Image 01

Archive for the ‘Snobo kinas’ Category

Filmų apžvalga

Trečiadienis, liepos 1st, 2009

Taigi, trumpai apie pastarosiomis dienomis matytus filmus. Tvarka padrika kaip niekad, su klaustuku galvoje, jog kažką praleidau, o prisiminti negaliu.

Visai neseniai per Snobo nakties rubriką peržiūrėjau filmą “Likimo nepakeisi”. Filmas man labai patiko, nes tai filmas apie nieką, kurio metu žiūrovas yra kvailinamas, kai laukia, jog  kulminacija kažką paaiškins, tačiau kaip ne keista, neatsako į pagrindinius filmo pradžioje iškeltus klausimus, nors duoda savotišką “kulminacijos” išrišimą.
Pati filmo istorija pasakoja apie pasakiškai turtingą vyrą, kuris kaltinamas savo žmonos žmogžudyste. Rodos, šiam vyriškiui nėra kur ir besitraukti, tačiau pasamdytas naujas advokatas apeliacijos rašymui viską pakeičia.

Pačiame filme labai smagu stebėti visą vyksmą, mažytes, nereikšmingas dramas.
Nerandu tinkamo apibūdinimo kodėl filmas man patiko, bet tai, jog neužmigau ir visiškai nemieguistas pražiūrėjau iki dviejų nakties, filmą mano akyse daro fenomenaliu.
Prie to paties norėčiau iškelti klausimą, koks beprotis turi būti kino mėgėjas, jog “Snobo naktį” iš sekmadienio į pirmadienį žiūrėtų iki dviejų nakties ir dar po to sugebėtų keltis į darbą. Niekaip nesuprantu, kodėl ši rubrika buvo perkelta iš ketvirtadienio vakaro į sekmadienio naktį, nes dabar tik bepročiai gali žiūrėti tokiu metu rodomus filmus. Tas pats ir su LRT “elito kinu”, kai filmai pradedami rodyti nuo 23h+. Absurdas.

Paburnojus ant televizininkų dėl per vėlai rodomų filmų, galima pasižiūrėti ką siūlo miesto viešosios erdvės, berodančios filmus po atviru dangumi.
Labai smagus atradimas buvo Mokytojų namų terasoje peržiūrėtas Vildžiūno filmas “Nuomos sutartis”, kuriame vaidina dabartinė baronienė iš “Nekviestos meilės” – Larisa Kalpokaitė, kurią pamatome jaunesnę ir visai kitokią nei esame įpratę matyti.
Labai patiko surengtas mini interviu su režisieriumi(nors mažai šnekėjo) bei pagrindine aktore.
Pats filmas pasakoja apie moterį išgyvenančią sunkų gyvenimo tarpsnį – skyrybas su vyru bei labai keistai pasibaigusi romaną su jaunesniu vyru.
Pačioje pradžioje filmas migdantis ir net nelabai įdomus, bandantis sukurti įtampą besikartojančiais, padrikais vaizdais, pokalbiais iškrentančiais iš konteksto, bet vėliau viską filme susieja ir įgavęs naują kvėpavimą filmas įtraukia į savo vaizdų pasaulį.
Tai mano antras matytas Vildžiūno filmas po “Aš esi tu”, net nežinau ar autorius yra daugiau kažko sukūręs, bet sulyginęs atmintyje abu filmus kažkaip nejučia pradėjau galvoti apie “vildžiūnišką moters įvaizdį”, kuris man pasirodė labai mistifikuotas ir išgrynintas “Aš esi tu” filme.
Žadam, jog “Nuomos sutartis” greit bus perleista DVD formatu, taigi taigi dar viena progą įsigyti neprastą lietuvišką filmą.

Kitą dieną patraukia į kitą miesto erdvę, kur vyko projektas “Kinas mieste” ar kaip ten jis.
Ir peržiūrėjau labai trumpą filmą “Aš esu”, kurio prasmės nelabai pagavau, deja.
Viso filmo metu labai nervino nesinchroniškas vaizdas ir garsas, kas trukdė įsijausti į filmo dvasią, be to buvo be proto daug žmonių per kurių galvas, kartais ir nieko nemačiau, o dar pridėkime, jog atėjau susivėlinęs, tai apie filmo prasmės pagavimą galiu patylėti, bet papezėsiu.
Filmas lyg ir gražus lyg ir patrauklus, vietomis sarkastiškas, bet visgi man atrodo, jog pritrūko kažkokio išbaigtumo.
Filmo istorija pasakoja apie mažą berniuką, nesitaikstantį su aplinka ir bandantį su ja kovoti, kuo visa kova baigiasi pamatome filmo pabaigoje.

