Benamio blogas

Eurovizija pasibaigė. Gražus pompastiškasis konkursas su daug pačių įvairiausių dainų. Lietuvai eilinį kartą teko mėgautis vieta pirmajame penketuke nuo galo. Vėl galime ieškoti priekabių kas buvo negerai, kad lietuviams ir šiame konkurse laimė nesišypsojo ir vėl mėgaujamės autsaiderių vieta.
Pats eurovizijos finalas mano galva buvo labai ištęstas, mano galva per daug šalių finale net 25-ios.
Man labai patiko Dimos Bilano pasirodymas, kuris buvo labai gražus ir efektingas kaip ir pats Dima :)
pakeisti vedėjai taip pat konkursui suteikė truputėlį daugiau šaunumo, o balsavimo pradžios paskelbimas iš kosmoso irgi labai įdomiai nuteikė.
Taigi, visoje mišrainėje Lietuva išnyko kaip dūmas, plaikstomas vėjo.
Šiais metais dar buvo visokios komisijos, kurios turėjo mažinti politinį konkurso atspalvį, kuris vis tiek išliko, nes tikrai matėsi, kurios šalys balsuoja už savo kaimynus.
Ir visgi, aš esu labai patenkintas gražiu renginiu ir nugalėtojais, vertais nugalėtojų vardo.
Laimėjo Norvegija su labai geru pasirodymu ir tikrai neprasta daina.

Taip pat patiko, kad Islandijos rami daina užėmė antrąją vietą, man ji labai patiko pirmajame pusfinalyje.

Azerbaidžianas laimėjo trečią vietą, gerai, kad ne Turkija, ar Ukraina su labai pigia “eurovizine” pornografine daina.

Visgi keista, kad Sasha su savo daina užėmė priešpaskutinę vietą.
Manau, tam buvo keletas priežasčių. Viena jų – pasirodymas pirmajam, nes besiklausant visos dainų  mišrainės labai nublanko ir užsimiršo.
Manau, mūsų pagrindiniai konkurentai – Malta ir Didžioji Britanija pasirodė geriau, nes buvo ne pradžioje konkurso ir labiau išryškino savo dainų privalumus tarp kitų aštrių, šaižių dainų.
Man, rodos, kad D.Britanijos daina savo stiliumi buvo arčiausiai Lietuvos atstovo dainos. Tik pati pasirodymo vieta, buvo antrajame dešimtuke, kur ji labiau atsiskleidė, o ir balsavimas parodė, kad tokio tipo dainos tikrai nėra prastos, nes kurį laiką Anglija sukosi pirmajame trejete.
Man dar pasirodė, kad Lietuvos pusfinalio pasirodymas buvo geriau pateiktas vizualiai, nors dauguma kritikų galvoja priešingai.
Dar nuostabą kėlė tai, jog Sasha perėjo pusfinalį, o finale galima sakyti beveik niekas nebeprisiminė jo dainos ir mano galva gavome nepolitizuotus balus tik iš dviejų šalių – Bulgarijos ir Azerbaidžano.
Pilstyti, kas būtų jeigu būtų galima labai ilgai ir nuobodžiai, belieka džiaugtis padovanotu gražiu renginiu, nes kalakutas ar būtų galvojęs ar nebūtų galvojęs, vistiek atsidūrė puode, taip ir mūsų Sasha, ar būtų ar nebūtų, vieta laimėta ir esame ten kur esame.

Vakar įvyko jau antrasis eurovizijos pusfinalis, kurio retas lietuvis nežiūrėjo, gi po to neturėtų teisės bumbėti, kad vat mums nepasisekė ir prikaišioti visokiausias priežastis kodėl nepavyko, nes aš mačiau ir žinau kodėl nepavyko, o tu nematei, tai tylėk.
Bet kaip žinia kol kas visokie burbėtojai užsičiaupia ir laukia finalo, kuriame linki Sasha Son(g)ui susimauti.
Žiūrint jau antrąjį eurovizijos pusfinalį susidaro labai gražaus konkurso vaizdas, ypač mane žavi scenos vizualinės galimybės.
Beskonybės yra, bet man rodos, gal jos ne tiek ir daug arba mano muzikiniai skonio receptoriai visai atbuko nuo muzikinio persisotinimo.
Kolegos blogeriai irgi nesnaudžia – kuria prognozes ar dalinasi įžvelgtomis potekstėmis, aptarinėja Sašą.

Mano favoritai

Viso antrojo pusfinalio mano favoritai buvo serbai, kurie labai gražiai “susižaidė” ant scenos lyg kokiam mini spektaklyje, ko verti aladino šalies batai, kurie irgi mane sužavėjo. Vizualinė pusė irgi buvo maloni, nerėžianti akies. Deja, serbai, neįtiko publikai, gaila, nes manau labai gražiai komponuotųsi prie Portugalijos savo visu stiliumi.

