Saldūs totalitarizmo vaisiai

Sunku, su tuo nesutikti perskaičius straipsnį, apie totalitarizmo ir išnaudotojų naudą Vilniui, pateikti argumentai skaitytojus nuginkluoja ir panardina į gilią ekstazę. Šis straipsnis mane akies mirksiu bloškė į kostmosą, išsprogdinęs paskutinius sveiko proto likučius.

Šio atominio sprogdiklio autorius – istorikas, kultūros geografas L. Briedis. Bet kas jis toks, po velnių?  Deja, internetai kol kas negausūs šio veikėjo aprašymais – nei Wikipedia, nei Pipedija nepateikia jokių žinių. Feisbukas irgi tyli.  Mažai besisocialijuozantis organizmas yra istorikas, čia kaip taisyklė. Nors, galima paminėti, jog FB yra blankus puslapėlis, skirtas pristatyti neseniai Lietuvoje pasirodžiusią knygą “Vilnius. Savas ir svetimas”.  Ši pseudo istorinė knygutė labai išreklamuota užseniuose, tačiau bendrai paėmus tai autoriaus kelionė savo minčių vingiais prisimenant Vilnių. Istoriniu požiūriu, tai visiškas popsas, beletristika, neturintis nieko bendro su istorija.
Visos šitos mini autobiografinės įžangos tikslas supažindinti su autoriumi. Juk ar jūs žiūrėtumėte Popietę su A. Čekuoliu, jei ten būtų koks Burokas, Morka ar dar kažkas? Garantuoju, jog nesivargintumėte.  Straipsnio autorius, tai lyg “brendas” straipsniui, kaip “nike” ant sportinių batelių.
Ir vis dėlto, tai mažai ką pasako apie autorių. Tačiau palaukit, delfio straipsnis puiki priemonė suprasti autoriaus pasaulėžiūrą. Juk galima panarsyti autoriaus supratimą, po kaulelį, lėtai nugraužiant mėsos likučius nuo kaulo.

Istorikas L.Briedas - jaunas ir savimi pasitikintis

Pradėkime, nuo man labiausiai patikusios minties, jog “Apie Vilnių galiu pasakyti, kad gyvendamas jame gerai jį suvokiau fiziškai, erdvės požiūrių, o jo dvasią gerai suvokiau jau gyvendamas Šiaurės Amerikoje.” Keistas jausmas tikrai. Žinot, man tai realiai primena tokią situaciją, kai vaikinas mylisi su mergina, per keletą minučių puikiai susipažįsta su jos kūnu, tačiau orgazmą patirią po gerų dešimties metų, nes būtent tiek laiko organizmui prireikė suvokti, jog tai tikrai buvo malonu. Tokius teiginius varinėti, yra mažų mažiausiai neadekvatu, nes mano nuomone, tik tas kuris gyvena Vilniuje gali geriausiai suprasti Vilniaus dvasią.

Keliaujame toliau. Straipsnio pašnekovas, teigė mokyklą baigęs dešimto dešimtmečio pabaigoje ir štai su kuo susidūrė darželyje “Aš lankiau lietuvišką vaikų darželį ir absoliučiai nepažinojau rusakalbių ar lenkakalbių vaikų.” Drąsiai galiu lyginti savo asmeninę patirtį, lankiau jau nepriklausomybės laikais patį paprasčiausią darželį, tiesiog artimiausią, tai buvo ir Miša ir Marina, ir netgi per Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį teko su tokio Ivanovo, ale Rusijos karininko,  sūnumi padraugauti (tas tai buvo pakvaišęs visiškai, dažė juodai didžiulius popieriaus lapus). Ir šis teiginys, jog Vilniuje yra vykdoma “getizacija” nėra tiesingas, nes autoriaus tėvai parinko lietuvišką darželį, o juk reikėjo būti multikultūriškiems, tačiau….Pasakysiu, atvirai, geriausia pradėti nuo savęs, nes ojojoj koks rąstas įstrigęs jūsų akyje, tačiau kad visas dangoraižis pačio akyje stovi, deja visiškai neįmanoma pastebėti.

Straipsnio pašnekovas beveik visame straipsnyje vysto mintį apie disintegraciją ir prieina prie problemos, jog daug nulemia “….vaikų ir paauglių nesugebėjimas integruotis į daugiakultūrinę visuomene.” Tai šioje vietoje, man kyla asmenis subjektyvus klausimas kaip galima integruotis su daugiakutūrine visuomene, jeigu vaikystės kaimyno Mireko tėvas savo žmoną laiptinėje šokdina apsvaigęs nuo alkoholio ir į rankas pasiėmęs kirvį? Ar kaip galima susibendrauti su kiemo draugais rusais, kai matai, vaizdelį – Ženia su peiliu rankoje, per kiemą traukia visą kraujais apsitaškiusį broliuką? Po tokių multikultūrinių vaizdelių labai atšoka noras integruotis į daugiakūltūrinę visuomenę. Ir tiesą sakant, pačiam šiuo metu dažnai tenka pabūvoti Vilniaus priemiestyje – Naujojoje Vilnioje, tai ten toks aukštas integracijos lygis pasiektas, jog vieną kartą už tai, jog šnekėjome lietuviškai prie vietinės reikšmės parduotuvėlės, teko greitai sprukti nuo plytų krušos.
Ir šiaip norintiems susipažinti su multikultūriniu Vilniaus veidu, labai rekomenduoju apsilankyti Krosnūchoje, Šanchajuje, Tabore, Kazbiejų kaime (must see) ir netgi Žirmūnuose. Pastarajame rajone, man teko dirbti surašinėtoju, iš asmeninės patirties galiu sakyti, jog ne lietuviai nenori integruotis, bet tautinės mažumos, nes jos vis galvoja, kad mes, lietuviai, turėtume prisiderinti prie jų, o ne jie prie Lietuvos. Ir jokio čia vertimo būti lietuviais, tiesiog paprasčiausias noras būti visuomenės dalimi, tačiau jie patys save palieka už visuomenės ribų. O paklausus ruso ar lenko, kodėl nemoki lietuviškai? Atsakymas paprastas – o kodėl turėčiau?
Tiesa ir ta, jog dabartiniam lietuvių jaunimui nemokančiam lenkų ir rusų kalbos beveik neįmanoma rasti darbo Vilniuje. Ar skaitėte skelbimus – dažniausiai prie reikalavimų prirašyta rusų kalba. Mes pataikaujame, ne kitaip. Ir todėl visiškai nereikia stebėtis, jog daugelis lietuvaičių nuleidžia rankas susirasti darbą Lietuvoje ir patraukia laimės ieškoti į Vakarų Europos šalis.
Siūlau pabandyti Varšuvoje šnekėti lietuviškai, na net ir angliškai. Žinokit, nelabai pavyks susišnekėti. O dabar gyvenant visai šalia Budapešto, Vengrijoje, deja turiu konstatuoti liūdną faktą, jog ši tauta, nors ir buvusi kelis šimtus metų Austrijos imperijoje labai sunkiai šneka vokiškai. Ir nieko čia išskirtinio ir Vilnius tikrai nėra vykęs pavyzdys daryti tokias multikultūrines išvadas.
Štai tokia yra Vilniaus kaip miesto dabartinė multikultūrinė integracija.

