“Muzikai”  – kitaip neapsiverčia klaviatūra rašyti – tai Didžiosios Britanijos elekroninės, gal ne sakyčiau, inteligent dance music atstovai, kuriantys sunkiai lengvą muziką. Iš mano iki šiol klausytų  idm atlikėjų šie yra patys šilčiausi ir lengviausi. Piktos ir agresyvios muzikos nesu didis mėgėjas, nors kartais sušišvirkščiu vieną kitą piktumo dozę.
Dabar mano ausyse besisukantis albumas – “Lunatic Harness” – lengvas, o kartu stiprus ir sunkus.

Pirmosios kelios kompozicijos man pasirodė labai sunkiai užkabinančios, nors viskas primena lengvas klejones muzikos garsais ir ritmais. Bet vėliau nuo “Lunatic Harness” kompozicijos įgauna daugiau šurmulio, judėjimo, triukšmo. Kiekvienas tai supranta savaip.
Pats gabaliukas “Lunatic Harnes” savyje turi labai didelę energiją – jame susipina beatbox’as, 8-bit garsai, dramenbeiso užuomazgos į skirtingą, bet kartu ir vienalytę kopoziciją. Vėliau seka vienas pikčiausių albumo gabaliukų “Approaching Menace”, perpintas erzinančiais garsais ir dramo ritmu.

Vėliau kompozicijos bent truputėlį rimsta, gal ne popsiškėja, tačiau albumas nuo to netapma prastesnis. Manau, jog kiekvienas šiame albume gali atrasi kažką būtent sau, bent mažytę dalelę.

Ir keista žinoti, jog šitie bjaurybės buvo atvažiavę prieš kelis metus į Lietuvą, kai tuo metu mano gyvenime dėjosi labai keisti dalykai, taip ir įprasminamas asmeninėmis dramomis kažkokios nežinomos grupės koncertas. Et, tas gyvenimas…

“Sprogdinantis plastikas”  manąsias  ausis užgulė ne per seniausiai ir tapo labai maloniu kūnui bei sielai atradimu. Todėl būtų nuodėmė šiuo gėriu nepasidalinti su jumis, mano brangieji skaitytojai (jei tokių dar liko, ar liko?).

Kas jie tokie?
Ši smegenų sprogdintojų komanda yra kilimo nuo Skandinaviškų kraštų. Išminavimo/užminavimo darbais užsiima dviese, maišydami subtilų elektroninių-jazzinių ritmų mišinį. Nuo pagrindinės veiklos kurdami garso takelius filmams.

Ką jie groja?
Tikriausiai pats sunkiausias klausimas, nors grubiai galima sakyti elektronika su jazzo priemaišomis, tačiau tai tik rėmai dėžė, o jeigu plačiau? Tikriausiai geriausiai tą atspindi Juodos morkos pastebėjimai, kad tai tiesiog nelabai išreiškiama žodžiais ir tų žodžių reikia bilenkiek ir vistiek pritrūksta. Nuo savęs galėčiau pridėti, jog labai man primena kažką tarp Aphex Twin ir Telepopmusic – labai savotiškas skambesys.

Albumas.
Jų vienas pirmųjų studijinių albumų “Amateur Girlfriends Go Proskirt Agents” pūpso ir mano grotuve, ir niekaip nepaleidžia jau kelias savaites.
Šios muzikos klausymas, tai ilga kelionė džiunglėmis, sapuojant, kai vienus vaizdinius keičia kiti, tai lyg džiunglių gelmėse girdimi įvairūs rimtai, kurie persipina su pasąmonės fantazijomis ir plukdo į nepatirtą šalį.
Mano numylėtiniais tapo keli gabaliukai kaip “Treat Me Mean, I Need The Reputation”, “Having Smarter Babies” ar “Happy Jizz Girls”.
Albumas toks įvairus, jog kartais manau, kad per “More Powah To Yah” girdžiu “Apocalyptica”  atspindžius.
Albumas labai geras. Geros muzikos gurmanams tiesiog reikalingas. Verdiktas 10/10.

Šiandien ryte beklaidžiodamas feisbuke ( į internetines klejones vis rečiau ir rečiau prisiruošiu) radau g-tasko feisbuko sraute nuorodą į nemokamai parsipučiamą kanadiečių grupės Montag mini albumėlį.
Parsisiunčiau. Pasivaikščiojau. Grįžau. Perklausiau.