Dauguma lietuvių neslėpė simpatijų Estijos atstovių dainai ir labai džiaugėsi, jog tokia “neeurovizinė” daina pateko į finalą.

Dar ganėtinai smagi buvo Airijos daina, kur pusiau rokerės, pusiau  emo gotės varė kažką, ką galbūt būtų galima pavadinti skuduriniu roku.

Mano simpatijos kažkodėl užklydo į Kipro salos gyventojų pusę. Sužavėjo dainos paprastumas, lengvumas, neperkrautumas:

Kiek žinau iš anksto daug eurovizijos mylėtojų ir ne tik buvo neabejingi Norvegijos dainai, kuri man tiesą sakant didelio įspūdžio nepaliko, nebent labai gražus vokalistas, dėl kurio kaip sakė vienas/viena komentatorė turėtų pasilydyti paaugliukės, nors mano mamai jis irgi visai patiko. O vienos blogerės nuomone kažkiek panašus į šio blogo autorių( kas šuniui pakels uodegą, jei ne pats):

Ukrainos atstovai pradžioje man atrodė kaip kažkoks nesusipratimas kaip kažkokia mažutė išlipusi iš kosminio laivo ir visiems sakanti imkit ir manim dalinkitės, juk krizė, o man nieko negaila. Ir vis dėl to daina stipri, geras stipus, efektingas šou bei kabinantis dainos priedainis. Rodos, Ukraina jau “atkalė” modelė pagal kurį lengvai pavergia eurovizijos fanus bei mylėtojus. Tikrai nenustebčiau, jei ši daina laimėtų.
Manau, ji yra verčiausia tapti tokio tipo koncerto laimėtoja:

Kai komedija virsta tragedija

Vieni pirmųjų atstovų, sukėlusių pasibjaurėjimą buvo broliukai latviai. Man nepatiko, kad dainavo rusiškai ir belekaip tragiškai klaipėsi ant scenos. Dainos tekstas irgi buvo pribloškiantis. Mano vertimas būtų toks: atsisuko probkė nuo smegenėlių ir šios ištekėjo:
[youtube:
Kaimyninės Lenkijos atstovė mane pakerėjo savo vokalu galinčiu langus daužyti. Klipe gal ir skaniai skamba, bet pusfinalyje labai rėžė ausį. Jei turi gerą vokalą nereikia rėkti kaip skerdžiamai kiaulei:

Slovėnijos atstovai tikriausiai dar nepasimokė iš lietuvių klaidos, kai Linas Adomaitis kažkur už savęs slėpė mimus, kurių niekas nematė, taip jie slėpė savo vokalistė. Daug smuikų, violončelių mažai vokalo ir nežinau gaunasi kažkas nelabai skanaus:

Danijos sweet pop rokeriai atrodė kaip lietuviški NEO tik su gitaromis po sceną belakstantys. Pigus popsas.

Na ir beveik priartėjome prie pagrindinių sudegusio cirko artistų, kurių pasirodymai turėtų būt rodomi kaip nereikia daryti.
Čia nepralenkiamas buvo Vengrijos atstovas, visų galų meistras, kuris realybės šou net uždainavo. Ir uždainavo taip lyg į realybės šou būtų patekęs kokiais 95 metais ir tik dabar išleistas. Kraupus beskoniškumas, pigūs triukai(šalt ir aš su kitais skudurais) ir pusėj gabalo, traukimas pro šalį, kuris tik pabaigoj kažkiek atsigavo, tikriausiai pataikė į taktą.

Beskoniškumo varžybos nepralenkiami pasirodė Nyderlandų atstovai lyg ABBA, nužengusi į sceną po trisdešimties metų. Stori riebūs kaip paršai seniai bei senės, bandantys sutviskėti kuo labiau, tik nuo to blizgesio bloga darosi.

Lietuvis

Na gal geriau reikėtų sakyti internacionalas Sasha Son(g) pasirodė visame šiame konkurse labai neblogai, iš tikrųjų geriau nei tikėjausi.
Vienas didžiausių Sašos minusų – vizualinės pusės nebuvimas, nors visai gerai susižaidėpačiame gale uždegta ugnis delne ir užrašas “Hope”.
Man pasirodė taip, kad Sašai truputį liežuvis pynėsi dainuojant angliškai, bet kai užtraukė rusiškai lyg įgavo antrąjį kvėpavimą ir kas svarbiausia atrodė gerai, ne taip kaip latviai.
Pasirodymą mano galva, dar yra kur tobulinti, o daina gera.