Ir dar viena elementari straipsnio pašnekovo klaida, rodanti visišką nesusigaudymą Lietuvos kultūriniame kontekste. Yra visiškai nekvestionuojamas klausimas dėl tokių rašytojų kaip Adomas Mickevičius, Sirokomlė ar net Šaltrijos Ragana (ji ne vilnietė, iš žemaitijos). Tačiau, jeigu L. Briedis būtų labiau pasigilinęs (bet kur čia tau, jei Kaunas ir Klaipėda neįkandama paslaptis) į bendrą Lietuvos istorinį kultūrinį kontekstą devyniolikto amžiaus pabaigoje – dvidešimto pradžioje, padarytų stulbinantį atradimą. Daugelis mums visiems žinomų Lietuvos rašytojų kentė nuo dvikalbystės, štai Antanas Baranauskas, Šatrijos Ragana dažnai rašydavo lenkiškai oficialiuose susirašinėjimuose ir net dienoraščiuose ir tik vėliau atėjo laikas išsiskleisti lietuvių kalbai kaip tokiai. Šiuo momentu ir Sirakomlė, yra pasimetęs, nes jaučiasi lietuviu, tačiau nemoka lietuvių kalbos ir rašo lenkiškai. Todėl, sakyti, jog Adomas Mickevičius, Sirakomlė yra lenkai, iš esmės yra neteisingas, nes mano supratimu, tai kultūrinės polonizacijos paveikti veikėjai vidine jausena buvę tikri tikriausi lietuviai. Šio išeities taško nesutapimas parodo ir tolimesnį neteisingą istorijos interpretavimą.

Ir pabaigai. Straipsnio pašnekovas žeria skaičius apie išvežtus lenkus, žydus iš Vilniaus, tačiau kodėl nepateikiama priešprieša – kiek Lietuvos gyventojų buvo išvežti pas baltas meškas? Galima, konstatuoti, jog labai trumparegiškas požiūris.

Ir negi jūs manote, kad totalitarizmas ir pavergimas taip vežė ir užvežė Lietuvą, o ypač Vilnių, jog dabar skabome saldžius totalitarizmo vaisius? Aš negaliu visiškai sutikti su tokiu teiginiu. Visiškai.

Jau daugiau kaip 20 metų save marinu lietuvišku mokslu, kurio šaknys karčios, o vaisų kaip nėra taip nėra, ir jau esu net esu praradęs viltį, jog apskritai kažkokie vaisiai bus. Prieš kelis metus esu rašęs, ta pačia tema ir liūdna stebėti, jog daug eskaluojama apie reformas ir pokyčius, tačiau viskas ritasi tik viena kryptimi – link šiukšlyno pavadinimu “kokybė”.

