Eurovizija pasibaigė. Gražus pompastiškasis konkursas su daug pačių įvairiausių dainų. Lietuvai eilinį kartą teko mėgautis vieta pirmajame penketuke nuo galo. Vėl galime ieškoti priekabių kas buvo negerai, kad lietuviams ir šiame konkurse laimė nesišypsojo ir vėl mėgaujamės autsaiderių vieta.
Pats eurovizijos finalas mano galva buvo labai ištęstas, mano galva per daug šalių finale net 25-ios.
Man labai patiko Dimos Bilano pasirodymas, kuris buvo labai gražus ir efektingas kaip ir pats Dima :)
pakeisti vedėjai taip pat konkursui suteikė truputėlį daugiau šaunumo, o balsavimo pradžios paskelbimas iš kosmoso irgi labai įdomiai nuteikė.
Taigi, visoje mišrainėje Lietuva išnyko kaip dūmas, plaikstomas vėjo.
Šiais metais dar buvo visokios komisijos, kurios turėjo mažinti politinį konkurso atspalvį, kuris vis tiek išliko, nes tikrai matėsi, kurios šalys balsuoja už savo kaimynus.
Ir visgi, aš esu labai patenkintas gražiu renginiu ir nugalėtojais, vertais nugalėtojų vardo.
Laimėjo Norvegija su labai geru pasirodymu ir tikrai neprasta daina.

Taip pat patiko, kad Islandijos rami daina užėmė antrąją vietą, man ji labai patiko pirmajame pusfinalyje.

Azerbaidžianas laimėjo trečią vietą, gerai, kad ne Turkija, ar Ukraina su labai pigia “eurovizine” pornografine daina.

Visgi keista, kad Sasha su savo daina užėmė priešpaskutinę vietą.
Manau, tam buvo keletas priežasčių. Viena jų – pasirodymas pirmajam, nes besiklausant visos dainų  mišrainės labai nublanko ir užsimiršo.
Manau, mūsų pagrindiniai konkurentai – Malta ir Didžioji Britanija pasirodė geriau, nes buvo ne pradžioje konkurso ir labiau išryškino savo dainų privalumus tarp kitų aštrių, šaižių dainų.
Man, rodos, kad D.Britanijos daina savo stiliumi buvo arčiausiai Lietuvos atstovo dainos. Tik pati pasirodymo vieta, buvo antrajame dešimtuke, kur ji labiau atsiskleidė, o ir balsavimas parodė, kad tokio tipo dainos tikrai nėra prastos, nes kurį laiką Anglija sukosi pirmajame trejete.
Man dar pasirodė, kad Lietuvos pusfinalio pasirodymas buvo geriau pateiktas vizualiai, nors dauguma kritikų galvoja priešingai.
Dar nuostabą kėlė tai, jog Sasha perėjo pusfinalį, o finale galima sakyti beveik niekas nebeprisiminė jo dainos ir mano galva gavome nepolitizuotus balus tik iš dviejų šalių – Bulgarijos ir Azerbaidžano.
Pilstyti, kas būtų jeigu būtų galima labai ilgai ir nuobodžiai, belieka džiaugtis padovanotu gražiu renginiu, nes kalakutas ar būtų galvojęs ar nebūtų galvojęs, vistiek atsidūrė puode, taip ir mūsų Sasha, ar būtų ar nebūtų, vieta laimėta ir esame ten kur esame.

Vakar įvyko jau antrasis eurovizijos pusfinalis, kurio retas lietuvis nežiūrėjo, gi po to neturėtų teisės bumbėti, kad vat mums nepasisekė ir prikaišioti visokiausias priežastis kodėl nepavyko, nes aš mačiau ir žinau kodėl nepavyko, o tu nematei, tai tylėk.
Bet kaip žinia kol kas visokie burbėtojai užsičiaupia ir laukia finalo, kuriame linki Sasha Son(g)ui susimauti.
Žiūrint jau antrąjį eurovizijos pusfinalį susidaro labai gražaus konkurso vaizdas, ypač mane žavi scenos vizualinės galimybės.
Beskonybės yra, bet man rodos, gal jos ne tiek ir daug arba mano muzikiniai skonio receptoriai visai atbuko nuo muzikinio persisotinimo.
Kolegos blogeriai irgi nesnaudžia – kuria prognozes ar dalinasi įžvelgtomis potekstėmis, aptarinėja Sašą.

Mano favoritai

Viso antrojo pusfinalio mano favoritai buvo serbai, kurie labai gražiai “susižaidė” ant scenos lyg kokiam mini spektaklyje, ko verti aladino šalies batai, kurie irgi mane sužavėjo. Vizualinė pusė irgi buvo maloni, nerėžianti akies. Deja, serbai, neįtiko publikai, gaila, nes manau labai gražiai komponuotųsi prie Portugalijos savo visu stiliumi.

Dauguma lietuvių neslėpė simpatijų Estijos atstovių dainai ir labai džiaugėsi, jog tokia “neeurovizinė” daina pateko į finalą.