Įspūdžiai. Labai lengvas atmosferinio elektroninio popso albumas. Penkios puikios kompozicijos susiklauso labai maloniai. Toks jausmas, jog šis albumėlis taip ir laukė mano nuotaikos, kad būtų išklausytas ir suprastas.
Kai kurios dainos savo motyvais priminė Lietuvos sintezorinę estradą, vaikiškas šėliones, paprastumą, naivumą ir emocijas nenusakomas jokiais žodžiais.

Besiklausydamas užtikau labai gražią fotografiją, kuri labai tiko prie šio albumo. Toks jausmas, jog vaizdas bendrauja su sklindančiais garsiais ir papildo vienas kitą.

www.mariukasm.lt ©

O viską vainikavo šiokie tokie pamąstymai apie šeštadienį ir tinginystę.
Lyg tortas padabintas muzika, vaizdu ir išklerusiomis mintimis, toks vat šeštadienis.
Malonaus klausymo, žiūrėjimo, skaitymo.

Labai seniai berašiau apie muziką.
Viskam savo priežastys.
Tiesiog išvaliau savo kietąjį diską nuo visokiausios muzikos, kuri dar įvairesniais keliais pas mane pakliuvus buvo. Kurį laiką klausiau tik kelių savo mėgstamų albumų. O kam siųstis kažkokią muziką, kurios galbūt niekada ir nepaklausysi. Kažkada vadovavausi pravdos muzikos apžvalgomis, bet spjoviau į šį reikalą, nes ten man patinkančios muzikos susidarydavo tik lašas jūroje.
Taip pat visiškai mečiau klausytis opus3, kuris, beje, yra kelrodis mano muzikos pasaulyje. Bet visai neseniai užkabino vienas gabaliukas. Sugalvojau pasiknaisioti interneto platybėse ir supratau, jog tai gabaliukas iš mano jau klausyto rinkinio. Todėl su didžiausiu malonumu pristatau “Kulturkantine funk groove session”.

Labai įvairios muzikos rinkinys, bet svarbiausia, kad geros ir nepabostančios. Man labai patinkantys gabalai Hardkandy – Three days ir Mawglee – Out of luck. Visiems tiems kas tingi ieškotis daugiau info apie šį albumą, gal pagelbės nuoroda.

Kai vieni piliečiai skundžiasi, kad “pravdos” siūlomos albumų rekomendacijos yra visiškas nesusipratimas, nusprendžiau, kad laikas pasidalinti labiausiai sukamais albumais, kuriuos jei tik turėčiau pinigo nusipirkčiau visiškai negalvodamas. Galbūt tų albumų yra ir šiek tik daugiau nei galima sutalpinti į vieną įrašą, bet manau pateks visi dar neužmiršti, nes kai muzikos galybė sukasi aplink kartais visiškai pasiklysti.

Marco Benevento “Invisible baby”

Šį albumą prieš gerus metus atradau g.taške, kuris seniau man kažkoks mielesnis buvo, labiau tinklaraštiškesnis, artimesnis.
Tikriausiai jau trečią nuorodą dedu į g.taško įrašą apie Benevento, bet negaliu nepopuliarinti tokio gero atlikėjo, na jis yra beprotiškai nepakartojamas.
Albumas yra išbaigtas nuo iki, galima klausyti šimtus kartų ir neatsibos, jei aš pats daugiau nei metus suku jį savo grotuve -  vienareikšmiškai  labai geras albumas.
Pasiklausius tokios muzikos galima sakyti, vat čia tai muzika iš tos didžiosios M.
Man labiausiai patinkantys gabalai – pats pirmasis “Bus ride” bei lengvutis “You must be a Lion”, pastarojo galėčiau nesustodamas visą dieną klausyti – nepabos.

DMA Urban Jazz Funk – “Urban jazz funk”

Pirmoji mintis klausantis albumo – štai taip turi skambėti miesto džiazas.
Albumą atradau klausydamas spotify, kurio galiojimas pas mani pasibaigė ir aš kažkaip nebenoriu pratęsti jo naudojimo. Bandymai išknisti albumo kopiją internete baigėsi visišku fiasko. Tokis neegzistuoja.
Bet užtat išknisau, jog ši grupė spėjo pabuvoti ir Lietuvoje kažkuriais metais, dalyvaudama “Kaunas Jazz” festivalyje, o jeigu jie dar kartą sugrįžtų…Telieka tik pasvajoti.
Labiausiai užkabino pirmoji albumo daina –“Buhana Blues – Imaginary Boundary”.
http://www.dmaurbanjazzfunk.com/

