“Muzikai” – kitaip neapsiverčia klaviatūra rašyti – tai Didžiosios Britanijos elekroninės, gal ne sakyčiau, inteligent dance music atstovai, kuriantys sunkiai lengvą muziką. Iš mano iki šiol klausytų idm atlikėjų šie yra patys šilčiausi ir lengviausi. Piktos ir agresyvios muzikos nesu didis mėgėjas, nors kartais sušišvirkščiu vieną kitą piktumo dozę.
Dabar mano ausyse besisukantis albumas – “Lunatic Harness” – lengvas, o kartu stiprus ir sunkus.
Pirmosios kelios kompozicijos man pasirodė labai sunkiai užkabinančios, nors viskas primena lengvas klejones muzikos garsais ir ritmais. Bet vėliau nuo “Lunatic Harness” kompozicijos įgauna daugiau šurmulio, judėjimo, triukšmo. Kiekvienas tai supranta savaip.
Pats gabaliukas “Lunatic Harnes” savyje turi labai didelę energiją – jame susipina beatbox’as, 8-bit garsai, dramenbeiso užuomazgos į skirtingą, bet kartu ir vienalytę kopoziciją. Vėliau seka vienas pikčiausių albumo gabaliukų “Approaching Menace”, perpintas erzinančiais garsais ir dramo ritmu.
Vėliau kompozicijos bent truputėlį rimsta, gal ne popsiškėja, tačiau albumas nuo to netapma prastesnis. Manau, jog kiekvienas šiame albume gali atrasi kažką būtent sau, bent mažytę dalelę.
Ir keista žinoti, jog šitie bjaurybės buvo atvažiavę prieš kelis metus į Lietuvą, kai tuo metu mano gyvenime dėjosi labai keisti dalykai, taip ir įprasminamas asmeninėmis dramomis kažkokios nežinomos grupės koncertas. Et, tas gyvenimas…
“Sprogdinantis plastikas” manąsias ausis užgulė ne per seniausiai ir tapo labai maloniu kūnui bei sielai atradimu. Todėl būtų nuodėmė šiuo gėriu nepasidalinti su jumis, mano brangieji skaitytojai (jei tokių dar liko, ar liko?).
Kas jie tokie?
Ši smegenų sprogdintojų komanda yra kilimo nuo Skandinaviškų kraštų. Išminavimo/užminavimo darbais užsiima dviese, maišydami subtilų elektroninių-jazzinių ritmų mišinį. Nuo pagrindinės veiklos kurdami garso takelius filmams.
Ką jie groja?
Tikriausiai pats sunkiausias klausimas, nors grubiai galima sakyti elektronika su jazzo priemaišomis, tačiau tai tik rėmai dėžė, o jeigu plačiau? Tikriausiai geriausiai tą atspindi Juodos morkos pastebėjimai, kad tai tiesiog nelabai išreiškiama žodžiais ir tų žodžių reikia bilenkiek ir vistiek pritrūksta. Nuo savęs galėčiau pridėti, jog labai man primena kažką tarp Aphex Twin ir Telepopmusic – labai savotiškas skambesys.
Albumas.
Jų vienas pirmųjų studijinių albumų “Amateur Girlfriends Go Proskirt Agents” pūpso ir mano grotuve, ir niekaip nepaleidžia jau kelias savaites.
Šios muzikos klausymas, tai ilga kelionė džiunglėmis, sapuojant, kai vienus vaizdinius keičia kiti, tai lyg džiunglių gelmėse girdimi įvairūs rimtai, kurie persipina su pasąmonės fantazijomis ir plukdo į nepatirtą šalį.
Mano numylėtiniais tapo keli gabaliukai kaip “Treat Me Mean, I Need The Reputation”, “Having Smarter Babies” ar “Happy Jizz Girls”.
Albumas toks įvairus, jog kartais manau, kad per “More Powah To Yah” girdžiu “Apocalyptica” atspindžius.
Albumas labai geras. Geros muzikos gurmanams tiesiog reikalingas. Verdiktas 10/10.
Šiandien ryte beklaidžiodamas feisbuke ( į internetines klejones vis rečiau ir rečiau prisiruošiu) radau g-tasko feisbuko sraute nuorodą į nemokamai parsipučiamą kanadiečių grupės Montag mini albumėlį. Parsisiunčiau. Pasivaikščiojau. Grįžau. Perklausiau. Įspūdžiai. Labai lengvas atmosferinio elektroninio popso albumas. Penkios puikios kompozicijos susiklauso labai maloniai. Toks jausmas, jog šis albumėlis taip ir laukė mano nuotaikos, kad būtų išklausytas ir suprastas. Kai kurios dainos savo motyvais priminė Lietuvos sintezorinę estradą, vaikiškas šėliones, paprastumą, naivumą ir emocijas nenusakomas jokiais žodžiais.
O viską vainikavo šiokie tokie pamąstymai apie šeštadienį ir tinginystę. Lyg tortas padabintas muzika, vaizdu ir išklerusiomis mintimis, toks vat šeštadienis. Malonaus klausymo, žiūrėjimo, skaitymo.