Dar ganėtinai smagi buvo Airijos daina, kur pusiau rokerės, pusiau  emo gotės varė kažką, ką galbūt būtų galima pavadinti skuduriniu roku.

Mano simpatijos kažkodėl užklydo į Kipro salos gyventojų pusę. Sužavėjo dainos paprastumas, lengvumas, neperkrautumas:

Kiek žinau iš anksto daug eurovizijos mylėtojų ir ne tik buvo neabejingi Norvegijos dainai, kuri man tiesą sakant didelio įspūdžio nepaliko, nebent labai gražus vokalistas, dėl kurio kaip sakė vienas/viena komentatorė turėtų pasilydyti paaugliukės, nors mano mamai jis irgi visai patiko. O vienos blogerės nuomone kažkiek panašus į šio blogo autorių( kas šuniui pakels uodegą, jei ne pats):

Ukrainos atstovai pradžioje man atrodė kaip kažkoks nesusipratimas kaip kažkokia mažutė išlipusi iš kosminio laivo ir visiems sakanti imkit ir manim dalinkitės, juk krizė, o man nieko negaila. Ir vis dėl to daina stipri, geras stipus, efektingas šou bei kabinantis dainos priedainis. Rodos, Ukraina jau “atkalė” modelė pagal kurį lengvai pavergia eurovizijos fanus bei mylėtojus. Tikrai nenustebčiau, jei ši daina laimėtų.
Manau, ji yra verčiausia tapti tokio tipo koncerto laimėtoja:

Kai komedija virsta tragedija

Vieni pirmųjų atstovų, sukėlusių pasibjaurėjimą buvo broliukai latviai. Man nepatiko, kad dainavo rusiškai ir belekaip tragiškai klaipėsi ant scenos. Dainos tekstas irgi buvo pribloškiantis. Mano vertimas būtų toks: atsisuko probkė nuo smegenėlių ir šios ištekėjo:
[youtube:
Kaimyninės Lenkijos atstovė mane pakerėjo savo vokalu galinčiu langus daužyti. Klipe gal ir skaniai skamba, bet pusfinalyje labai rėžė ausį. Jei turi gerą vokalą nereikia rėkti kaip skerdžiamai kiaulei:

Slovėnijos atstovai tikriausiai dar nepasimokė iš lietuvių klaidos, kai Linas Adomaitis kažkur už savęs slėpė mimus, kurių niekas nematė, taip jie slėpė savo vokalistė. Daug smuikų, violončelių mažai vokalo ir nežinau gaunasi kažkas nelabai skanaus:

Danijos sweet pop rokeriai atrodė kaip lietuviški NEO tik su gitaromis po sceną belakstantys. Pigus popsas.

Na ir beveik priartėjome prie pagrindinių sudegusio cirko artistų, kurių pasirodymai turėtų būt rodomi kaip nereikia daryti.
Čia nepralenkiamas buvo Vengrijos atstovas, visų galų meistras, kuris realybės šou net uždainavo. Ir uždainavo taip lyg į realybės šou būtų patekęs kokiais 95 metais ir tik dabar išleistas. Kraupus beskoniškumas, pigūs triukai(šalt ir aš su kitais skudurais) ir pusėj gabalo, traukimas pro šalį, kuris tik pabaigoj kažkiek atsigavo, tikriausiai pataikė į taktą.

Beskoniškumo varžybos nepralenkiami pasirodė Nyderlandų atstovai lyg ABBA, nužengusi į sceną po trisdešimties metų. Stori riebūs kaip paršai seniai bei senės, bandantys sutviskėti kuo labiau, tik nuo to blizgesio bloga darosi.

Lietuvis

Na gal geriau reikėtų sakyti internacionalas Sasha Son(g) pasirodė visame šiame konkurse labai neblogai, iš tikrųjų geriau nei tikėjausi.
Vienas didžiausių Sašos minusų – vizualinės pusės nebuvimas, nors visai gerai susižaidėpačiame gale uždegta ugnis delne ir užrašas “Hope”.
Man pasirodė taip, kad Sašai truputį liežuvis pynėsi dainuojant angliškai, bet kai užtraukė rusiškai lyg įgavo antrąjį kvėpavimą ir kas svarbiausia atrodė gerai, ne taip kaip latviai.
Pasirodymą mano galva, dar yra kur tobulinti, o daina gera.

Kokie buvo rezultatai kas pateko ar ne pateko visai nesvarbu, svarbu, kad Son jau finale, tik galbūt ne itin gerai, kad pirmas pradeda, reikės labai stipriai pakerėti publiką, kad pirmas numeris liktų nepamirštamas, klausantis begalės kitų dainų.
taigi, linkiu jam sėkmės, tiek jau nužengus, nors manau, kad užims kokią 6-11 vietą.
Bet visgi eurovizija yra ir laimės dalykas, nežinai kas susišvies komisijai ar balsuotojams.