Dennis Chambers – “Boston T party”

Albumą “parekomendavo” per Lietuvos radiją transliuojama laidą “Džiazo pasažai”.
Albumas varijuoja nuo bliuzo iki fusion džiazo.
Kažko labai ypatingo papasakoti apie patį atlikėją bei albumą negalėčiau, tiesiog siūlau pasiklausyti “Džiazo pasažų” podcasto, kuriame labai trumpai ir aiškiai pristatomas albumas bei jame grojantys atlikėjai.
Man labiausiai patinkantys gabalai – “I Hate The Blues…(But Here’s One Anyway)” bei “Emotional Squalor”.
Vienas kupinas pačio paprasčiausio, bet labai malonaus ausiai bliuzo, kitas persmelktas ne persunkiais fusion garsais – tiesiog baisiai malonu klausyti.
O žinant, kad grupė albumus įrašinėja tik koncertuose, albumo kokybė tikrai labai aukšta, trykštanti energija bei gyvybingumu.

Erik Truffaz – “Arkhangelsk”

Pažintis su šiuo atlikėju prasidėjo visai nuo kitų albumų ir gabalų.
Pradžioje labai intensyviai klausiausi “King B” bei “Next door” iš albumo “The walk of the giant turtle”, bet lakui bėgant ausis rėžiantis rūgštinis skambesys pabodo ir pradėjau klausyti lengvesnio “Arkhangelsk”.
Teko pabuvoti ir šio atlikėjo koncerte per “Vilnius Mama jazz” festivalį, paliko neišdildomus įspūdžius, kurie aprašyti šio blogo puslapiuose.
Erik Truffaz – atlikėjas, kuriantis beprotiškai fantastišką muziką kaip pasakytų amžiną atilsį Vytautas Kernagis.
www.eriktruffaz.com (atsargiai, pasileidžia su muzika)

Stearica – Oltre

Tikriausiai vienas pikčiausių albumų iš čia esančių, toks labai siurrealistinis skambesys. Tinka klausyti, kai susikaupia daug minčių ar piktos energijos, nukelia mintis klejonėms po nepatirtus pasaulius. Klausaisi ir kaifuoji.
Mano žinios apie šią grupę labai menkos, žinau tik tiek, kad jau keturiolika-penkiolika metų koncertuoja gyvai ir tai jų pirmas albumas per šitiek metų. Ir šis mažytis piktas albumas guli mano mažytėje įrašų kolekcijoje, nes teko pabūvoti jų koncerte Vilniuje „L’amour“ klube, kas visiškai netinkama atmosfera yra šiaip grupei. Aš būdamas jų koncerte niekaip negalėjau atsipalaiduoti. Vėliau jie koncertavo byturgėvoj bei klube „Musė“, gaila, kad į pastarąjį koncertą nenuėjau.
Vienas įdomus atsiminimas buvo tas, jog vienas iš grupės narių sedėjo vežimėlyje, nežinau ar tai buvo tik laikinas sutrikimas ar…bet tai kokią muziką jie „darė“ koncerto metu, tiesiog užbūrė, nežiūrint į visokias negalias.
Mano mėgstamiausi kūriniai „Sky smokes cloud“ bei „Up east“, o bet tačiau ir pats albumas klausosi puikiai.

Daugiau info apie albumą http://www.prog-rock.lt/node/683
Myspace: http://www.myspace.com/stearica

P.S. Mano gravtaras yra „pagamintas“ iš Stearicos marškinėlių, kurios pamečiau viename iš barų :/ bet ši grupė sąlyginai beveik visada su manim :)

Šiam kartui tiek. Tikiuosi buvo nenuobodu bei informatyvu skaityti.
Pasidalinkite savo albumų geriausiais. Gal atrasim naujus nepažintus, negirdėtus, bet vertus būti išgirstais.

Nors prisižadėjau, kad kitas įrašas bus apie lietuviškos muzikos padangę, neprisiruošiau tam. Šįkart vėl dairysiuos po svetimtaučių kūrybą.
Kai už lango karštis ir tik lengvas vėjelis karts nuo karto prapučia, geriausia atgaiva šati elektroniniai ritmai, viską ištaškantys, bet kartu ir leidžiantys susikoncentruoti, išvalyti galvą nuo visokių bereikalingų minčių ir vėl atsigavusiam lyg po kokios jogos pratimų leistis į tolimesnes minčių keliones.  Tai lyg šalti šerbetiniai ledai karštą vasaros dieną. Atgaiva.