Pradžių pradžia arba lietuviška mokykla.
Švietimas, mokslas, pažanga ir daugelis kitų žodžių tikriausiai tilptų mokyklos prasmei apibūdinti.  Į šį nuostabų darinį jauna asmenybė įmetama nuo pat mažų dienų, nes kaip kitaip – žmogus be išsilavinimo ir pagrindų yra visiškas nulis dabartinėje sistemoje. Tiesos tame yra, tačiau reikėtų sustoti ir pagalvoti – kur dabar yra Lietuvos mokykla. Aš jums pateiksiu atsakymą – ant bedugnės krašto, nes niekas nežino ką ir kaip ir dėl ko daryti.
Prabėgo geras dvidešimtmetis nuo Tautinės lietuviškos mokyklos koncepcijos, vėliau ją pakeitė iš Vakarų Europos šalių diktuojamos Europos sąjungos direktyvos ir viskas taip persipynė, kad niekas nebežino kas ir dėl ko yra ruošiama Lietuvos mokykloje.
Mano nuomone, Lietuvos mokykla ruošia debilus, kurie vėliau studijuos debiliškuose Lietuvos universitetuose.
Lietuviai ilgą laiką galėjo didžiuotis, jog jų vaikai mokykloje įgauna žinių tiek, kad kitos pasaulio šalys galėtų tik pavydėti, tačiau visa tai yra normalus postsovietinės šalies sindromas. Tačiau dar akivaizdesnė tiesa, jog abiturientai pabaigę šį gyvenimo etapą nelabai žino ką su tomis žiniomis daryti. Aš juk sakiau, jog Lietuvos švietimo sistema, tai nesibaigiantis tualetinio popieriaus rulonas, kurį reikia vartoti pagal paskirtį – sėdimajai valyti.
Lietuviai jau europiečiai, tačiau mokyklos sistema grynai sovietinė. Sutrūnyję ir užkerpėję tarybiniai mokytojai, geriausiais Pedagoginio instituto metais, baigę šią įstaigą net ir dabar puikiausiai taiko nusenusias ir niekam tinkamas ugdymo metodikas. Jaunas mokytojas atėjęs į mokyklą neturi teisės rinktis – arba jis tampa kažkokiu atskalūnu (taikau ir mokinu pagal naujas idėjas, metodikas, naujas žinias), arba nuleidžiu garą ir prisijungiu prie sovietmečiu Lietuvoje atidirbtos sistemos taip puikiai veikiančios šiandieną. Mintis tokia, jog Lietuvos mokyklai jaunas mokytojas nėra reikalingas. Gal neberuoškime naujų specialistų, nes šiaip ar taip Lietuvos universitetai nieko doro nesugeba paruošti, nes ten žinių semiasi debilai išleisti iš Lietuvos mokyklų.
Gal reformuokite sistemą? Tačiau ar nepavargome kas dieną reformuoti kontrreformuoti ir dar karą reformuoti?
Kas kelis metus besikeičianti baigiamųjų egzaminų sistema, du metai paskirti kalimui ir kartojimui (šių kalimo įgūdžių tikrai prireiks universitete), žinių užtvirtinimui ir išmokimui teste pasirinkti teisingą atsakymą.  Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, jog du metai yra paskirti beprasmiam darbui. Jau galime, juos drąsiai braukti iš gyvenimo, tačiau jei išmokome kalti, tai galime didžiuotis, jog metai neprabėgo veltui.
Tačiau Lietuvos didžiavyriai nėra iš kelmo spirti. Jau minėjau, kad ilgą laiką lietuvaičiai galėjo pasigirti gaunamų žinių kiekybę, tačiau dabar pradėjo taikyti supaprastintas programas orientuotas į darbo įgūdžius. Bravo, puiku! Tačiau stengtasi viską paprastinti iki tokio lygio, jog nebeužtektų žinių studijuojant universitete. Prastinom, lengvinom ir dabar belieka tik nusilengvinti išvietėje.
Dar kartą apie mokytojus. Po paskutinių žinių spaudoje, mokytojai pasirodė esantys baisūs eruditai švilpdami švietimo ir mokslo ministrui pavymui. Ar nesakiau, jog nebereikia ruošti naujų mokytojų? Nes dirbami ir vargdami su penktokėliais, patys tokiais pavirto. Ir dabar man visiškai neaišku, ko tie mokytojai skundžiasi, jog šiuolaikiniai mokiniai be ribų ir normų, nesuvaldomi ir panašiai. Nereikia skųstis, kai pats esi panašus į hormonų audrų kamuojamą penktokėlį, apakusį nuo laisvės pertekliaus ir norintį visiems rodyti sukamą ratu savo pasididžiavimą.
Stojimai į universitetus.
Aš tikrai įstosiu. Atvičiaju. Tikrai. Taigi, viens du, tep lep užpildau formą su plius minus dvidešimt Lietuvos aukštųjų įstaigų ir laukiu. Ir galiu garantuoti, jog tikrai sulauksi atsakymo, jog kažkur kažkas tave priėmė ir tu jiems svarbus. O tau tai juk visiškai nesvarbu kur ir ką tu studijuosi? Negi tikrai svarbu – prašau tik neapgaudinėti savęs. Juk reikia lapelio, negi tu debilas?
Visa ši “vieno langelio” sistema yra ydinga, būsimieji studentai gali įstoti bet kur, neturėdami jokios motyvacijos. Tiesa, aš pamiršau, jog Lietuvoje yra vykdoma motyvacinė sistema dešimtoje klasėje  skambiu pavadinimu – profiliavimas. Tai reiškia, jog dešimtokas, būdamas penkiolikos metų jau žino kas jį traukia ir ką jis žada studijuoti. Žinau, jog tai 99 procentais efektyvus metodas ir to pasekoje 18-20 metų jaunuolis nedvejodamas pildo paraišką į universitetus, nes jis du metus kaldamas ir kartodamas informaciją, ruošėsi pasirinktos krypties studijoms. Totalus bullshitas.
O kaip turėtų būti? Taigi, suprofiliavom ir turėjai tiek daug laiko pagalvoti ko nori – tai rinkis daugiausiai tris universitetus ar kolegijas ir pirmyn. Bandyk savo laimę. Ir kad būtų linksmiau tikrai reikėtų motyvacinės atrankos – tegul universitetas pasirenka kas tai– esė ar pokalbis žodžiu, o gal tai viskas kartu? Kol to nėra, tai dažniausiai laimingas statymas kazino.
Nepasisekė ir neįstojai? Tai sveikinu! Esi laisvas ir išvaduotas iš niekam tikusios Lietuvos aukštojo mokslo sistemos. Nuoširdžiai džiaugiuosi už tave ir tikiuosi, jog niekada daugiau nekartosi šio žingsnio. Pakeliauk, išvažiuok iš Lietuvos; gal pabandyk susirasti darbą ir pajausti pinigų skonį (o jie tikrai saldūs); turi daug pinigų – tai paversk savo gyvenimą nesibaigiančiu tūsu. Tiesiog nestabdyk ir daryk gyvenime viską apie ką seniai svajojai, bet niekada nedrįsai. Tau atviras pasaulis ir tikrai nereikia gaišti laiko tokiems niekams kaip išsilavinimo siekimas Lietuvoje.
Štai paskutiniais spaudoje skelbtais duomenimis net šeši procentai abiturientų nestudijuos ir aš tikiu, jog bent pusė šito skaičiaus taps milijonieriais ir visame pasaulyje (na užtektų ir Lietuvos mastu) žinomais žmonėmis. Štai ir gražus vieno blogerio pavyzdys, kuris feisbuko žiniomis šiemet baigė university of bullshit. Nuoširdžiausi sveikinimai.