Paskutiniu metu kažkaip patraukė “ant” klasikinės muzikos, per pastarąsias kelias dienas teko sudalyvauti dviejuose koncertuose, vienas tikrai buvo klasiškas klasikinės muzikos koncertas, kurio įspūdžiais jau pasidalinau.
Antrasis koncertas – choro “Vilnius”, nebuvo toks pribloškiantis ir stulbinantis kaip “Jaunos muzikos”. Visgi supranti, kad neveltui “Jaunos muzikos” kolektyvas yra apdovanojamas tarptautiniuose festivaliuose, gi jame dainuoja vieno iš Vilniaus chorų vadovas, tiksliau choro “Sakalas” vadovas.
Koncerto, vykusio Evangelikų liuteronų bažnyčioje metu aš buvau visai netyčia pakerėtas klasikinės muzikos.
O bet tačiau norisi pasipasakoti apie Kotrynos bažnyčioje vykusį koncertą. Šioje koncertų salėje, nes bažnyčia man niekaip nesivadina, yra vieni geriausių tualetų, kokių galėtų pavydėti belenkuri kita koncertinė įstaiga. Juk tualetas viena tokių vietų, kuri geriausia reprezentuoja :)
Bet nuo tualetų galima pajudėti ir prie koncerto.
Viso koncerto metu kankino toks dalykas kaip akustikos nebuvimas. Rodos, toks jausmas, kad garsas kažkur pranyksta nėra to tokio bažnytinio kamerinio skambesio. Mano žiniomis, pats nesu specialistas tik tokiu apsimetu, labai gera akustika Jonų bažnyčioje ir net toje pačioje Evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Gera bažnyčios akustika kaip geros grupės geras įgarsinimas.
Taigi, Kotrynos bažnyčioje akustikos neradau, deja.
Pajudant jau visai prie koncerto įspūdžių, verta paminėti, jog choras “Vilnius” yra kažkuria dalimi žmonių su negalia choras, šio fakto aš nežinojau viso koncerto metu. Išprusimo spragos, ne kitaip.
Choras atliko labai plačią programą – daugiausiai Lietuvos kompozitorių kūrinius bei kelis užsieniečių.
Prasidėjo visas vakaras nepakartojamu M.K.Čiurlionio kūriniu “Betekanti aušrelė”. Labai paveikus kūrinys savo garsų harmonija, be to šį kūrinį pačiam dainuoti yra malonumas.
Vėliau sekė krūvą žinomų ir nelabai žinomų kūrinių, o aš ne kantriai laukiau mišių “Stabat Mater”.
Galiu drąsiai sakyti, kad “Stabat Mater” atliekamas choro “Vilnius” bei pritariant violončelei skambėjo labai neprastai. Violončelės skambesys kūriniui pridavė labai stiprų bei niūrų atspalvį. Kompozitorius irgi šiuolaikinis ir man niekur negirdėtas Kn.Nystedt. Už šio gėrio parodymą Lietuvos publikai, galiu choro meno vadovui, kuris vis buvo pristatinėjamas kaip profesorius, gerai, kad ne kaip chirurgas, sakyti “AČIŪ”, nes kūrinys to vertas. 
grįžtant prie choro, skambesys nebuvo labai geras, nes didžiojoj daugumoje kūrinių visiškai nebuvo įmanoma suprati apie ką yra dainuojama, chorui trūko geros artikuliacijos. Klausantis dažnai visa muziką panašėdavo į vėjo malūno gausmą nei į gerai skambantį kūrinį.
Visos tos savybės jautėsi atliekant ir “Stabat Mater”.
Nors choras jau gyvuoja ne pirmą dešimtį ir atlieka labai įvairius kūrinius tobulėti dar tikrai yra kur bent iki tol kol skambesys išsigrynins.
Pats choras man priminė  nelabai suderintą instrumentą, tas labai pasireiškė, kai akomponavo instrumentai, nes instrumentai grojo sau, dirigentas dirigavo sau, choras dainavo sau.
Dar reikia paminėti, kad dauguma kūrinių buvo atliekama akapela -  didžiulis pliusas.
Visgi, klausimas ar verta už tokį koncertą mokėti 30 lt lieka klausimu.
Gera klasika yra gera klasika, kai atliekama klasiškai.