Po seansų po atviru dangumi ir po tokių labai lietuviškų filmų, antroje dienoje matant vaizdus su Vilniumi darėsi šiek tiek net koktu -kiek galima tas pačias Vilniaus vietas visur vaizduoti?

Dar praeitą savaitę vyko “Media filmų savaitė”.
Per šią savaitę tepamačiau tik du filmus Stonio “Ūkų ūkus” bei “Vabzdžių dresuotoją”, nors labai masino jaunųjų kino kūrėjų seansas bei “Aš esi tu”.
Pirmąjį žiūrėjau kažkada per kažkokį festivalį taip ir nepamatytą “Vabzdžių dresuotoją”. Filmas kaip dokumentinis yra tikrai labai nenuobodžiai pateiktas, įtraukiant animaciją, neprastą muzikinę pusę, kino kritikus, tarp jų ir Valiulį, bei pačių pirmųjų filmų fragmentus.

Kai kuriuos jų bus galima pamatyti greit startuosiančiame festivalyje-edukaciniame renginyje “52 savaitės. Kino maratonas”.
Filmas pasakoja apie lėlinės animacijos pradininką – Starevičių, bei jo karjeros periodus.
Filmas kaip dokumentinis labai puikus, tinkantis net mažiausiajam žiūrovui. Rekomenduoju pamatyti ir nenuobodžiai susipažinti su kino istorija, o progų manau, bus dar ne viena.

Antrasis trumpametražis Stonio filmas “Ūkų ūkai” man pasirodė labai neįdomus, nes neperskaitęs aprašymo, nesuprasi apie ką čia eina kalba, o aš gi nieko neskaičiau “pasiūkinti” norėjau.
Filmas pagal aprašymą pasakojantis apie grožio laikinumą ir lyg bandydamas parodyti senėjimo-jaunėjimo ciklą.
Dar ir dabar galvoje skamba žodžiai “Iškvėpk-įkvėpk”.
Nepaisant prasmės nebuvimo filmas pateikia labai daug gražių vaizdų kaip apsnigtas žemųjų Panerių žiedas ar kameros kelionė odos paviršiumi kaip per kokią dykumą.
Bet visumoj filmas silpnas.

Tai va čia aš šitaip trumpai apie matytus filmus, nors dabar prisiminiau, kad mačiau daugiau, ne veltui pradžioje kankino kažkokios abejonės, bet tebūnie šiam kartui tiek, nes bus po to per daug nuobodu.
Ir dar prie to paties norėčiau paminėti, jog visus filmus pamačiau nemokamai, čia tie kurie burba, kad niekur nieko gero nerodo.
Gal tiesiog žmonės nesugeba pastebėti?

„99 Frankai“ bei „Mari ir Briusas“. Filmų apžvalga

Pirmadienis, birželio 15th, 2009

„99F“
Filmas pagal tokio pat pavadinimo knygą, kadangi knygos neskaičiau, tai lieka vertinti tik patį filmą.
Pasakojimas rutuliojasi aplink vieną reklamos kūrėją-guru ir jo išgyvenimus reklamos kūrimo virtuvėje.
Man smagiausia buvo žiūrėti į tysančius „lavonus“ po vakarėlio, narkotikų šniojimą belekur ir belekada, sekso kulto propagavimą ir visokius panašius dalykus. Tiesiog labai labai smagu.
Šis reklamos kūrėjas nesivargindamas kuria bukas reklamas tokiems pat reklamos užsakovams bei vartotojams. Įpaišoma ir nelaimingos meilės istorija, kuri pagrindiniam herojui sukelia daug visokių kančių. Labai smagu stebėti pervartojusio žmogaus, stovinčio ant mirties ribos, kuriamus vaizdinius galvoje – labai gražus brainstormigas.
Viena gražiausių scenų filme, tai „alternatyvios“ reklamos, tos kurios nenorėjo užsakovas ir net apie ją nežinojo, parodymas per TV. Tokia šleikštuma, bet kartu ir tokį vidinį pasitenkinimą teikiantis vaizdelis. Mano draugė dangstėsi akis, o aš tiesiog kaifavau, nes mane vež visokių fekalijų ir srutų rodymas stambiu planu.
Taipogi, filmas turi dvi pabaigas. Aš padariau neatleistiną dalyką ir patikrinau sutrikęs – „negi čia filmo pabaiga?“.
Pats filmas labai geras pakaitalas amerikietiškai komedijai, nes yra gražesnis ir įdomesnis, bet nereikalaujantis didelio smegenų apkrovimo.
Man netgi labai patiko ir esant progai peržiūrėčiau dar kartą. Gražus filmas su gražiais vaizdais.
Kažkada, kai viename vakarėlyje su pažįstama bandėme pasidalinti įspūdžiais apie šį filmą, išgirdau nuomonę, jog čia labai rimts films, nagrinėjantis baisią narkotikų žalą ir bla bla bla, ir jo negalima vadinti komedija. Aš kažkaip nepagavau to kampo, tikriausiai esu intelkto sužalotas, ką padarysi.

