Jeigu kas seka mane twitteryje jau turėtų žinoti, jog nuo šių šio rudens tapau studentu vėl. Kažkada bandžiaus studijuot VU neakivaizdžiai verslo vadybą, bet tiek dėl asmeninių priežasčių, tiek dėl atėjusio supratimo, kad šis specas ne man – iškritau, o gal geriau sakyti, kad savo noru „išsimečiau“.
Supratau, kad gal nereikia studijuoti savo priešo „materialaus pasaulio pavergimo strategijos“, tam kad jį geriau pažinčiau, gal geriau pasirinkti tai kas prie širdies. Tik, kad ten kur traukia širdis nepavyko įstoti (apie tai kažkada vėliau), bet pavyko į ten kas vadinama „mokykline svajone“.
Jei tęsiant išsipasakojimą apie savo „mokslinę kvalifikaciją“ esu baigęs profesinio rengimo mokyklą, kuri, deja, pas mumis nevertinama, o kursas vertas skambaus pavadinimo – „paukščio skrydis“. Nulis kokybės, nulis žinių…
Na, o grįžtant prie šių dienų realijų esu studentas po keturių metų atostogų nuo mokyklos, kas man labiausiai patinka, jog esu pirmakursis, ta siekiamybė, svajonė pabūti tikru studentu pagaliau išsipildė.
Studijuoju ne itin kokią reputaciją, turinčiame VPU, liaudyje iššifruojamu kaip „viešnamis prie upės“, deja, nestudijuoju prie upės ir, mano fakultete lyg ir nedaug yra „ištroškusių studenčių“, norinčių pasisemti ne tik protinio peno, bet ir „kūniško savęs pažinimo“.
Tikriausiai jei būčiau studijavęs etiką, kuri buvo viena iš mano siekiamybių, tokių mergaičių būtų daugiau…O jei psichologiją kokią…pagalvojus net susvaigsta galva…
Tikriausiai pripilsčiau per daug iš tuščio į kiaurą, visiškai nepriartėdamas prie šiandienos.
Taigi, grįžkime prie „temos“.
Smagu, matyti, kad stojantys į pedagoginį universitetą labai blankiai galvoja apie pedagoginį darbą, arba apie jį visiškai negalvoja – reikia diplomo(et, mūsiškas požiūris į mokslą). Jei klausite manęs ar galvoju apie pedagogiką, atsakysiu – taip. Turiu netgi svajonę(jei niekas nesikeis), baigęs studijas, išvažiuoti į mažą miestuką dėstyti, nes laikui bėgant ateina supratimas, kad nemėgstu miesto ir jo šurmulio, kuris besvietiškai vargina.
Didžiausias mano šių dienų nusivylimas – grupės seniūnas, kurį per pirmąjį susitikimą automatiškai išrinko prodekanė, tikriausia, nes dar nesigaudau pareigybėse.
Pirmą studijų diena baisiausiai sunervino, kai sužinojom, jog prie būsimos paskaitos kabineto dalis grupės laukė savo malonumui, nes pasirodo, mes buvom iš tų, kurie gal pražiopsojo tokią info, kad nebus paskaitos.
O tuo tarpu mūsų grupės gerbiamais seniūnas padarė „dingau“, net nepasakęs, kad ryt yra užrašęs į biblioteką konsultacijai.
Žmogui visiškai nusispjaut ant grupės, gi žmogus yra negabus pagalvoti apie kitus asmenis ir jų asmeninį gyvenimą, kad ir jį reikia planuoti ir, kad mes esame nuo tokios garbinogos seniūno pareigybės priklausomi.
Esu baisiausiai suirzęs po tokių cirkų, atsakymas -“aš būčiau pasakęs“, mes netenkina.
Bet tegul vaikis pasikankina, gal kada bus iškviestas ant „raudono kilimėlio“, kas galėtų paskatinti greičiau tobulėti, o gal ir pabaigti tobulinimosi studijas.
Dar blogulis yra tame, kad nesugebėjau pasigaminti studento pažymėjimo iki rugsėjo pirmosios, nes duomenis tvirtino daugiau kaip mėnesį, nors aš užsiregistravau sistemoje iškart po dokumentų pridavimo.
Kas liečia studento pažymėjimo gaminimą, tai rugsėjo pirmą dar laukė netikėta staigmena, tiksliau elektroninis laiškas, kuriame buvo paminėta, jog mano duomenys iš pažymėjimo gaminimo sistemos ištrinti, nes buvo klaidingi, anketos ir visa kita jau priduota gamybai. Na, susinervavau kaip reikalas, kad tokiomis linksmybėmis studentų nervus gadina.
Nors laiške, buvo prašoma, vėl iš naujo prisiregistruoti, nenorėjau to daryti nesužinojęs kodėl viskas taip.
Todėl pačioje pradžioje bandžiau susisiekti su Lietuvos studentų sąjunga, bet jie nesivargino pakelti ragelio arba pamalonindavo užimtumo signalo pypsėjimu. Pasiskambinus, į Lietuvos studentų atstovybių sąjungą, buvo paaiškinta, kad tai tik sistemos klaida ir, kad reikia iš naujo prisiregistruoti ir viskas bus gerai.
Aš taip pagalvojau, kad lengva jiems išsisukinėti visokiomis sistemos klaidomis. Man tai nervus kainuoja.
Kas būtų jei moksleivis ar studentas atėjus jo laikui atsisakyti sakytų -“Atsiprašau, negaliu, pas man galvoje pradėjo mėtyti errorus“?
Dėl ilgo pažymėjimo gaminimo turiu ir kitą bėdą – važinėjimą viešuoju transportu. Nors iš universiteto išsėmiau pažymą apie studijas, kiekvieną kartą važiuodamas visuomeniniu transportu jaučiuosi kaip zuikis, nes tai negarantuoja jokių lengvatų.
Po tokių visokių „baisybių“ sukilo labai prieštaringi jausmai. Aš pasirinkau eiti iki galo, jei norėtų nubausti, nes kodėl negaliu pasinaudoti tomis nuolaidomis, kurios man priklauso? Šia tema galėčiau plėstis, bet viduj labai pikta, kad nėra normalios tvarkos ir nuo to kenčia studentai, palikti ant „nežinomybės slenksčio“. Jokio žmogiškumo. Šią temą pabandysiu „pagvildenti“ kitame įraše.
Dar vienas baisus dalykas stipendijos nebuvimas pusę metų. Nelabai įsivaizduoju kaip gyventi, tiksliau pragyventi, kai per savaitę jau prabezdėta qapie dešimt litų kopijavimo paslaugoms. Šioje vietoje turiu aš savo viziją kaip turėtų būt, bet apie tai tikrai užsiminsiu viename iš artimiausių įrašų.
Apibendrinant pirmųjų dienų įspūdžius geriausiai juos apibūdina kolegos pasakymas, „kad pirmosios dienos universitete paliko daugiau klaustukų nei pateikė atsakymų“.
P.S. Įrašų dažnumas paskutiniu metu kris, nes nauja aplinka, nauji žmonės mane vargina, kol adaptuosiuos prie naujo gyvenimo.
benamis