Lietuvio svajonės ir kuo galėtų tapti „Eurovizija“

Eurovizija vėl prasidėjo ir vėl tūlas lietuvis keikia, kad ir vėl ne tą atlikėją išsiuntėme ir, kad vėl „atvešim“ netinkamą vietą.
O aš galvoju na ir kas? Svarbu dalyvauti.
Vakar turėdamas laiko įsijungiau „žydriuką“ paveiztėi ką gi tokio šiais metais užvežė į Euroviziją. Šis pusfinalis man patiko, jog jame nedalyvo Lietuva, nes  galėjau vertinti kas kaip dainavo be jokių simpatijų ar antipatijų.
Dar truputį apie konkursą. Mano žiniomis šis konkursėlis buvo surengtas kažkokio pokario laikotarpiu, kad skatintų tautų draugystę, bet kuo toliau tuo labiau šis konkursas virsta tautų skaldymo konkursu ir nežmoniškų pinigų plovimo aparatu.
Man dar labai keista, kad yra kuriamos vienadienės grupės ir dainos pagal „eurovizišką“ stilių ir, galvojama, kad būtent tai turėtų patikti klausytojams. Kažkoks baisus absurdas.
Keista, kai bandoma „daryti abbišką“ stilių, kai tokios muzikos laikai seniai praėjo, dar kartais bandoma sekti kažkokiostais ukrainietės „Wild dances“ motyvais. „ABBA“ laikai seniai praėjo ir kaip byloja istorija, šiai vienintelei grupei pavyko „prasistumti“ konkurso dėka.
Man, kartais atrodo, kad galbūt būtų gerai rengti dainų konkursą, kuriame dalyvautų kažkokios žymios tos šalies grupės su seniai ar nelabai seniai sukurta daina, taip parodant, kokį gėrį viena ar kitą šalis slepia.
O dabar naujų butaforinių dainelių konkursas.

Kam geriau būtų buvę nedainuot

Po vakarykščio konkurso kažkaip keista, kad buvo labai mažai visokių saldžių berniukų bei mergaičių su nuogais papišokiais ir subinšokiais. Tūlam lietuviui beveik nebuvo į ką žiūrėti.
Kaip supratau daug kam sukėlė kažkokių asocijacijų Švedijos atstovė ir klausimas: vyras tai ar moteris? Na, man tai pasirodė, kad moteris. Pats pasirodymas nelabai patiko – tiek šviesos lyg norint neregiui parodyti šviesą.

Labai šlykštus ritmas plius akinami šviesos efektai plius pridėkime spiegiantį vokalą, gauname skambesį, kurio besiklausant  turėtum pradėti  sienomis laipioti kaip katinas per morčių. Visiškas fiasko.
Dar labai keistas, kad Baltarusijos atstovas su supersiksišku įvaizdžiu nepateko į finalą. Kažkas čia negerai su balsuotojais buvo. Būdamas mergina tokį vaikiną čiupčiau ir nepaleisčiau iš lovos, kurioje dainuotų balades :)

Iš baisenybių galima paminėti Turkiją, kur pagal paskirtį buvo naudojamas subinšokis atsižvelgiant į ritmo intensyvumą. Liaudis atsižvelgusi į užupakalių šokį nubalsavo visiškai teisingai. Yra į ką pasižiūrėti.

Vienakrtinės grupės įvaizdį man sudarė Gipsy.cz(galvojau nebus domeno nusipirkę), kur buvo labai atmestinai kopijuojamos tokios grupės kaip Tiger Lillies bei Gogol Bordello. Kraupuma.

Dar buvo kažkoks bičas, kuris nerealiai spiegė. Ale kažkokį žmogų-žuvį Vito plagijavo. Subalansuotas produktas neturintiems klausos.

Viso pusfinalio metu manęs neapleido mintis, kad kažkas su įgarsinimu yra blogai, nes vienos grupės labai puikiai „traukė“ pro šalį, o kitos labai gerai dainavo. Man kilo klausimas negi tiek bebalsių marionečių prisiuntė į šį konkursą ar kažkas su garsistais buvo blogai?

Gal jie taps geriausiais?

Vienas pirmųjų malonesnių atradimų buvo Belgija su savo „Copycat“, nors klausantis nelabai ėjo suprasti ką tas atlikėjas sau niurna po nosim, išskyrus „rock’n'roll“. Man patiko visa stovėsena scenoje ir pats pateikimas. Buvo tiesiog gražu žiūrėti ir nieko daugiau. Tik glumino vaizda, kad elvis klaipėsi prie senovinio butaforinio mikrofono ir dar turėjo prikabintą ant galvos mini mikrofoną. Kartu sudėjus matosi visa butaforija ir nebesijauti gražiai išdurtas.

Palikus Belgiją nuošalyje kažkaip buvo prijudėta iki Armėnijos, kurios atstovės pateikė labai įdomiai paskanintą r’n'b, tikiuosi stiliuje nesuklydau. Vaizdas scenoje taip pat nebuvo raižantis savo kosminėm šviesom, tad buvo visai malonu klausyti bei žiūrėti. Man kažkaip labai derėjo vokalas su ritmais, labai geras derinys.

Klausantis vėlesnių atlikėjų susidarė toks įspūdis, kad pusė jų tik bebalsės lėlės ir darėsi labai nuobodu, bet mergaitė iš Islandijos mane pakerėjo savo vokalu bei grožiu. Manau, kad jai nereikia jokios scenografijos. Galima ją rodyti stambiu planu kokias dešimt minučių ir vyrai nuo jos nenuleis akių. Bet visgi didžiausias pliusas šios dainininkės – įstabus vokalas.