„Mari ir Briusas“
Filmo istorija apie dviejų žmonių gyvenimą, tiksliau apie vieną dieną – nuo prabudimo iki užmigimo.
Pats filmo pateikimas yra labai sudėtingas, bet kyla toks jausmas, jog vaizdinės išraiškos priemonės kažkur jau matytos, tik smegenos neprisimena kur.
Viskas vaizduojama pusiau surelistiškai.
Moteris nusprendžia mesti savo dykaduonį vyrą. Tik kiek tai sunku padryti, kiek visokių vidinių prieštaravimų kyla ir kaip viskas baigiasi fiasko, tikriausiai užprogramuotu nuo pat pradžios.
Filmo kalba labai padrika, nesisiejanti, kelias pirmas minutes aš vis laukiau kur mane tas veiksmas nuves, o pasirodo jis niekur neveda, tik, rodos, nesusijusiais apeizodais pasakoja apie dabarties tuštybių mugę.
Filmas galbūt gerai vaizduoja santykius poros, kuri yra kartu, bet nemyli vienas kito, nors ir nėra kažkokio materialaus pagrindo kaip pinigai ar panašiai, tiesiog per sunku mesti viską, kai yra užsuktas beprasmybės ratas. Juk viskas yra  gerai.
Labai „ant ausies“ stringa beveik kiekviename epizode kartojami žodžiai „brangioji, brangusis“.
Ir galbūt viena įdomesnių scenų yra, kai vakarėlyje iš haliucinogeninio sapno prabudusi žmona bando glaustis prie vyro, o šis jai sako „…brangioj, elizabet(ar kokia ten ji) yra labai faina mergina, kai aš su ja mylėjausi prieš vienuolika metų, mano penis buvo….“ ir kyla poto kyla klausimas „kodėl, kai aš tau kažka pasakoju, tave visą laiką pykina?“. Pokalbiai atkuriti probėgsšmais, taigi gali skirtis nuo filme sakomų žodžių, bet iliustruoja esmę.
Visumoj filmas man ir patiko ir nepatiko.
Nepatiko visa vaizdų kalba, kuri gal ir nenuspėjama, nemigdanti, bet kažkuo atstumianti.
Patiko vaizduojamos problemos aktualumas, kartkarėm įdomus pateikimas.
Tokį filmą verta pamatyti vien dėl to, kad susidarytum savo nuomonę, nes į LT retai tokių parveža ir esi supažindinamas su tokiais gėriais.
Manau tokiam filmui tikrai atsirastų vietos kokiame nors komerciniame ar nekomerciniame kino festivalyje.

Snobo kinas #1

Antradienis, sausio 13th, 2009

Dar viena nauja rubrika susijusi su mano matytais filmais – “Snobo kinas”, nors tokio, kuris buvo rodomas ketvirtadieniais nebėra. Pervadintas “Snobo kinas” į “Snobo naktį” rodomas dar labiau “pagerintu” laiku sekmadienį apie dvidešimt trečią valandą vakaro. Labai puikus laikas visiems snobas žiūrėti filmus, o jei reikia pirmadienį į darbą, šis gali ir palaukti.
Gerai, kad tokia rubrika yra komercinėje Lietuvos televizijoje, kuri per savo rodymo laiką nusipelnė pripažinimo ir įvertinimo, tik manau LNK to nesuprato ir toliau geriausiu laiku plauna žmogeliukams smegenis su visokiomis šokančiomis ir dainuojančiomis marionetėmis.(plojimai ir fanfaros)
Mane itin nervinantys “Snobo nakties” akcentai tai “savamokslio kino kritiko bei menininko” Ryčio Zemkausko komentarai, nors kartais jie būna į temą, bet dažniausiai jie nervinantys, bent mane, ale norint sukurti filmo atmosferas pristatymo metu. Sucks.
Šiaip jei nebenorit skaityti mano pavarymų ant Ryčio Zemkausko skipinat šią pastraipą ir skaitot toliau. Šiaip jau iš kur tas Zemkausko meno suvokimas atėjo ir kaip jam čia kurti užsiknietėjo visokių šedevrų prisižiūrėjus? Bo ir savo knygą “Šilkverpis” turi parašęs, kurios internetinį variantą gali rasti čia. Ryškiai bičas buvo per dag pasinešęs ant gėrio skleidimo, bo sugalvojo TV1 sukurt, televiziją be trijų S(Seksas, Smurtas ir dar kažkas). Nium bičui nelabai pasisekė, nes dabar turime apetitiškais amerikoniškais serialais pripumpuotą televiziją, kur aplink tik šlamštas. Manau bičiukas pervertino savo galimybes. Šiaip kai savo sėdimąja norima apsėsti kelis darbus, nelabai kas gaunasi, to pasekmes čia ir matome. Nium kas dabar man gali pasakyti kuo Zemkauskas užsiima vertimu, vadovavimu, rašymu…ar? Taip sakant žmogus-universalas į kurį bet koks šūdas gali sutilpt.

