri labai gražiai rengiasi ir šiaip graži yra..
Vertinimas turėtų būt prastai, labai prastai, koks balas univere rašomas už tokį įvertinimą?
„Nerimo dienos“ arba angliškai „Revolutionary road“, kaip kažkas pastebėjo lietuviški filmų vertimi neatitinka angliškosios jų prasmės (o pastebėjo Adis, į kurio bloga pupso nuoroda prie „Sukurto Haroldo“).
Ėjau į filmą per daug nesigilindamas koks filmas, kas vaidina ir panašiai, nes tiesiog nusibodo prisiskaičius visokių recenzijų, vertinimų, žinoti daugiau nei reikia. Ir buvau maloniai nustebintas, jog tai filmas su senstelėjusiu Leonardu DiCaprio(kaip jo pavardė rašoma?), kuris savo rolę atlieka tiesiog puikiai ir aš sumečiau, kad jam tinka vaidinti filmuose apie 6o-uosiuos ar panašų laikotarpį, kaip filme „Pagauk, jei gali“.
Tiesiog Leo tinka tokius kostiumuotus vyrukus vaidinti, kitas klausimas ar jam patinka juos vadinti į kurį aš nežinau atsakymo.
Mano draugė sakė, jog šiame filme dar ir Keitė Vinslet vaidina, na aš tai tokios nelabai pažįstu, tai nežinau ar vaidina ar nevaidina.
Taigi, taigi, gražus holiuvudinis filmas su Leo. Man patiko.
Filmo istorija pasakoja apie porelę, kuri išgyvena krizę, galvoja apie visko metimą ir važiavimą į Prancūziją, kur galėtų viską atgaivinti ir iš naujo pradėti gyventi. Deja, viskas sekasi ne taip puikia kaip norėtųsi ir filmo pabaiga nelabai holivudinė, ne laiminga pabaiga.
Gal Holivudas nusprendė nebefilmuoti laimingų pabaigų.
Filmas man visai patiko kaip ir Leo(nu labai jis toks). Drąsiai galima vetinti 8/10 bei rekomenduoti draugams bei giminaičiams pamatyti.
Dar mačiau „Greitus ir įsiutusius 4″. Visiška nuobodybė. Šlamštas. Apie tokį filmą net neverta kažko rašyti.
Geriau pasiskaitykit, kas nutinka prisižiūrėjus tokių filmų.
benamis