Kažkiek dar užkabino Izraelio atstovės, kurios grojo būgneliais ir turėjo labai skambų priedainį, bet man pritrūko visos dainos išbaigtumo. Lyg ir kabina, beat…

Šveicarijos berniukų barbių devyndarbių grupė pasirodė labai neblogai viskas pas juos buvo gerai ir gal net buvo truputis improvizacijos, bet silpnas ar nesuderintas vokalas viską nužudė. Trūko vokalo energijos.

Mane labiausiai pakerėjo Portugalijos pasirodymas. Man buvo labai gražu. Nors vienas pasirodymas išnaudojo visas tokios scenos galimybes. Bravo!

Dar patiko, kad pati dainininkė nebuvo kažkokia „pakaba“šokanti subinšokį, nors daina buvo vidutiniška, kerėjo vaizdai scenoje.
kas keisčiausia, jog trys paskutinės šalys-dainos man labai patiko.
Ir dar eisčiau pasidarė šiandieną sužinojus reluztatus, jog Maltos atstovė pateko į finalą ar kur ten, aš negalvojau, kad kas už ją balsuos. Stora moteriškė su kerinčiu vokalu niekaip neturėtų praeiti klausytojų filtro, bet…Galiu tik pasidžiaugti.

Ir paskutiniai bosniai tikrai nebuvo prasti, bet pas juos man kažko pritrūko. Nors vienai blogerei jie yra favoritai :)

Visos dainos viename:

Rezultatai euroviziniame bloge. Man tai jie dzin.

Šį savaitgalį užbaigiau klasikos koncertu, kuris buvo ganėtinai audringas ir girtuoklingas (kelios taurės beprotiškai skanaus vyno).
Klausiausi Haidno “Stabat Mater” su choru “Jauna muzika” ir ansambliu ‘Musica Humana” evangelikų liuteronų bažnyčioje (Vokiečių g.). Kas galbūt pasirodė keista, man kaip ne itin vaikštančiam į klasikos koncertus, jog salė buvo pilnut pilnutėlė, nors vyravo senyvo amžiaus žmonės.
Besiklausant pradėjau mintyti apie klasikinę muziką. Juk tokie kūrinai kaip “Stabat Mater” taško smegenas neblogiau už dabartinius electro ar punk hardcore gabalus.  Klasikinę muziką juk irgi galima skirstyti į tam tikrą popsą ir rimtąją. Juk žiūrint į praeitį – operos, operetės bei panašaus žanro kūriniai buvo kuriami lengvai pramogai, kai į sales eidavo jaunimėlis pasišnekėti su draugais ir į jaunas gražias damas pasižvalgyti. Sakykime, muzika. skambanti salėse buvo fonas, į kurį niekas nekreipdavo dėmesio. Groja, o jei dar kokie gražūs atlikėjai ar nelabai gražūs, yra su kolegomis apie kažką pablevyzgoti.
Mano galva, tas pats išliko iki mūsų dienų. Užtenka vieną kartą apsilankyti Lietuvos Operos ir Baleto Teatre, kad suprastum, jog dauguma žmonių čia ateina ne pasižiūrėti kažkokio vyksmo scenoje, bet savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Kokie vyrai, kokios damos, kokia prabanga.
O grįžtant prie mano klausyto “Stabat Mater”, muzika beprotiškai sunki. Sunki visom prasmėm, tiek atlikimas, tiek klausymas. Manau, reikia būti labai profesionaliems, kad viduryje kūrinio kelis taktus išdainuoti unisonu, kai solistas “varo” savo partiją, o ansamblis visiškai nepadeda ir garsą gali pasiimti nuo prieš kelis taktus girdėto instrumento, tą garsą transformuoti per visokius apvertimus, tonacijas ir  atėjus laikui gerai intonuoti.
O klausymas taško smegenis, nes gali pasirinkti kokio instrumento nori klausyti arba viską klausyti harmonijoje.
Man vis galvoje sukosi frazė: “Gieda angelų choras”.
Tikriausiai ši frazė geriausiai atspindi mano įspūdžius iš vykusio koncerto, kur hardcore’as kuriamas ne gitarų džeržgesiu, rėksmingais vokalais, o profesionalumu ir preciziškumu.

Šiandien keliausiu dar į vieną klasikinės muzikos vakarą Kotrynos bažnyčioje. Dainuos choras “Vilnius”. Vakaro kūrinys “Stabat Mater”.
Klasika taško smegenis ir yra geras vaistas, kai jautiesi nuo visokių šiuolaikinių ritmų pervargęs. Atgaivina. Atnaujina.
Gydausi :)

Nors ir pavėluotai, visgi norėtųsi ir man pasidalinti įspūdžiais iš Vilniaus gatvės muzikos dienos, nors mažiausiai bent trys blogeriai (sprendžiant iš blogoramos) rašė apie šį renginį, bet niekaip negaliu neįkišti savo trigrašio. Mano asmenine nuomone, šioje gatvės dienoje buvo tikrai daug gerai grojančių muzikantų, o ne tik ant alaus ir cigarečių ale tokių pseudo muzikantų.
Su vienu kostminiu atradimu norėsiu ir jus supažindinti, tai tikriausiai taps mano metų muzikiniu atradimu. Bet apie viską nuo pradžių.