Universisteto aukštas lygis.
Tai ką įstojai ir buvai motyvuotas studijuoti tai ką norėjai? Nuoširdžiai tave užjaučiu. Tik nesupyk.  Prašau pirmai pradžiai pasiskaityk blogerių “semestrines ataskaitas” apie mokslą Lietuvoje (viena iš Mykolo Riomerio, kita iš KTU).
Sakykime, esi motyvuotas studentas tiek, jog tavo visa motyvacija, tiesiog veržiasi pro kraštus. Labai gerai, su tuo reikėtų tik sveikinti. Tačiau vaizdas, su kuriuo tau teks susidurti bus nuviliantis. Pagrindas studentų, studijuojančių Lietuvos universitetuose yra “kazino rutelės pasekmės”, juos tiesiog išsuko ir jie čia paprasčiausiai studijuoja tik tam, kad gautų popieriuką. Demotyvuojanti aplinka. Iš tikro tie studentai, kurie nesuinteresuoti mokslu plius dar mokantys už mokslą, tai tuos pinigus mokamus už mokslą galėtų paskirti tualetinio popieriaus pirkimui dešimčiai metų į priekį, nes tai tikrai būtų geresnė investicija nei mokėti už mokslą Lietuvoje.
Gali sakyti, jog nieko tokio ta aplinka, aš noriu ir galiu ir aš pasieksiu? Neabejoju. Tačiau teks susidurti su iš demotyvuojančios aplinkos išplaukiančiomis aplinkybėmis. Tikras mokslas Lietuvos universitetuose nėra vertybė, čia vertinami tie studentai, kurie geba nusirašinėti, čia yra vertinami tie, kurie geriausiai moka iškalti ir atrajoti žinias (aš juk minėjau, kad vienuoliktos dvyliktos klasės kursas yra vienas naudingiausių mokykloje, nes išmokina tave kalti).
Turi kritinį mąstymą ir moki vertinti? Stebiuosi, jog to tave išmokino mokykloje tikrai stebiuosi, bet šią savybę universitete turėtum slėpti, nes niekam neįdomus tavo kitoks požiūris į problemą, tavo nuomonė ar bent kažkas kūrybiško plaukiančio iš tavęs. Jeigu mokykloje neišmokai kalti, pats laikas pradėti mokytis, nes tai kas mokykloje buvo duota kaip pagrindas universitetas užtvirtins ir įdiegs visam gyvenimui. Kalimas ir informacijos atrajojimas yra pagrindiniai dalykai, kurių mokoma Lietuvos universitetuose.
Man dar labai patinka dėstytojai. Aš juos tiesiog dievinu. Pirmas dalykas, kurį minėjau, jog yra vertinama informacijos kalimas. Tai tiesiog puiku. O ir patys dėstytojai, kad ir labai dažnai būdami savo dalyko ekspertais visiškai nesugeba perteikti informacijos, padaryti ja įdomia ir intriguojančia. Aš žinau, jog Lietuvos studentai ugdosi kantrybę, skaidydami pilnas teksto skaidres ir matantys nieko nenorinčius komentuoti dėstytojus.  Ir taip pusantros valandos mažiausiai vieną kartą per dieną. Ar pasiruošęs tokiam iššūkiui?
Šiaip galvojant, apie savo universitetą man net kyla klausimas  – iš kur tiek nevykusių sudegusio teatro aktorių galėjo prisirankioti? Vienas toks veikėjas, vardo neminėsiu, tai yra interneto riteris, visur kur reiškia savo nuomonę ir tokia sakyčiau ganėtinai antivalstybinę, kas labai nepadoru iš išsilavinusio žmogaus pusės. Kiti “fruktai” irgi ne prastesni – juk faina, kai su dėstytoju gali normaliai bendrauti tik pasižiūrėjęs į mėnulio fazes, nes tik nuo to priklauso ar gausi atsakymą, ar būsi pasiųstas nx.
Bonusai, kurie laukia tavęs universitete.
Sakyčiau, jog nusirašinėti yra studento pareiga ir net jeigu tave pagavo, nebijok, tavęs tikrai niekas nemes ir net skolos gali negauti. Juk Lietuvos universitetai draugiški studentams ir priima bet ką iš bet kur.
O seminarams ruoštis yra labai sunku. Tiesą pasakius, lietuviškos wikipedijos užtenka bent vidutiniškai ar net gerai pasiruošti tokiems užsiėmimams. Ir kartais wikipedijos žinios nurungia tikras žinias. Liūdna tai girdėti, bet kaip ir minėjau, niekam neįdomi tavo nuomonė – wikipedija ok, nes ten nėra tavęs.
Sprendimas.
Mano galva, vienintelis tinkamas sprendimas iš šios klaikios situacijos, tai penkeriems metams visiškai uždrausti aukštąjį mokslą Lietuvoje, kad pagaliau šio milžiniško debilų fabriko veikla būtų visam laikui sustabdyta, ir manau, jog po penkerių metų debatų bei apmąstymų būtų galima vėl pradėti statyti Lietuvos aukštąjį mokslą kaip kokybišką produktą, nes dabar gaunasi kaip pieniškos dešrelės gamintos iš gryno popieriaus, tai aišku pasiekimas, bet visiškai nusivaryti ant pigienos yra nedovanotina.
Išsilavinę bedarbiai.
Ratas apsisuko. Gavai diplomą. Džiaugiuosi. Tik kyla klausimas kodėl vis darbo pagal specialybę nerandi? M? Juk keturi metai mokslo, tai ne šiaip sau laiko leidimas. Juk tai mokslas iš didžiosios M.
Aš atsakysiu kodėl tu jis bedarbis. Pasirinkai specialybę, kurios niekam nereikia ir su ja Lietuvoje perspektyvos miglotos, na ir kas, kad tau labai gerai sekėsi mokykloje. Bet tai tiesiog nepritaikomas mokslas, o tu nesi toks gabus, kad galėtum toliau tęsti savo mokslinę veiklą. Juk tau tie keturi mokslo metai tebuvo nuostabos ir džiaugsmo kupini, nes ir vėl “oba, praslydau pro egzą”. Gyvenimo fail. Siūlyčiau pradėti kasti griovius, nes tikriausiai tokiame darbe smegenys tikrai atsigauna.
Kita priežastis kodėl tu negauni darbo labai paprasta – tu esi nevėkšla, be darbo įgūdžių, be teorinių žinių (nes univere praslydai eilinį kartą). Toks tu nesi labai reikalingas.
Baigei dešimtukais? Bravo! Ir vistiek bedarbis, turiu nuliūdinti, jog Lietuvos darbo rinkai informacijos kalimo ir atrajojimo įgūdžiai nėra paklausūs. Deja, universitete tave apgavo.
Aš juk sakiau, jog Lietuvoje mokslas gimdo debilus tokia schema – debilas mokykloje, debilas po univero ir mes skudžiamės kaip mus blogai. Debilų, su universitetiniais išsilavinimais ir diplomais visuomenė. Regresas.
Nebūk debilu.
Kiek teko girdėti atsiliepimų, studijos užsienyje neblogos, ką jau čia neblogos, tiesiog geresnės, tad kodėl tau nepabandžius kažko kitur? Nestudijuodamas Lietuvoje, jeigu ko ir negausi, tai tikrai neprarasi, o mažų mažiausiai tai nebūsi tos lietuviškos švietimo sistemos niekam tikęs subproduktas.

Visa tiesa neslypi kažkur anapus. Visa tiesa čia Lietuvoje. O ji tokia. Jeigu kas būtų prieš dvidešimt metų gatvėje paklausęs paprasto žmogelio – kur jo tėvynė? Atsakymas būtų paprastas ir aiškus – įvairiatautė Tarybų sąjunga. Tai negi Lietuva? Lietuvos nėra ir nebuvo – ypač jei tikėsime Rusijos istorikais ir jų Lietuvos ir Rusijos santykių interpretacija, pagal ją Rusija visada buvo Lietuvos didžioji draugė – visuomet gelbėjo, padėjo ir šiandien gelbėja. Tiesa tokia, kad išduria akis ir atrodo tampi aklas.

Tiesą pasakius „Saulės“ klausimas mane šiek tiek mažiau jaudina nei Sausio 13-osios įvykių interpretacija. A. Paleckio sparnuota frazė „saviškai šaudė į savus“ kaip ir pripažinta neįžeidžianti ir neneigianti šių įvykių. Tiesa pasakius, man labai patiko lrytas.lt publikacija apie Paleckio ir Golovatovo teletiltą su Maskva. Pasirodo (tuo metu aš dar visai mažas buvau), patys lietuviai išėję į gatves šaudė vieni į kitus, o tankai tik saugojo „nekaltus“ žmones nuo ….mhm…nuo jų pačių. Tokia nelabai rišli ta Paleckio versija gaunasi, dar reikia pažymėti, jog buvo šaudoma pirmojo pasaulinio karo ginklais. Kažkaip neįtikima, bet lyg ir gražiai viskas gaunasi.