Kokie buvo rezultatai kas pateko ar ne pateko visai nesvarbu, svarbu, kad Son jau finale, tik galbūt ne itin gerai, kad pirmas pradeda, reikės labai stipriai pakerėti publiką, kad pirmas numeris liktų nepamirštamas, klausantis begalės kitų dainų.
taigi, linkiu jam sėkmės, tiek jau nužengus, nors manau, kad užims kokią 6-11 vietą.
Bet visgi eurovizija yra ir laimės dalykas, nežinai kas susišvies komisijai ar balsuotojams.

Paskutiniu metu kažkaip patraukė “ant” klasikinės muzikos, per pastarąsias kelias dienas teko sudalyvauti dviejuose koncertuose, vienas tikrai buvo klasiškas klasikinės muzikos koncertas, kurio įspūdžiais jau pasidalinau.
Antrasis koncertas – choro “Vilnius”, nebuvo toks pribloškiantis ir stulbinantis kaip “Jaunos muzikos”. Visgi supranti, kad neveltui “Jaunos muzikos” kolektyvas yra apdovanojamas tarptautiniuose festivaliuose, gi jame dainuoja vieno iš Vilniaus chorų vadovas, tiksliau choro “Sakalas” vadovas.
Koncerto, vykusio Evangelikų liuteronų bažnyčioje metu aš buvau visai netyčia pakerėtas klasikinės muzikos.
O bet tačiau norisi pasipasakoti apie Kotrynos bažnyčioje vykusį koncertą. Šioje koncertų salėje, nes bažnyčia man niekaip nesivadina, yra vieni geriausių tualetų, kokių galėtų pavydėti belenkuri kita koncertinė įstaiga. Juk tualetas viena tokių vietų, kuri geriausia reprezentuoja :)
Bet nuo tualetų galima pajudėti ir prie koncerto.
Viso koncerto metu kankino toks dalykas kaip akustikos nebuvimas. Rodos, toks jausmas, kad garsas kažkur pranyksta nėra to tokio bažnytinio kamerinio skambesio. Mano žiniomis, pats nesu specialistas tik tokiu apsimetu, labai gera akustika Jonų bažnyčioje ir net toje pačioje Evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Gera bažnyčios akustika kaip geros grupės geras įgarsinimas.
Taigi, Kotrynos bažnyčioje akustikos neradau, deja.
Pajudant jau visai prie koncerto įspūdžių, verta paminėti, jog choras “Vilnius” yra kažkuria dalimi žmonių su negalia choras, šio fakto aš nežinojau viso koncerto metu. Išprusimo spragos, ne kitaip.
Choras atliko labai plačią programą – daugiausiai Lietuvos kompozitorių kūrinius bei kelis užsieniečių.
Prasidėjo visas vakaras nepakartojamu M.K.Čiurlionio kūriniu “Betekanti aušrelė”. Labai paveikus kūrinys savo garsų harmonija, be to šį kūrinį pačiam dainuoti yra malonumas.
Vėliau sekė krūvą žinomų ir nelabai žinomų kūrinių, o aš ne kantriai laukiau mišių “Stabat Mater”.
Galiu drąsiai sakyti, kad “Stabat Mater” atliekamas choro “Vilnius” bei pritariant violončelei skambėjo labai neprastai. Violončelės skambesys kūriniui pridavė labai stiprų bei niūrų atspalvį. Kompozitorius irgi šiuolaikinis ir man niekur negirdėtas Kn.Nystedt. Už šio gėrio parodymą Lietuvos publikai, galiu choro meno vadovui, kuris vis buvo pristatinėjamas kaip profesorius, gerai, kad ne kaip chirurgas, sakyti “AČIŪ”, nes kūrinys to vertas. 
grįžtant prie choro, skambesys nebuvo labai geras, nes didžiojoj daugumoje kūrinių visiškai nebuvo įmanoma suprati apie ką yra dainuojama, chorui trūko geros artikuliacijos. Klausantis dažnai visa muziką panašėdavo į vėjo malūno gausmą nei į gerai skambantį kūrinį.
Visos tos savybės jautėsi atliekant ir “Stabat Mater”.
Nors choras jau gyvuoja ne pirmą dešimtį ir atlieka labai įvairius kūrinius tobulėti dar tikrai yra kur bent iki tol kol skambesys išsigrynins.
Pats choras man priminė  nelabai suderintą instrumentą, tas labai pasireiškė, kai akomponavo instrumentai, nes instrumentai grojo sau, dirigentas dirigavo sau, choras dainavo sau.
Dar reikia paminėti, kad dauguma kūrinių buvo atliekama akapela -  didžiulis pliusas.
Visgi, klausimas ar verta už tokį koncertą mokėti 30 lt lieka klausimu.
Gera klasika yra gera klasika, kai atliekama klasiškai.