Su chaltūros kvapeliu

Būtent taip man atrodo Vilniaus kaip kultūros sostinės įvaizdis, iš visų pakampių vis lenda prašvinkusi chaltūros smarvė, gerokai riesdama miestiečiams ir jo svečiams nosis. Šįmet net buvo kalbos, kad nebus paramos Gatvės muzikai, ar ją gavo ar ne, šito aš nežinau, bet tikriausiai labiausiai liūdina, jog Vilniaus miesto savivaldybė remia visokias byturgėvas, kurios net vyksta ne Vilniuje ir Taizės renginius (nors gal tai ir nėra taip blogai kaip byturgėva).
Paramos stygius labai atsiliepė pačiam renginiui, nes buvo net pritrūkę lankstukų su informacija, kas, kur, kada. Šįmet net nebuvo marškinėlių atlikėjams – tik skarelės. Grįžtant į praeitus metus tikrai turėtų būti gėda tiems savanoriams, kurie vogė tuos marškinėlius ir vėliau atėjusiems savanoriams nieko nebuvo likę, keli užėjimai turėjo dalytis tuo pačiu gėriu. Todėl gal ir gerai, jog šiųmečiams savanoriams sugriežtinta tvarka, pasiėmei savanorio liemenę pasirašyk, jog saugosi ir nepametęs atiduosi.
Man kažkodėl pasirodė labai keista, jog šiųmečiai info centriukai buvo įsikūrę  po „Double Coffe“ sparneliu, kodėl ne po „Coffee Inn“?(gal Nidas Kofeinas mestels komentarą?). Gal praeitais metais savanoriai „prisisavanoriavo“ ?
Labai nuvylė „Double Coffee“ personalo požiūris į savanorius, kurie  su jais elgėsi lyg su skudurais. Juk svanoris galbūt savanoriauja iš visuomeninių paskatų ir vėliau gali tapti klientu, pagal  perpasakotus įspūdžius „Double Coffee“ labai krito mano akyse. Tiesiog tai vieta, kur klientas yra nulis, čia ne tik dėl požiūrio į savanorius, bet iš savo patirties sakau, kad tai vieta kur rūpi tik kliento piniginė. Gėda. Tegul tai būna spūvis ant merdinčio „Double Coffee“ karsto.
Bet palikime blogas emocijas ir judėkime prie pačios gatvės muzikos dienos vinies – atlikėjų.

Nervinga pradžia

Iškeliavus į miestą apie trečią valandą dienos ir pirmu taikymu užsukus į KultFlux platformą, gal geriau reikėtų sakyti KultPliuch (?), kuri niekaip neprigyja, skambėję elektroniniai-eksperimentiniai garsai nesužavėjo, todėl tiesiu taikymu patraukėm link Mindaugo paminklo, bet ten irgi buvo tylu. Pradėjo lįsti galvon visokios mintys, jog prastai prastai su ta gatvės muzikos diena, bet įslinkus į Katedros aikštę, nuramino sklindančios muzikos garsai. Pirmasis laimikis buvo smuikininkė, griežianti virtuoziškas melodijas šalia Arklio, net sugraudeno dūšią. Taigi, trumpai pasiklausę patraukėm į Sereikiškių parko pradžią, kur jauni vaikinukai pasijungę elektrą nuo statybų grojo visokius rokinius koverius, ilgai neužsibuvom ir pajudėjom į Pilies gatvės mėsmalę. Čia išsyk išsityriau savo plaučių užterštumą, nusispjovęs, kad galiu tuoj užsilenkti, patraukiau gilyn į Pilies gatvę -  patekom į žvėrišką lenkiškų maldininkų mėsmalę.

Pilies mėsmalė

Nepaisant  žmonių spūsties, čia buvo galima pamatyti įdomių, charizmatiškų muzikantų:


Dėmesį patraukė kanklininkės šalia „Pilies“ knygyno. Pirmasis smagus atradimas. Nesitikėjau tokių instrumentų pamatyti.

Nuotrauka „pasiskolinta“ iš eNyu blogo, tikiuosi nesupyks :)

Kylant gatve į viršų sustojome prie būgnininkų:

Ties Pilies gatvės pabaiga nusprendėm sustoti ir čia pamatėme, išgirdome latvių jaunimo rockenrolą, kurie jį grojo kokias dvi tris valandas, nes spėjome apeiti ratą, o jie dar grojo. Tiesiog trykštanti energija:

P.S. Šią grupę sudaro tik trys nariai, tas ketvirtas tai bandė kartu pagroti, bet pasišalino ir vėliau grojo bitlus, bet vienas:

Šiaip apie šį pažįstamą nepažįstamą vyruką(tas ale ketvirtasis latvių grupės narys) galiu pasakyti tik tiek, jog šioje gatvės muzikos dienoje nelabai jam sekėsi, nes nerado bosisto galinčio/norinčio kartu su juo pagroti, bet užtat sekmadienio vakarą išgirdau džiaminant su kažkokiais žmonėmis ir buvo super. Aš pamenu, kaip šis veikėjas dar su vienu vaikinuku džiamino praeitais metai šalia „Lokio“ restorano – buvo fantastiška.
Kylant aukštyn gatve  užliūliavo iš „Pegaso“ restorano sklindanti Dj muzika, tokia nerėksminga kaip kitų. Dedam pliusą.