Aš pats ilgą laiką galvojau – kur ta tiesa Paleckio žodžiuose?  Pasirodo jos yra. Tik jau ne toje kvailoje Paleckio interpretacijoje, kad lietuviai šaudė patys į save. Viskas buvo šiek tiek kitaip.  Lietuva savo nepriklausomybę atkuria 1990 kovo 11 dieną, o Sausio 13-osios įvykiai vyksta 1991.  Klausimas paprastas, koks politinis Lietuvos statusas yra lietuvių sukilimo metu? Taigi, jis yra toks, kad Lietuva vis dar yra Tarybų sąjungos dalis, nes ją oficialiai pripažįsta kitos pasaulio valstybės 1991 vasario mėnesį.
Žiūrint iš šios pozicijos tampa viskas labai aišku. Nėra nei okupantų, nei okupuotojų. Yra tik savi. Sava internacionali Tarybų valstybė. Juk ne veltui įrašo pradžioje užsiminiau apie gimtinę – įvairiatautę Tarybų sąjungą, o ji buvo visų iki sausio tryliktosios gimusių tikroji tėvynė. Tik šitaip galima Paleckio žodžius įvynioti į „tiesos“ patalus, bet toji „tiesa“ tokia lyg žiūrint į kreivą veidrodį.

Ši herojinė Paleckio asmenybė dabartinėje buržuazinėje orgijoje atrodo kaip „tyras“ šviesos spindulys. Tik visa bėda, jog gerbiamasis naudoja priemones naudotas prieš daugiau kaip pusę amžiaus visoje Europoje komunizmo „gėriui“ paskleisti. Tik va, kad visa tai yra baisi atgyvena, žmonės tokių tarybinių lozungų nebesupranta, nes pasaulis pasikeitė ir mes niekada nebegrįšime į „šviesų komunizmo rytojų“.  Šis naivus ir tyras herojus nelabai supranta, kad pasaulis pasikeitė ir tikriausiai vis dar gyvena įvairiatautės Tarybų sąjungos kaip visų piliečių tėvynės idėja. Tai labai labai liūdina.
Tačiau negalima nekreipti dėmesio į visokių išpindėjusių buržujų rašliavas, apie tai kaip gera gyventi šioje bjaurioje kapitalistinėje orgijoje, kurioje tik buožės, esančios prie valdžios mėgaujasi paprastų žmonių darbo vaisiais.

Tiesa, ta, kad Lietuvai laikas pasukti kitu keliu, nusigręžti nuo supuvusio vakarų kapitalizmo, kuris atseit mums turėjo įdiegti tolerancijos, demokratijos ir kitas melo vertybes. Tik kyla klausimas ar Lietuva sugebės teisingai pasirinkti? Ar mus ir toliau valdys visokie bujojantys kapitalistiniai bei reakciniai elementai?

Click here to view the embedded video.

Tiesa ta, kad keičiantis norams keičiasi ir Kalėdų senelio personažas – tai ne koks senas diedas su balta barzda ir devyniasdešimt penkiais tūkstančiais snieguolių, tai personažas, kuris yra už įstatymo ir žmogiškųjų galių ribos.
Klausom labai gražios parodijos ir linguojam į taktą.

Click here to view the embedded video.

Na ir pabaigai, bene gražiausias mano matytas naujametinis sveikinimas – toks tikras lietuviškas, kai po naujametinės nakties norisi pasikarti. Tai ką, geresnių ir gražesnių naujų metų.

Click here to view the embedded video.

Penkios ryto. Privažiuoja mašina ir pasileidžiame į kelionę. Kelionę kažkur už Lietuvos ribų, į Skuodą.
Vilnius dar skendi tamsoje, tačiau tai tik pirmas ir klaidingas įspūdis. Miestas nemiega.
Žemieji Paneriai keliasi pirmieji, čia gamyklos, čia darbas vyksta penkiomis pamainomis per dieną. Sunkus darbas.

Judame pirmyn. Pirmas sustojimas Kryžkalnyje ir pagaliau pasirodžiusi šviesa. Judame lėtai, naujai gautos teisės įpareigoja būti tvarkingais vairuotojais.

Apie 9 valandą sėkmingai pasiektas Skuodas.
Pasitinka Skuodas verkdamas. Lyja. Lyja beveik visą dieną.

Liūdnas vaizdas vaikštant po miestą. Pastatai labai prasti. Daugelis valstybinių institucijų pastatų renovuota iš Europos sąjungos lėšų. Toks jausmas, jog Skuodą Lietuva visiškai pamiršo, visur mirga Bendrojo programavimo dokumento iškabos. Tai lyg koks brendas. Lyg omnitel, tele2 ar kitas žinomas ženklas. Kažkaip apima gilus liūdesys.
Lietuva pamiršo Skuodą. Tai patvirtina ir foursquare programėlė. Esu Latvijoje. Jokiu būdu ne Lietuvoje.  Man visiškai neprimena Lietuvos.
Pagalvoju, kad Skuode kaip ir Norfoje – viskas kitaip. Beje, yra ir Norfa ten, joje tikriausiai dar keisčiau nei kitose Norfose.

Ką aš veikiu?

Mano šiandienos tikslas – Skuodo viešoji biblioteka.

Čia stovi nauji kompiuteriai – Lietuvos ateičiai. O įėjus į kompiuterių „klasę“, randi Lietuvos ateitį lošiant web based tinklo žaidimus. Ta jaunoji lietuvių karta keikiasi, rūko ir rėkauja bibliotekoje. Jau matau, kaip Lietuvos ateities projektas kuria ateitį. Ateitį į Skuodo jaunimo bedugnę.
Vietiniai sakė, kad Skuode, toks skurdas, jog daugelis gyventojų neturi nei darbo, nei kompiuterių, todėl jaunimas taip apgulęs biblioteką tobulinasi prie vebinių žaidimų. Auga jaunoji programerių karta. Aš džiaugiuosi. Tik ašaros byra.

Mažas miestelis. Bet net dvi kavines turi.
Pas vieną tokį pilietį, tegul jis man atleidžia, nepamenu vardo,  pavalgau kaip tikras buržujus. O pietų metu senjorai jau organizuoja balius. Tikriausiai, kad saugiai galėtų grįžti namo iki sutemstant.