Telefon Tel Aviv – Immolate Yourself

Prisiskaičius visokių didžiai gerbtinų žmogelių opinijų apie šį albumą ir pats nusprendžiau pasiklausyti. Galvoje kirbėjo klausimas kuo šis albumas tokis įspūdingas, kad taip visiem jama už dūšios.
Internete radau net du pristatomuosius albumo filmukus(nežinojau, jog dabar ir albumams kuriami treileriai)


Albumo skambesys yra tikrai labai įdomus, užburiantis, bet kas keisčiausia, jog šiame darbe neradau nė vieno kūrinio, kuris be perstojo suktųsi grotuvėlyje. Titulinės dainos video:

Nors ši daina ir nepaliko stipraus įspūdžio kaip ir daugelis kitų, pats albumas klausant nuo pradžios iki pabaigos tiesiog užburia. Net nežinau kaip čia apibūdinti, lyg ir nėra kažko super kabinančio, bet klausant albumo dar ir dar kartą, jautiesi lyg kaskart klausytumeisi tos pačios labai gražios pasakos.
Taigi, albumas yra labai geras. Vertinčiau 9/10.
Ir dar truputis. Labai gaila, kad dieną prieš oficialų albumo išleidimą, ėmė ir numiro vienas iš dueto narių. Man netgi pradeda rodytis, jog šis albumas yra kaip tam tikras palikimas, paminklas. Aišku, blogai, jog daugiau tikriausiai nebus išleistas joks albumas po šios grupės pavadinimu. Kaip sako viena daina „Viskas kas gerai kažkada baigiasi“. Norėtųsi tikėtis, jog šis geras albumas dar ilgai suksis melomanų grotuvuose, suteikdamas pačias geriausias emocijas.

Animal Collective – Merriweather Post Pavilion

Užburiančio viršelio albumas. Viskas taip mirga marga, rodos lyg kokios žolės vandens paviršiuje plūduriuotų. Galima žiūrėti ir akis išžiūrėti.
Šis kolektyvas kuria daugiau mažiau eksperimentinę muziką, kuri tikrai ne visada lengvai susiklauso ir reikalauja pratintis prie jos.
Pirmais kartais labai sunkiai sukosi grotuvėlyje, bet vėliau prisijaukinau ir tos dainos ne tokios baisios pasirodė. :)
Ir visgi daug labai daug dainų kvepia eksperimentais, ieškojimais. Albumo dainos lyg albumo viršelis raibuliuojančios, besikeičiančios nuotaikos, nors kažkoks tęstinumas jaučiasi.

Ir vėl man labai gražus dainos video, toks kaip ir viršelio menas, albumo dainos.
Kažkaip sukant karts nuo karto dainos man priminė Sigur Ross kūrybą, bet kadangi pastarosios neklausau, tai nesigilinau ar labai panašu.
Albumas mano asmenine, subjektyve nuomone vertas kokių 7,5/10. Nekiekvieno melomano ausiai, taip sakant.

AGF/Delay – Symptoms

Labai keistas albumas savo muzikiniu paveikumu. Šalti, kapoti rimtai, rodos visiškai nesisiejantys. Bet baisiai tokis garsų mišinys tinka karštai vasaros dienai, kai po truputį į visą muzikos suvokimą įsivažiuoji, į čakrų atverimą, taip sakant.
Viena saldžiausių albumo dainų:

Mano simpatijas pavergė kapotų ritmų, kojas kilnojantis kūrinukas (negalėjau atsispirti užvedantiems ritmams):

Dar vienas kūrinukas su labai įdomia pradžia, tokia hmmm, na man patinkanti:

Man šis albumas patiko dėl savo šalto gaivumo, išgrynintų ritmų, neperkrautumo ritmais. Bendroj sumoj vertinčiau 7/10.

AFX – Chosen Lords

Va va ir priarartėjome prie mano asmeninės simpatijos – AFX albumo „Chosen Lords“. Pradžioje nežinojau kaip šį atlikėją pristatyti ar kaip Aphex Twin ar kaip AFX, pasirinkau pastarąjį variantą. Apie patį atlikėją nelabai ką papasakot galėčiau, nebent tai, kad kuria tikriausiai jau kokius gerus dešimtį metų, naudojasi begale slapyvardžių, pradžiai tiek, nes pats dar tik pradedu pažintį su šiuo atlikėju. O kūrybos pas jį nors vežimu vežk labai produktyvus.
Šnekant apie muzikinę šio albumo pusę ji nėra labai sunki, sakyčiau tokia polengvė, bet tai pirmasis darbas, kurį išklausiau nuo iki ir nelikau nuviltas. Žinau, kad yra sukūręs ir daug stipresnių, labiau taškančių smegenis gabaliukų. Neveltui šis stilius vadinamas braindance ar tiesiog idm(inteligance dance music).
Labai saldus gabaliukas, toks atpalaiduojantis:

Dar vienas panašus į pirmąjį, nors nė kiek ne prastesnis:

Truputį sunkesni ritmai, be vežantys labai:

Ir pabaigai šiek tiek saldumo su neištariamo pavadinimo gabalu:

Man panašius ir sunkesnius kūrinėlius labai patikdavo klausytis darbe, nes labai sukoncentruoja, išgrynina mintis.
Aišku, yra bėda – bendradarbiai, kurie gali sunkiai tokią muziką priimti.
Albumo vertinimas turbūt ne mažiau 9 balų, nors aš čia jau pataikauju savo simpatijoms( bet tam juk ir yra asmeninis blogas :D )
Taigi, šis albumas yra gėrius ir pati muzika yra super. Tai vat bėgam į pardes ir perkam legalius įrašus :)

Tęsdamas senų naujų albumų apžvalgas, na gal greičiau pasvaičiojimus ką kas groja, pristatau dar kelis albumus.

Marilyn Manson  - Eat me, drink me

Naujausias antikristo superstaro ir dar velniaižinokokiomeno kūrėjo darbas „Eat me, drink me“ labai skiriasi nuo priešpaskutinio mano klausyto „The golden Age of Grotesque“. Pastarasis buvo prifarširuotas daug visokios elektronikos ir buvo labai labai pop, dar pamenu kaip savo „grotesko amžių“ pristatinėjo Lietuvoje. Kadangi kažkas labai prijautė šiam veikėjui, tai buvau konce. Vienas prasčiausių kada nors matytų koncertų ir kažkaip nebesitiki, jog šis menininkas (?) dar kažkada aplankys Lietuvą.
Taigi, taigi naujausias MM darbas kvepia šiokiu tokiu atsigręžimu į savo senuosius darbus kaip „Antichrist Superstar“ ar „Mechanical Animals“. Mažiau visokių elektroninių ritmų ir garsų, o gal tiesiog parinktas labai geras santykis, nes albumas klausosi labai gerai.
Galiu sakyti, jog šis MM albumas man patiko labiausiai iš kada nors jo klausytų, nes nėra tokios agresijos ir pykčio kaip pirmuosiuose darbuose, bet ir visai nelinksta į popsiškosios gotikinės elektronikos pusę. Aišku, dainos prifarširuotos visokių angliškų žodžių apie kaip man bloga gyventi ir t.t., bet man nesuprantančiam angliškai visai puikiai tie balso „išprievartavimai“ klausosi.
Albumas tikrai nėra labai liūdnas, vienas gabaliukas net sukėlė mintį, kad MM groja pasiutpolkes, aišku, savam stiliuje:

Ska MM stiliumi?

Va tokios pasiutpolkės MM stiliumi.
Reikia suprasti, kad pats pagrindinis albumo koveris yra šis gabalas, labai jau kažkaip daug girdėtas, kur neatsimenu (gal kas žino?)

Taigi albumas geras, gal net labai geras, klausosi tiek pat gerai pradžioje, tiek pabaigoje, neatsibosta. Mano verdiktas būtų, jog tinkamas klausymui. O balų skalėje šį gerį pamatuočiau kokias 8,5/10.

Morrissey – Years of refusal

Jeigu neklystu šis koletyvas jau ne vienerius metus ant scenos brazdina savo dainuškas.
Pirmą kartą bandant klausytis albumo išgąsdino perdėm trykštanti energija nuo pirmųjų akordų, išjungiau, bet neištryniau, nedaug trūko, kad būtent taip pasielgčiau.
Pirmas įpūsis – labai rėksmingos dainos.
Na, bet paklausius MM, šio albumo dainos susiklausė kaip baladės prieš miegą. Man asmeniškai šiame albume nelabai kas patiko. Net nežinau kaip apibrėžti muzikinę šio kolektyvo kryptį hard rokas? Per silpnai. Solft rokas? Na, gal irgi ne.
Labai daug dainuoja apie gyvenimo ieškojimus, kažkokias prasmes. Lyg ir baikeriai tokios muzikos klausyt turėtų ant savo ugninių žirgų, bet irgi klausimas ar jiems ne per lengva.
Visgi vienas gabaliukas kažkiek užkabino:

Švaistūno daina apie prašvaistytą gyvenimą. Albumo klausymas irgi laiko švaistymas. Mano nuomone šis darbas vertas kokių 3/10.
Priežastys, kad  nekabina, gal per daug triukšmo vietoj muzikos.