Šalia „Amatininkų užeigos“ laukė malonus netikėtumas – jaunuolių grupė kodiniu pavadinimu „HDM“, suprask, kad tai reiškia high definition music. Labai ilgai šitie veikėjai derinosi, bet skambesys arčiau stovintiems buvo tikrai nekoks, nes iš vienos pusės nesigirdėjo klepo iš kitos boso, o bet tačiau paėjus kelis metrus nuo jų klausomumas buvo labai geras. Man šitie vaikiai priminė kažkodėl „Return to forever“, nors tikriausiai būtų per stipru taip sulyginti. Dar nustebino, jog grojo visai naujas instrumentais. Ir vis dėl to štai čia įrodymas visiems burbantiems, jog lietuviška muzika nieko verta.

Gaila, kad tiek mažai pafilmuota. gal žinote kur šitie atlikėjai gros?
Vėliau patraukėme į Vokiečių gatvę, kur grojo „Gyvai“ (?)

Vokiečių gatvė buvo pilna didžėjų lyg alėja bužujam į „Helios“ klubą.
Čia matėm ir mažuosius metalistus, kurie grojo labai „kietai“:

Taip pat užveizėjom labai profesionalius būgnininkus-perkusininkus iš Latvijos – „Pulse Effect“:

Jų muzikos dar galite pasiklausyti oficialiame grupės tinklalapyje.
Dar buvom užsukę pasiklausyti „Skyders“, bo mano mergaitė dėl jų alpo, na manęs nesužavėjo:

Metų muzikinis atradimas
Vėliau grįžinėdami į Pilies gatvę, užtikomę labai įdomią muziką grojantį atlikėją su tokiu pat įdomiu „aparatu“.
Šio „aparato“ skleidžiami garsai buvo tikra atgaiva visame gatvės muzikos šurmulyje. Tiesiog buvo labai gaila, kad į pabaigą pasirodymo užtaikėme, nes šis daiktas tiesiog yra nuostabus ir nepakartojamas:

Socialinė akcija (?)

Užtikome ir kažką neaiškaus, tik ant akių raiščių buvo tokios tai raidės V.Y.

Niekaip nesupratau, ką reiškia šis performansas-socialinė akcija.

Gatvės muzikos dienos nusivylimas

Didžiausio mano nusivylimo susilaukė šie grojėjai:

Nes  praeitais metais tiesiogine prasme kaifavau nuo jų muzikos.
O beto reikia paminėti, kad toje gatvės dalyje tarp Cafe de Paris ir „Čili“ buvo dvi gyvai grojančios grupės  ir vienas didėjus. O tai prilygo ne muzikai, o kakofonijai.

Užbaigimas

Taigi visas piktas (po didžiausio nusivylimo) patraukiau klausytis „Susinaikinusių didžėjų“ ir nuotaiką kaip mat pakilo:

Vėliau patraukėme į baigiamąjį būgnelių koncertą, kuris nebuvo kažkoks labai įdomus, na buvo gerb. A. Mamontovas, bet tai neprilygo praeitais metais matytam būgininkų „susiėjimui“ Katedros aikštėje, kur šalia kelių grojančių vis ėjo ir ėjo nauji būgininkai ir improvizavo.

Reziumė

Šias gatvės muzikos dienas galėčiau vertinti kaip vienas profesionaliausių renginių iš visų buvusių dėl to, kad buvo begalė kokybiškos bei įvairios muzikos. Svarbiausia, kad beveik nemačiau visokių saviveiklininkų išpurtusiais veidais. Man, rodos, kad ateityje gatvės muzikos diena turėtų dar labiau tobulėti ir gražėti. Galbūt net būtų gerai kažkaip  juos išmėtyti pagal grojamą muziką: didžėjų kvartalas, roko kvartalas ir t.t. Blogiausia, jog kai kurios gatvės buvo virtusios tiesiog triukšmu dėl per garsios aparatūsros. Juk ne visada garsiai reiškia gerai. Mano galva, šis renginys labai puiki terpė išpopuliarėti gerai grojančioms, bet nežinomoms grupėms. Manau, didieji Lietuvos scenos grandai turėtų užleisti gatves kuriančiam jaunimui, nes aš asmeniškai į gatvės muzikos dieną einu, tikėdamasis atrasti kažką naujo, o ne paklausyti žinomų atlikėjų, į kurių koncertą belekada nueit galiu.

Vakar teko pabūvoti viename  iš Vilnius Mama Jazz koncetų, kuriame grojo Kindergarten ir mano lauktasis Erik Truffaz kvartetas.

