Image 01

Archive for the ‘Turbūt ne į temą’ Category

Skuodas. Kažkur už Lietuvos ribų

Ketvirtadienis, gruodžio 15th, 2011

Šiandienos rytas prasidėjo šiek tiek sunkiau nei visada. Reikėjo keltis 4 valandą ryte. Tai joks iššūkis, tik visa bėda, jog nepavyko sudėti bluosto visą naktį, kai tave terorizuoja žmonės telefonu, bet visa tai kol kas ne apie tai kas mane graužia.

Penkios ryto. Privažiuoja mašina ir pasileidžiame į kelionę. Kelionę kažkur už Lietuvos ribų, į Skuodą.
Vilnius dar skendi tamsoje, tačiau tai tik pirmas ir klaidingas įspūdis. Miestas nemiega.
Žemieji Paneriai keliasi pirmieji, čia gamyklos, čia darbas vyksta penkiomis pamainomis per dieną. Sunkus darbas.

Judame pirmyn. Pirmas sustojimas Kryžkalnyje ir pagaliau pasirodžiusi šviesa. Judame lėtai, naujai gautos teisės įpareigoja būti tvarkingais vairuotojais.

Apie 9 valandą sėkmingai pasiektas Skuodas.
Pasitinka Skuodas verkdamas. Lyja. Lyja beveik visą dieną.

Liūdnas vaizdas vaikštant po miestą. Pastatai labai prasti. Daugelis valstybinių institucijų pastatų renovuota iš Europos sąjungos lėšų. Toks jausmas, jog Skuodą Lietuva visiškai pamiršo, visur mirga Bendrojo programavimo dokumento iškabos. Tai lyg koks brendas. Lyg omnitel, tele2 ar kitas žinomas ženklas. Kažkaip apima gilus liūdesys.
Lietuva pamiršo Skuodą. Tai patvirtina ir foursquare programėlė. Esu Latvijoje. Jokiu būdu ne Lietuvoje.  Man visiškai neprimena Lietuvos.
Pagalvoju, kad Skuode kaip ir Norfoje – viskas kitaip. Beje, yra ir Norfa ten, joje tikriausiai dar keisčiau nei kitose Norfose.

Ką aš veikiu?

Mano šiandienos tikslas – Skuodo viešoji biblioteka.

Čia stovi nauji kompiuteriai – Lietuvos ateičiai. O įėjus į kompiuterių „klasę“, randi Lietuvos ateitį lošiant web based tinklo žaidimus. Ta jaunoji lietuvių karta keikiasi, rūko ir rėkauja bibliotekoje. Jau matau, kaip Lietuvos ateities projektas kuria ateitį. Ateitį į Skuodo jaunimo bedugnę.
Vietiniai sakė, kad Skuode, toks skurdas, jog daugelis gyventojų neturi nei darbo, nei kompiuterių, todėl jaunimas taip apgulęs biblioteką tobulinasi prie vebinių žaidimų. Auga jaunoji programerių karta. Aš džiaugiuosi. Tik ašaros byra.

Mažas miestelis. Bet net dvi kavines turi.
Pas vieną tokį pilietį, tegul jis man atleidžia, nepamenu vardo,  pavalgau kaip tikras buržujus. O pietų metu senjorai jau organizuoja balius. Tikriausiai, kad saugiai galėtų grįžti namo iki sutemstant.

Deja, hotelio, motelio ir kitos nakvynės vietos čia nėra. Lieka arba gimanačiai, arba šlapias suoliukas.

Radijo bangos nepasiekia irgi Skuodo, nesugebėjau surasti net Lietuvos pirmosios radijo programos.

Apokalipsinis miestas. Susimąstau kodėl viskas taip? Juk gražus ramus miestukas, o verkti noris. Koks jaunimas čia gali užaugti?
Tikriausiai topinis su palockėm ir savo kultūra.

P.S. lyg kažkas ir sakė, kad vienas mano tolimas giminaitis šio miestelio meras. Gal todėl ir liūdna, kad esu susipykęs su giminėm ir nematau jų darbe nieko gero?

Šiuolaikinis menas: be pavadinimo

Trečiadienis, kovo 23rd, 2011

Šioje mano vizualinėje ekspresijoje stebėtojas gali leistis į savęs pažinimo kelionę. Spalvos betarpiškai saveikaudamos su forma sukuria nepakartojamą reginį ir stebėtojas apimtas ekstazės leidžiasi į slapčiausias savo pasąmonės gelmes.