Deja, hotelio, motelio ir kitos nakvynės vietos čia nėra. Lieka arba gimanačiai, arba šlapias suoliukas.

Radijo bangos nepasiekia irgi Skuodo, nesugebėjau surasti net Lietuvos pirmosios radijo programos.

Apokalipsinis miestas. Susimąstau kodėl viskas taip? Juk gražus ramus miestukas, o verkti noris. Koks jaunimas čia gali užaugti?
Tikriausiai topinis su palockėm ir savo kultūra.

P.S. lyg kažkas ir sakė, kad vienas mano tolimas giminaitis šio miestelio meras. Gal todėl ir liūdna, kad esu susipykęs su giminėm ir nematau jų darbe nieko gero?

Paskutiniu metu technologijų vystimasis pasiekė neregėtą greitį – vos ne kiekvieną dieną, kiekvieną valandą pristatomas vis koks naujas „išmanusis“ daiktas. O tuo tarpu didieji šių daiktų broliai lieka kažkur nuošalyje. Toks jausmas, kad pas paprastus kompiuterius technologinė evoliucija vėluoja – o gal jos jau ir nebereikia, gal pasaulyje jau buvo sukurta tobula operacinė sistema ir nuo dabar prasidės tik jos „bugų“ lopymas.
Na bent jau kompiuterio geležis, mano subjektyvia nuomone, pasiekė „dugną“ – naujesni, geresni kompiuteriai skirti tik užkietėjusiems žaidimų fanatikams, bet jeigu toks esi gal geriau tiesiog konsolė?
Tačiau kompiuteris darbui, atrodo, lyg būtų įstrigęs laike, bent jau pas dėdę microsoftą vizija nesikeičia mažiausiai  nuo kokių 98 metų. Aš taip šneku, nes supratimas, jog dabartiniai windows’ai yra labai draugiški vartotojui, man atrodo, šiek tiek pritemptas teiginys, nes jie nė velnio nepatogūs.  Tikriausiai galima rinktis iš gausybės alternatyvų – tai linux platforama (su begale „pačių geriausių“ distribucijų ir nė velnio nesuderinamų su mano kompiuteriu) arba mac os (kuriai įpirkti reikia kalno pinigų).
Tai va ir lieki žmogus prie windowsų, kuriuos kartu su kompu tau įkišo pardavėjas ir kankiniesi. Bet kartais sau leidžiu pasvajoti – o jeigu…?
Yra keletas dalykų, kurie man windowsuose nereikalingi, na kad ir  start meniu. Atrodo labai jau mums reikalingas sąrašas visų programų kokias tik turime kompiuteryje? Tačiau kada paskutinį kartą buvote atvėrę skiltį „visos programos“? Aš net nepamenu kada – programos atidarinėti naudoju paieškos laukelį, nes aš žinau, kad su wordu rašau dokumentus, su evernote renkuosi iškarpas, o su skype šnekuosi su draugais. Gal tiesiog užtektų paprasto paieškos laukelio visoms programoms susirasti ir atsidaryti? Tam yra alternatyvų kaip google desktop search, tačiau tai tik alternatyva, bet ne sprendimas.
Kita nesąmonė, tai „taskbar“ vieta – ji yra apačioje, tiesa, ta jog į ekrano apačią akis nudelbti yra nepatogu, todėl galima pasirinkit „taskbar“ vietą, ir aš ją talpinu viršuje, nusižiūrėjęs iš ubuntu, tačiau tokio mano sprendimo daugelis programų langų nesupranta ir šie „palenda“ po „taskbaru“. Nulis patogumo.
O pats darbalaukis neprižiūrint virsta dideliu šiukšlynu, kuri iškuopti reikia laiko ir kantrybės, nes nėra patogios darbalaukio tvarkymo programos, o gal geriau sakyti „minties“. Aišku, šioje vietoje yra keletas alternatyvų kaip „fences“ ar „rainmeter“(pastarojo valdymas ne kiekvienam yra perkandamas).
Štai trys blogybės, bet kuo giliau į mišką, tuo medžiai tankesni. Aš noriu parsisiųsti programų. Bet nežinau kur. Jungiuosi google ir ieškau. Siunčiu iš neaiškių šaltinių kaip softonic, soureforge ir kitų ir tikiuosi, jog mano kompui nieko nenutiks ir visuso aš jokio nepasigausiu. Ši problema bent jau alternatyviose sistemose yra išspresta tiek linux, tiek mac os turi savo programų centrą. Tikriausiai pats laikas ir senam kirminui ms pagalvoti apie tokią galimybę – „suteikti vartotojams legalios programinės įrangos patogumo džiaugsmą“. O su atnaujinimais lygiai tas pats – tu nežinai ar programa „uptime“ ar ne. Yra keli įrankiai sekti programų atnaujimus, tačiau dažniausiai būna sekamos tik pačios pagrindinės programos. Šitoj vietoj nė pro kur, tikėjimas, jog ms išspres šias problemas ateityje manau yra per daug naivus.

Ir ar tai jau pabaiga visų bėdų? Taigi, taigi, kad ne. Aš labai turiu daug problemų su failų, o tiksliau įvairiausių pdf, wordinių ir kitokių dokumentų paieška, nes absoliučiai greitai viską pamirštu, o pavadinimus naudoju ilgus ir be proto nuobodžius, o atsiminti folderį kuriame saugojau ne mano trumpai it žaibo blyksnis atminčiai.
Kur link lenkiu? O gi problema tame, kad nėra išbaigtos sistemos patogiai naudotis failais ir aplankais. Nėra jokios galimybės „išsireitinguoti“ aplankų sau patinkančia tvarka – viskas abėcėles tvarka. (taigi, net super windowų naudotojai pataria kurtis abėcėlines aplankų bibliotekas). Bet ar ne paprasčiau įvedus žvaigždučių, prioritetų, spalvų sistemą, man šiuo metu intensyviai dirbančiam ties „Balbieriškio kapinių atnaujinimo projektu“ nereikėtų šio wordinio failo ieškotis ties „B“ raide, o jis būtų pačiame viršuje (nes taip man tai labai svarbu ir turiu pabaigti darbą iki naujųjų metų).
Kita medalio pusė. Jog prieš šimtą ir vienerius metus ruošiau projektą „Želvos miestelio kapinėms“, bet persiunčiau savo kolegai, kuriam užlipusi katė ant klaviatūros pakeitė pavadinimą į „file_name_tgjkjkajojihuhj(lb@2)“ ir štai tuomet atsiranda problema, kad aš tikrai žinau, jog šis failas yra pas mane, bet kur jo ieškoti….Jei tas šis failas buvo wordinis, gal mano laimė susirasti dokumentą bus labai greita, nes yra žymų sistema, tačiau su paveikslėliais ir pdf tikriausiai kuisčiausi pusę nakties, kad galėčiau susirasti tai ko man reikia.