Prisipažinsiu, pirmą kartą buvau Rusų dramos teatre, kuriame sugebėjau pasiklysti ir per klaidą nusipirkti alaus. Teko draugei ištuštint šį gėrių, nes šiuo metu negeriu nė lašo, bet čia jau atskira tema kas ir kodėl.

Taigi, koncertas prasidėjo nuostabia Gerulaičio įžanga, kuri sukelė daug teigiamų emocijų.

Šį prancūziško jazz’o vakarą pradėjo duetas Kindergarten. Nesiimu apibrėžti jų grojimo stiliaus, nes neturiu tam kompetencijos, tačiau šis eksperimentinis/laisvasis/improvizacinis jazz’as man nesiklausė nė pro kur. Ale buvo kaži kokis vyrukas su porą triūbų (viena iš jų mano galva priminė saksofoną) ir moteriškė -vokalas. Na ir jie gerą valandą užsiiminėjo „saviveikla“, te tas vyrukas kažkokius labai jau „mandrus“ garsus ir tų triūbų leido, o moteriškė variuodama įvariomis tonacijomis „AAAA“ bandė prie jo derintis. Ir taip visą mielą valandą, iprovizacija po improvizacijos ir visos labai jau panašios. Tik gal paskutinis jų „kūrinys“ šiek tiek pakėlė nuotaiką ir sukėlė šypseną, nes man pasirodė, kad triūba groja sau, moteriškaitės vokalas mėtosi kažkur šalia. Na viskas gerai, jie jauni turintys įdėjų, norintys jas parodyti, bet improvizuoti galima ir savo rūsyje, pažįstamų ratui. Smagu, kad kažkas leido jauniems talentams savirealizuotis. Puiku, bravo, bet man nepatiko. Pats esu dainavęs klasikinę muziką, labai geras jausmas dainuoti, bet klausytis kol kas nepajėgiu. Gal dar nesubrendau. ir paskutinis pastėbėjimas apie šį reiškinį, jų muzika man pasirodė labai tinkama filmų garso takeliams, net vienas gabalas vadinos „Cinematic“.

Pagaliau pertrauka. Parūkom ir vėl į salę, tikintis, kad tokių „šposų“ nebeteks klausytis ir antra dalis atpirks visas kančias iškęstas dėka Kindergarten.

Vėl Gerulaitis, ir nespėjus pristatyti visų grupės narių, Erik Truffaz jau scenoj. Primieji malonūs vargonų, boso, būgnų ir trampeto garsai užvedė publiką. Klausiausi negalėdamas atsigerėti, vos atgaudamas žadą. Tikrai jautėsi muzikantų susigrojimas ir profesionalumas. Man padarė įspūdį,  kai klavišininkas pradėjo groti dviem skirtingais instrumentais, fortepijonu ir vargonais, vienu metu. Truputį apšilę pradėjo improvizuoti. Jose ypačiai pasireiškė būgnininkas, skleisdamas mikrofonan įvairiausius ne šios žemės virpesius ir net su grodamas juo, priminė kažkiek Tiger Lillies koncertą, kur būgnininkas grojo pripučiamais plaktukais. Patiko, kad scenoje jautėsi visiška atlikėjų laisvė ir bendravimas per muziką su publika.  Erikas Truffaz’as vienu momentu nusišluostė veidą, atsigėrė vandens ir išnyko iš scenos, palikdamas savo grupės narius groti ir vėliau grįžo svinguodamas lyg niekur nieko. Tokis muzikantų laisvumas ir pajautimas(nors čia labai subjektyvu), kad atikėjai „linksminasi“ scenoje griovė visus mano streotipus, apie pasikėlusias užsienio žvaigždes, kurios ateina į sceną „atidirbti“. Palyginimui  Joe Cocker’is: muzikantai buvo profesionalūs, bet nesijautė jokios ugnelės, vadinamojo „džaivo“. Atėjo, „atidirbo“, išėjo.

Sceninis įvaizdis,jei toks buvo, tai kabino, ypač Truffaz’o batai. Taip pat jie bandė bendrauti su publika lietuviškai, kas kėlė šypseną. O publika buvo tiek užsivedus, jog savo ovacijomis iškietė kvartetą bisui. Po biso plojant publikai, labiausiai įstrigo frazė: „Viso gero“, maždaug: supraskit, ir mes norim pailsėti ir nebeturim noro stovėti ant scenos ir groti.

Bendras įspūdis toks, kad kavartetas groja daug daugiau ir labiau nei jo „vadas“, o bet tačiau jis yra būtent tas prieskonis be kurio jų kvartetas nebutų toks išskirtinis. Koncertą galėčiau palyginti su šiais metais girdėtu „Return to forever“ sugrįžimu, kur pirmoji dalis buvo šalta, o vėliau viskas stojo į vėžes.

Visumoj tai vienas geriausių pastarųjų koncertų, į kuriuos teko nulėkti. Geros emocijos nedingo visą likusį vakarą. Daugiau jazz’o ir pasaulis taps gražesniu.