Depeche Mode  - Sounds of the Universe

Albumas galbūt niekada ir nebūtų pasiekęs mano ausies būgnelių, jei viena blogerė nebūtų išzyzusi, kad vat dabar aš čia jaukinuosi šį albumą, na imk ir paklausyk pats.
Na, tai teko, teko klausyti. Praklausiau vieną, antrą, trečią kartą.
Sunku kažką sakyti, nes mano simpatijos kažkaip yra senesniems gabalams kaip „Master and Servant“, „Fly on the windscreen“ ar „Personal Jesus“. Man depešų dvidešimt metų kūrybos sutelpa į kokius penkis gabalus.
Na va, o dabar apie patį albumą. Nėra jis prastas, bet nėra kažkoks labai užkabinantis įtraukiantis, nors patiko kainos kaip „In Chains“, „Spacewalker“ (labai graži įžanga), „In Sympathy“, „Jezabel“.
Vat paskutiniuoju ir pasidalinsiu:

Bedroje sumoje geras albumas, bet pritrūko kažkokio hito, kuris užvaldytų ir be perstojo skutųsi grotuve. Depešai gali ir geriau, man rodos. Vertinimas būtų 6,5/10.

Kitas įrašas apie Lietuvos dainių kūrybą.

Kadangi grojaraščiams atėjo sunkus laikai. Šiame įraše apžvelgsiu nei daug nei mažai kokius šešis albumus, kuriuos paskutiniu perklausiau ir bandysiu savo menku muzikiniu supratimu apie šiuos daiktus pasidalinti.

The Prodigy – Invaders must die
Po ilgos pertraukos pasirodė naujas elektroninės muzikos dievukų, savo laikais, vadintų novatoriais albumas.
Tik, deja, novatoriškumu šis darbas nelabai kvepia. Sukant albumą savo grotuvėlyje tik vienas kitas gabalas būdavo atsukamas atgal, norint pasiklausyti dar ir dar.
Mano galva, vienas stipriausių albumo kūrinių „Omen“, nors skambesys lyg kažkur labai girdėtas:

O mano asmenines simpatijas gavo  jaziniai ritmai pamiksuoti prodigišku stilumi. Klausosi įdomiai, bet greit atsibosta:

Albumas tinkamas klausymui su daug vodkės ir nuogų mergų, kai tavo rankoje kirvis, norit jas visas išskerst.
Klausyti galima, bet tam, kad suktum kastetę iki suplyšimo toloka toloka.

Client – Command

Klausantis pirmojo albumo gabalo kyla kažkokios asocijacijos į „Garbage“ skambesį. Lengvas elektronis skabesys, o dainos žodžiai tai nuostabūs: degu, nes mano meilė tai nafta. Gal pavaikštom visi nafta išsiteplioję?

Kitas mane užkabinęs gabaliukas, vėl kažką primena lyg kažkokius praskydusius Depeche Mode, skambesys lyg kažkur girdėtas:

Toks lengvas elektro pop, nešantis į gotikos(?) pusę, bent man. Bedroje sumoje albumas yra mažiau nei vidutiniškas, jei reiktų vertinti duočiau kokius tris keturis balus iš dešimties, o pagal tai kaip mielai sukasi grotuve, tai duočiau 8/10.
Albumas lengvam klausymui, kai iš pradžių daug klausai, o poto net išgirsti nesinori.

Moderat – Moderat

Kritikų baisiausiai išgirtas albumas, nes šiame kolektyve susilieja kažkokios dviejų labai žinomų kolektyvų kūrybinės pajėgos. Viena tokių grupių, tai Apparat.
Nors kritikai ir labai giria šį albumą, man jis per daug tamsus, niūrus, o ir dainos tokios sunkios. Nežinau, galbūt man dar toloka tokią muziką suvokti, nes patiko vienas tik gabaliukas.

Nors muzika ir kokybiška, gal net ir įdomi, bet tokia muzika ne man. Skambesys, nors tai labai subjektyvu, man primena Kraftwerk’ų „Trans Europe Express“ su daugiau vokalo ir visokių dubstepo, r’n'b ritmų. Vertinčiau tik kokiais 4/10.
Neįsivaizduoju kaip pagal tokią muziką šokti, o ir klausytis kažkaip sudėtinga.