Kitas dalykas. Aš noriu vaizdiniuose ieškoti teksto. Manau, čia paprastas ir normalus šiuolaikinio vartotojo prašymas.

Ir pabaigai. Tikrai taip. Mieliems ir šauniems windowsams reikėtų šaunios ir jaukios vietelės, kurioje galėčiau peržiūrėti dokumentus pagal „žanrą“ – ar tik paveikslėlius, ar tik word tipo dokumentus, ar tik pdf. Ir taip aš jų tikrai nesaugočiau „paveikslėlių“, „dokumentų“ ir kitose direktorijose. Tai turi padaryti už mane mašina, ji turi atrinkti ir surūšiuoti.

Visi šie mažyčiai patobulinimai, atrodo, galėtų naudojimąsi kompiuteriu paversti daug paprastesniu ir intuityvesnius. Ir atrodė, kad ne tiek jau daug patobulinimų norėčiau, o sąrašas gavosi ilgokas.

Taigi, laukiu. Gal kada nors.

Vienas pirmųjų, kurį atradau neturėdamas ką veikti darbe – “Rise of Atlantis”.

Šiame žaidime reikia dėlioti elementus į eiles ir rinkti artifaktų daleles, suklijuojant jas į vieną elementą. Vienas didžiausių minusų, jog šis žaidimas internete yra tik “trial” versijos. Galima atsiųsti ir pilną versiją, bet tuomet leidžiama žaisti valandą (arba galima tiesiog neišeiti iš programos ir sužaisti iki galo), o po jos kaip ir reikėtų pirkti visą žaidimo versiją, Kiek žinau dabar yra pasirodęs žaidimo papildymas “Atlantis Quest”.

Kitas labai kabliuojantis žaidimas, tai “This is only one level game”.

Šiame žaidime yra tik vienas lygis, tačiau kiekvieną kartą reikia atlikti vis skirtingas užduotis, o jos tikrai nėra standartinės. Pvz., pasižiūrėti žaidimo kūrėjų sąrašą ir tuomet vėl tęsti žaidimą. Žaidimas trumpas, galima visą pereiti per 10 – 15 minučių.

Dauguma jūsų, tikriausiai yra girdėję, o gal ir žaidę “Angry birds”, labai panašaus tipo yra “Crush the castle”. Yra šio žaidimo versija Iphone telefonams, tuo tarpu Android fronte nieko negirdėti.

Žaidimo idėja paprasta – su medžio gabalais, akmenimis reikia griauti pilis ir “žudyti” karalius, princeses bei sargybinius. Valdymas labai paprastas ir intuityvus.

Mano simpatijų nusipelnė ir žaidimas “Bloons super monkey” .

Valdymas labai paprastas – tiesiog judinti pelę ir šaudyti balionus bei rinkti krentančius burbuliukus, kurių surinktas kiekis leidžia pagerinti šaudymo greitį ir kitus parametrus. Prie šio žaidimo praleidau ne vieną vakarą. Atrodo labai paprastai, bet tas paprastumas ir užkabina. Labai rekomenduoju, jei dar nebandėte.

Vienas maloniausių paskutinių dienų atradimų “Elefant Quest”.

Mėlyno drambliuko pagalba reikės eiti per labai smagius kambarius, šnekėtis su kitais drambliais ir vykdyti misijas. Žaidimas įdomus ir tuo, jog labai nestandartiška yra savybių gerinimo sistema, tiesiog vieną kartą pasirinkęs turi sekti lyg siūlo galu ir taip gerinti drambliuko savybes.

Iš “šaudau-gaudau” serijos bene vienas geriausių apskritai žaidimų yra “Cactus McCoy”.

Jame reikia padėti žaliam kaktusui-kaubojui keliauti per kambarius ir vykdyti misijas. Reikia rasti paslėptus lobius, taip pat galima vykdyti specialias misijas, kaip sumušti penkiasdešimt priešų iš eilės ar išmesti visas kėdes, lagaminus iš traukinio. Taip pat už tam tikro ginklo naudojimą ir tam tikrą kiekį nukautų “blogiečių” duodami paskatinimai. Šis žaidimas vienas mano mėgstamiausių, nes gali dar ir dar vaikščioti po kambarius ir vis atlikinėti užduotis. Mane labai užkabino.

Tai tik keli perliukai iš internete rastų gėrybių aruodo. Flash žaidimai mane žavi tuo, kad jų begalės, jie labai skirtingi, bet tam, kad atrastum perlus reikia pereiti krūvas reklaminio šlamšto ir niekam tikusių, nuobodžių žaidimų. Tikiuosi, jog išbandę šiuos žaidimus maloniai užmušite laiką :)

Labiausiai patikęs peržiūrėtuose darbalaukiuose, tai rainmeter naudojimas – man jis buvo per daug sudėtingas suprasti, todėl mano darbalaukis šiek tiek primena šiukšlyną. Šis vaizdas galima sakyti jau po „pavasarinio apsikuopimo“ ir toks vaizdas mane dar nelabai džiugina.
Esu perkėlęs meniu juostą į viršų – taip patogiau. Taip pat ant darbalaukio naudoju programą fences, kuri leidžia „aptvaruose“ grupuoti programas.  Dar vienas labai malonus dalykas – užrašų lapeliai – jais bendrauju su savo simpatija :)

Dažniausiai naudojama programa, tai naršyklė. Nesu toks fanatas, kad bučiau prisirišęs prie vienos konkrečios. Dažniausiai jas keičiu kas du tris mėnesius. Šiuo metu mano pagrindinė naršyklė „Firefox“, prieš tai buvo „Rockmelt“, dar anksčiau „Chrome“. Man svarbiausia yra būti internete.
Antra, labiausiai naudojama programa buvo OpenOffice.org, o dabar tikriausiai bus numeris vienas, nes artėja sesija ir darbų pridavimo laikas. Deja, šiuo metu programa veikia neitin korektiškai, bet ar yra kitas legalus pasirinkimas?
Visas kitas programas naudoju „po truputį“, tad sunku spręsti, kuriai kabinti trečios vietos laurus.

Na, o dabar tikriausiai tavo laikas parodyti savo :)

Komunikacijos Facebook socialiniame tinkle klaidos.