Šioje vizualinėje ekspresijoje juoda spalva simbolizuoja istorinį laikotarpį tarp antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, todėl plotas tarp šių objektų yra nuspalvintas sakraline balta spalva bei užlieta pasiutusio maurojančio buliaus akių raudonio spalva. Patį žmogų ir jo kelionę, matome, besivystant kūrinio centre, kuriame iš dangaus nusileidęs pasaulio mėlis suteikia pasauliui gyvybę ir rausvuoju ietigaliu bando ją atimti, tačiau nesėkmingai. Kiekvienas kūrinio kampelis, detalė alsuoja vaikišku nekalumu, kuriame juntama šiandieninio gyvenimo sintezė.

Technika: Paint.net Trukmė <5min. Kaina: 5000lt

Pašliję nervai

Ketvirtadienis, kovo 10th, 2011

Berods visada taip turi būti. Bent man. Kai bandai pasiplanuoti mažytes atostogas, jos ima ir sugriūna. Netikėtai. Nuo to karto, kai pirmą kartą bandžiau kažką planuoti, o mane partrenkė mašina ir visi planai žlugo, prisižadėjau sau daugiau nieko niekada neplanuoti.  Bet koks baisus netikėtumas –  negaliu neplanuoti. Reikia. Reikia dėlioti darbus ir reikia tiems darbams iš savo langelių kalendoriuje šokti kadrilį ir mane nervinti. Visada taip.

Šį kartą irgi atsitiko panašiai. Gi kaip būsimas pedagogas dabar turiu mėnesio laiko atostogas, tiksliau stebimąją praktiką mokyklose. Man reikia per mėnesį laiko sustebėti 10 -12 pamokų. Vieni niekai. Dvi trys dienos darbo. Pagaliau išauštų kursinio rašymo laikas bei fantazijų (kitaip neapsiverčia liežuvis tų nesąmoningų ataskaitų pavadinti).  Viskas, nudirbi du lengvus darbelius ir savaitėlė atostogų. Olia olia olia. Nuogos mergos šalia, šaltas alus ir pavasario vėjelis plaukuose [kai draugė nemato ir negirdi].

Bet ne ne ne. Viskas turi būti kitaip. Tėvas dabar guli ligoninėje ir jei mano žinios nemeluoja pradeda kalbėtis su paukščiais. Šiek tiek liūdna, bet gyvenimas jau toks būna. Lyg to būtų ne gana skambina kažkokios nukvakusios giminės ir auklėja mane kaip aš turėčiau savo tėvu rūpintis. Kažkaip neišpasakytas rūpestis taip staigia ėmė ir atsirado. Niekada nebuvo. Niekada. O dabar skambina ir, atsiprašant, pisa protą, kad man reikia klausyti tai ko tėvas nori…nežinau, man rodos, jau psichiatras savo žodį tarė.  Ir kai pagalvoji – ar tos nukvakusios giminėlės suvokia kodėl tėvas ligoninėje, kodėl ten jis paguldytas? Gal todėl, kad gerdamas su žemiausio lygio personomis visai prapylė protą, kad kaimynai skųsdavosi ištisais girtuokliavimais, kad vos nepadegė namų? Neišneša protas kodėl žmonės kartais būna tokie bjaurus. Bandau skambintis ir šnekėtis. Nešneka telefono ragelyje tik pypt pypt… Nesuprantu.  O gal suprantu, bet nenorėčiau suprasti to kas vyksta.

Ligos puola. Nervinės. Užpuolė ir mamą. Auglys – tik klausimas piktybinis ar gerybinis. Nežinomybė, kurios pakeisti negaliu.
Pats neseniai buvau pats daktarą. Pasakė, „jog somatinių pakitimų nėra, tikriausiai TAI dėl nervų“. Antidepresantai.
Lyg to nebūtų gana šiandien eidamas į mokyklą tėškiausi ant ledo ir susivariau delną.
Kas dar? Nieko jau beveik nieko. Tik kažkas eidamas pro šalį mašinai iškūlė stiklą iš vairuotojo pusės.
Lyg ir viskas gerai, tik kažkodėl pašlijo nervai. Kažin kodėl?

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  pagerank