Tosca – No hassle

Štai šis albumas man tapo tikra atgaiva. Toks lengvas, niūriu saldumu alsuojantis darbas, kurį kritikai(nes pagal juos kartais pasižiūriu ką klausyti) visiškai nurašė į šuns dienas. O gal visiškai be reikalo.
Štai jūsų teismui klipas(?) „Birthday“:

Įdomus paižiūrėti tokis darbelis ir malonus paklausyti.
Man dar labai patiko pati pirmoji albumo daina „My First“, labai gera įžanga į visą albumo nuotaiką:

Titulinis ir užbaigiamsis kūrinys vainikuoja visą albumą:

Labai malonus daiktas klausyti po sunkios darbo dienos ar kai reikia kažkokio neblaškančio fono skaitant knygą – šis albumas pats tas.
Prisiklausiius tokios muzikos taip ir užsisvajoji apie sekmadienio rytą, gerą orą, kavos puodelį lauko kavinėje nepažįstamam mieste.
Mano vertinimas šiam albumui būtų 8/10. Kažko pritrūko.

Royksopp – Junior

Naujausias kultinės šokių muzikos grupės albumas, sukūrusios tokius hitus kaip „Apple“.
O bet tačiau man šis albumas visiškai nepatiko, nežinau kodėl. Gal vis neužtaikau ant „reikiamos nuotaikos“, bet man pasirodė albumas besantis labai silpnas.
Galite mane apkaltinti, kad esu pop muzikos gerbėjas, bet patiko tik tas gabalas, kuris ganėtinai neblogai sukasi Lietuvos radijo stotyse. Labai „skanus“ klipas, bet daugiau nieko.

Labai neįdomus darbas. Mano vertinimas būtų kokie 3/10. Galite ginčytis.

Yeah Yeah Yeahs – It’s Blitz


Moteriškas elektroninis rokas. Žiūrint į klipą, truputį baisu darosi kur pasaulis sukasi, gal grįžtame atgal į skudurinio roko laikus?

Nežiūrint, į klipus ir visokius besiplaikstančius žvaigždučių skudurus, klausosi daug geriau.
Albumas lengvas, vietomis kabinantis, bet nepaliekantis kažkokio stipresnio įspūdžio. Beto, kai kurie gabalai man priminė tolimą „Franz Ferdinand“ skambesį.
Albumas vienareikšmiškai visutinis 5/10.

Šiam kartui tiek minčių ir ale super duper įžvalgų :)
Dabar perklausymo laukia Depeche Mode bei Marilyn Mansonas. Kuris laimės mano simpatijas?

Pasiknaisojęs savo mažoje įrašų kolekcijoje, šiame įraše noriu pristatyti John Frusciante bei jo albumą „The Empyrean“.  Visų pirma norėtųsi pristayti patį atlikėją, kurio kūrybos kelias nebuvo rožėmis klotas bei pilnas paklydimų. Dažnai šis gitaristas pristatomas kaip Red Hot Chili Peppers grupės narys, nors jis pats ne visą laiką buvo su šia grupe. John Frusciante prisijungė prie RHCP pačioje pradžioje, kai kažkokis gitaristas užsilenkė, apie  1988-1989metus, tuo metu RHCP nesimėgavo dabartine šlove ir grojo prišnerkštuose baruose. Neilgai pagrojęs RHCP John’as nusprendė pasitraukti iš grupės bei pradėti savo solinę karjerą. O bet tačiau tuo pat metu RHCP populiarumas augo kaip ant mielių ir šie žengė populiarumo link. Pradėjęs savo solinę karjerą apie 1992 metus John Frusciante įniko vartoti heroiną kaip nuotaikos pakelėją, nes tik apsvaigęs jausdavosi gerai, nesliagiamas deresijos. Visas šis laikotapis truko kokius penkis metus, kai 1998 metais šis žmogiukas vėl pradėjo groti RHCP. Aišku, jis nugalėjo savo demonus ir narkotikus, nors man tai atrodo labai neįtikėtina, geriausiu atveju labai sumažino dozes, bet ne apie tai mes čia. Taigi, su Redhotais pradėjo groti nuo Californication albumo ir berods dar ir dabar groja. Savo solinės karjeros John Frusciante niekada nebuvo sustabdęs, grojo po „Ataxia“ pavadinimu su dar keliais muzikantais. Neseniai John Frusciante išleido savo naujausią darbą „The Empyrean“, tai jau dešimtas studijinis šio veikėjo darbas. Gilinantis į albumo prasmę „The Empyrean“ reiškia patį aukščiausią tašką rojuje, bet anot John’o galima viską ir kitaip suprasti, tiesiog žmogaus aukščiausios siekiamybės taškas ir nebūtina būti labai religingu, kad siektum užsibrėžto tikslo. Taigi, pirmoji albumo daina pavadinu „Before the begining“, tai lyg lėtas įsivažiavimas, lyg kelionės pradžia, lyg kažko ieškojimas. Mano asmenine nuomone labai puikus įvedimas į albumą:

Dabar peršokę vieną kūrinėlį klausomės pristatomosios albumo dainos, kurioje  jaučiasi daug daugiau energijos ir šiek tiek į RHCP, nešantis grojimo stilius:

Labiausiai nusipelnęs mano simpatijų kūrinukas „Dark/Light“. Neveltui pats pavadinimas sudėtas iš dviejų dalių, tas labai jaučiasi – pradžioje tamsus, o vėliau lyg angelų chorų giedojimas:

Ir pabaigai šiek tiek saldumo su trupučiu iniršio:

Šis albumas vienas mano klausomiausių, beje „Ataxia“ kūryba irgi patiko, tik gal ramesnė šiek tiek.
Daugiau muzikos galite rasti youtubėje arba geriausias variantas nusipirkti legalų šio atlikėjo įrašą :)
Gi piratavimas yra baisiai blogai.

Muzikinės paieškos internete baigėsi, nes be proto sunku sugaudyti būtent tuos galiukus ir paruošti grojaraščus. O norisi pateikti būtent tuos kūrinius, kurie užkabino, beto aš nelabai tikiu, jog tai yra naudinga mano blogo skaitytojams(nors komentarai kartais byloja ką kita), todėl paskutiniu metu labiau klausiau albumų ir šįkart norisi pristayti vieną tokią grupę su vienu tokiu albumu.

Šįkart papasakakosiu kaip „laimingo atsitikinumo“ dėka pas mane atsirado tokia grupė kaip „The Apples“. Ieškojau  informacijos apie „Adam Apples“, bet užkabino grupės aprašymas „jazzy funnky“ ir taip visai netyčia šis gėrius atsidūrė pas mani kompiuteryje.

Grupės skrajutė ir panašus albumo viršelis kvepia tokiu linksmu chaosėliu, kuris  jaučiamas ir pačiame albume pavadinimu „Buzzin About“. Nors trumpas grupės aprašymas suintrigavo, pradėjus klausyti ne iš pirmo karto prisijaukinau tokį skambesį, labiausiai nervino labai ryškus ir viską perrėžiantis trimitas, nors šiam „aparatui“ mano ausis galima sakyti yra neabejinga. O galbūt pirmą kartą klausant nebuvo atitinkamos nuotaikos, nes vėliau iš mano grotuvo niekaip negalėjo ištūkti štai šis gabaliukas:

„The Apples“  - kiek supratau, grupė iš Izraelio, Tel Avivo, Niujoroko, susidedanti iš maždaug devynių narių. Tokia labai jau kosmopolitiška grupė, kurios stilius apibrėžiamas pačių atlikėjų svetainėje kaip hip hopo, jazzo, funko, turntablizmo (apie šį reikškinį gal kada vėliau) mišinys.
Dar vienas gabaliukas jūsų ausims:

Šiandien dar kartą klausant šio albumo, man pasirodė šis dalykas biskie besikartojantis ir biškie nuobodus.
Nors radau youtubėje labai gražų promo klipą:

Visai įdomiai šis kolektyvas atrodo, kai groja gyvai, nes pagrindiniai „vadovai“  yra didžėjai, kiek teko domėtis nuo jų ir prasidėjo visas projektas:

Tai tiesiog muzika labai savito muzikinio skoniaus žmonėms, vieni pamils iškart, kiti prisijaukins, treti net klausyti nenorės.
O mano albumo vertinimas būtų  7.5/10, per daug prieskonių, trūksta švelnumo.
Nors štai čia galėtų būti įrodymas, jog judama švelumo linkme, net labai teigiama linkme (jei nepatiko prieš tai buvę kūriniai su šiuo būtinai rekomenduoju susipažinti):

Ši grupė tai dar vienas įrodymas, kad įdomios, naujos bei geros muzikos yra. Gaila, ne Lietuvoje.