Na užteks visiškai nepagrįstos kritikos. Keliaujam prie filmukų.

The Big White

Filmas, kurio treileris bei aprašymas žadėjo kažką labai įdomaus ir netikėto.
Iš tikro filmo siužetas yra susuktas meistriškai. Vyrukas Aliaskoje turi savo kelionių agentūrą bei yra ant skurdo ribos, spaudžia neapmokėtos sąskaitos ir visa kita kas eina kartu. Štai čia ir pasitaiko galimybė praturtėti radus lavoną, kuri tik reikia “prakišti” kaip brolio lavoną ir tada penki milijonai bus kišenėje. Beje, šį veikėją dar kankina kvanktelėjusi žmona.
Filmo pabaigos mano menkam proteliui nepavyko suprasti, nors tai kaip ir “laiminga pabaiga”.
Ir visgi peržiūrėjus filmą su gana garsiais ir gerais aktoriais kaip Robinas Wiliamsas, filme pasigedau, pasigedau kažko Tokio, kas šį filmą padarytų tikrai superiniu ir labai labai kabinančiu. Bendroj sumoj filmas vertas dėmesiaus.

[vodpod id=Groupvideo.1959950&w=425&h=350&fv=width%3D441%26height%3D320%26autostart%3Dfalse%26file%3Dcac352eaf59989809aa7876014d67453.flv]

A Man and A Woman (1966)

Senas prancūziškas filmas, kuriame pasakojama meilės istorija. Nieko labai sudėtingo ar įmantraus. Visiškai. Jokių bereikalingų dialogų. Visos emocijos perteikiamos vaizdu ir muzika. Man net kilo tokia mintis,jog pagrindinė filmo idėja buvo ne žodžiais, o vaizdais perteikti Jausmą.
Ir kas be ko šiam filmui tai padaryti pavyko.
Filmas nesunkus, bet itin gražus kaip vyšnia ant pyragaičio. Atrodo niekuo ne ypatinga, bet labai viliojanti.
Filmas labai tinkantis žiūrėti dviese, tamsiais ir šaltais žiemos vakarais. Jei už lango šalta, šis filmas sušildys mylinčias širdis.

[vodpod id=Groupvideo.1959970&w=425&h=350&fv=c%3D18589%26id%3D68%26playerid%3D98%26LOGO%3D%26kbrate%3D750%26autostart%3Dfalse]

Lust, Caution (2007)

Žymaus azijiečių režisieriaus Ang’o Lee, sukūręs “Kuprotą kalną” bei labai man patikusį “Sėlinantį tigrą, tūnantį drakoną”, paskutinysis darbas išverstas labai įdomiai(man neskamba) “Geismas, Įspėjimas”. Filmo veiksmas vyksta 1942 ir keturi metai atgal, tiek kiek pats žiūrėjau. Filmas gražus, bet jo siužetas man labai nesuprantamas, nes reikia išmanyti Kinijos ir Japonijos istoriją, žinoti jog Hong Kongas yra laisvasis administracinis vienetas, bent pradžiai, kad suprastumėte siužetą, bet jeigu neklystu vėliau viskas turėjo persirutulioti į meilės istoriją. Siužetas apie kinę, kuri priklauso pogrindinei organizacijai, kuri ketina nužudyti vieną iš “tautos išdavikų”.
Filmo iki galo neperžiūrėjau, tačiau jeigu bus vėl galimybė norėtųsi dar kartą peržiūrėti.
Iš tikrųjų, tokio tipo azijietiški filmai yra nelabai mano skonio, nors jie mane traukia nepažintos kultūros subtilybėmis.
Jei kas matėte pasidalinkite savo įžvalgomis.

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  pagerank