Kiekybė = Kokybė.
Vieną didžiausių Lietuvos  įmonių komunikacijos klaidų, tai galvojimas, kad kiekybė reiškia kokybę. Apie nešvarius gerbėjų rinkimo būdus pakankamai daug yra rašęs radiocool.lt, kai paspaudęs „like“ mygelį nieko nerandi, o tampi visai tau nežinomo puslapio gerbėju pats nežinodamas; ar vykdydamas instrukcijas „aš nesu robotas“ tampi net keleto tau nežinomų puslapių gerbėju, kurie vėliau labai sėkmingai teršia tavo Facebook sieną.

Pavogta iš radiocool.lt
Tokie „verslo modeliai“ sukuria labai palankias sąlygas Facebook puslapių perpardavinėtojams. Apie šias tendencijas yra ir paskutinis Komunikacijos Facebook įrašas, kuriame labai vaizdžiai atskleidžiama bendra situacija. Išvada paprasta – Lietuvos verslas galvoja, kad kiekybėje yra kokybė. Liūdna tai suprasti.

„Like“ konkursai.
Modelis. Dar vienas labai efektyvus būdas pritraukti gerbėjų į įmonės Facebook puslapį – konkursai. Jų yra pačių įvairiausių – nuotraukų kėlimas ant puslapio sienos, komentarų rašymas, subtilios poezijos demonstravimas ketureilių forma,  po įmonės įkelta nuotrauka spausti „like“ and „share“. Smagiausia šių žaidimų vinis yra surinkti kuo daugiau „like“. Kiek man žinoma, tokio tipo konkursų pagal visas Facebook naudojimo taisykles iš vis negalima rengti (pataisykit, jei  klystu), tačiau čia Lietuva, čia lietūs lyja, o kol lietus lyja niekas nieko nemato ir gal dar ilgai nepamatys.
Tikriausiai pastebėjote, jog dažniausiai laimi žmonės, kurie ties savo įkelta nuotrauka, komentaru surenka virš šimto ar daugiau „like“.

Lyderiai

Kaip įmanoma tai pasiekti? Yra keli variantai. Jūs galite užspaminti savo draugus, nelabai draugus ar net visiškai nepažįstamus žmones su prašymu – paspausk „like“ – man ar mano dukrai to labai labai reikia. Kas savaitę tokių prašymų gaunu bent kelis, tuomet iškart blokuoju vartotoją, jei jis „iš šalies“ ir pranešu apie spam.

Patirtis. Pats esu išbandęs tokį „like“ rinkimo modelį, per kelias dienas iš keturių skirtingų vartotojo paskyrų (mano, draugės, draugės brolio bei dar vienos draugės) pavyko sugeneruoti virš 200+ „like“ . Deja, nepavyko nuskinti laurų. O kaip mano savijauta? Šlykšti tiesa pasakius, nes visų pirma tu turi žemintis prieš savo draugus rinkdamas „like“ ir juos užkišdamas info, kurios jie nenori. Kai žmogus neturi noro, bet kažkas prašo, tai iškart sukuria neigiamą įmonės vaizdą. Tiesą pasakius, po tokios „patirties“ daugiau nebedalyvauju tokio tipo konkursuose ir  po patirtos nesėkmės to puslapio prenumeratos iš vis atsisakiau.

Yra antras būdas. Jis yra daug geresnis ir patogesnis. Tai robotai arba vadinamieji botai. Šiuo metu, tai lengviausias ir populiariausias būdas greičiai ir efektyviai surinkti kuo daugiau „like“.
Kaip viskas vyksta? Mano prielaida yra tokia, jog nieko neveikdamas (esu namie vaikus auginanti motina) per dieną gali sukurti apie 10 fake Facebook paskyrų. Skaičiuojam – per mėnesį 300 draugų arba potencialių tavo „like“ paspaudėjų konkurse.  Dar šiek tiek kantrybės ir darbo – botai sujungiami į draugų tinklą. O dabar jau galima pradėti žaisti.
Ir laimi žmonės pasitelkę botus – galima eiti  per įmonių puslapius ir atrasti tas pačias pavardes laimėtojų sąrašuose.

Tai gi kokia nauda iš to nauda verslui – padidėjęs gerbėjų skaičius. Plojam katučių ir džiaugiamės pasiekimas. Ar tikrai?
O jeigu įmonės seife gulėjo 1 Lietuvos litas ir buhalteris įdėjo dar 1000 monopolio litų? Galime pasidžiaugti, jog dabar įmonės seife guli 1001 Lt. Taip pat yra ir su Facebook konkursais – įmonės džiaugiasi dėl oro burbulų, kurių labiausiai turėtų bijoti.

Smagiausioji dalis, jog Facebook’e aptikau puslapį, kuris apsimeta Sekliu Morka ir registruoja kas ir kur - Visa tiesa apie FB konkursus. Dar smagiau, kai žmonės pamatę tokį dalyką pareiškia, jog tai šmeižtas.

Lietuviško Facebook ir įmonių integracijos niekaip negaliu pavadinti sėkminga – dūstama nuo fake puslapių generuojančių fake gerbėjus, įmonės sienos dažniausiai nusėtos konkursais. Šiuo metu Facebook, tai įmonės informacijos šiukšlynas. Gal laikas sustoti be atvangos rinkti fanus, o pagalvoti apie kokybišką ir įdomų turinį.

P.S. jei vis dar esate ištroškę dovanų laimėkite kelionę troleibusu aplink pasaulį ar pasivaikščiojimą ten kur seniai norėjote nueiti, bet nežinojote kaip.

Šioje mano vizualinėje ekspresijoje stebėtojas gali leistis į savęs pažinimo kelionę. Spalvos betarpiškai saveikaudamos su forma sukuria nepakartojamą reginį ir stebėtojas apimtas ekstazės leidžiasi į slapčiausias savo pasąmonės gelmes.

Šioje vizualinėje ekspresijoje juoda spalva simbolizuoja istorinį laikotarpį tarp antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, todėl plotas tarp šių objektų yra nuspalvintas sakraline balta spalva bei užlieta pasiutusio maurojančio buliaus akių raudonio spalva. Patį žmogų ir jo kelionę, matome, besivystant kūrinio centre, kuriame iš dangaus nusileidęs pasaulio mėlis suteikia pasauliui gyvybę ir rausvuoju ietigaliu bando ją atimti, tačiau nesėkmingai. Kiekvienas kūrinio kampelis, detalė alsuoja vaikišku nekalumu, kuriame juntama šiandieninio gyvenimo sintezė.

Technika: Paint.net Trukmė <5min. Kaina: 5000lt