Taigi, trumpai apie pastarosiomis dienomis matytus filmus. Tvarka padrika kaip niekad, su klaustuku galvoje, jog kažką praleidau, o prisiminti negaliu.
Visai neseniai per Snobo nakties rubriką peržiūrėjau filmą “Likimo nepakeisi”. Filmas man labai patiko, nes tai filmas apie nieką, kurio metu žiūrovas yra kvailinamas, kai laukia, jog kulminacija kažką paaiškins, tačiau kaip ne keista, neatsako į pagrindinius filmo pradžioje iškeltus klausimus, nors duoda savotišką “kulminacijos” išrišimą.
Pati filmo istorija pasakoja apie pasakiškai turtingą vyrą, kuris kaltinamas savo žmonos žmogžudyste. Rodos, šiam vyriškiui nėra kur ir besitraukti, tačiau pasamdytas naujas advokatas apeliacijos rašymui viską pakeičia.
Pačiame filme labai smagu stebėti visą vyksmą, mažytes, nereikšmingas dramas.
Nerandu tinkamo apibūdinimo kodėl filmas man patiko, bet tai, jog neužmigau ir visiškai nemieguistas pražiūrėjau iki dviejų nakties, filmą mano akyse daro fenomenaliu.
Prie to paties norėčiau iškelti klausimą, koks beprotis turi būti kino mėgėjas, jog “Snobo naktį” iš sekmadienio į pirmadienį žiūrėtų iki dviejų nakties ir dar po to sugebėtų keltis į darbą. Niekaip nesuprantu, kodėl ši rubrika buvo perkelta iš ketvirtadienio vakaro į sekmadienio naktį, nes dabar tik bepročiai gali žiūrėti tokiu metu rodomus filmus. Tas pats ir su LRT “elito kinu”, kai filmai pradedami rodyti nuo 23h+. Absurdas.
Paburnojus ant televizininkų dėl per vėlai rodomų filmų, galima pasižiūrėti ką siūlo miesto viešosios erdvės, berodančios filmus po atviru dangumi.
Labai smagus atradimas buvo Mokytojų namų terasoje peržiūrėtas Vildžiūno filmas “Nuomos sutartis”, kuriame vaidina dabartinė baronienė iš “Nekviestos meilės” – Larisa Kalpokaitė, kurią pamatome jaunesnę ir visai kitokią nei esame įpratę matyti.
Labai patiko surengtas mini interviu su režisieriumi(nors mažai šnekėjo) bei pagrindine aktore.
Pats filmas pasakoja apie moterį išgyvenančią sunkų gyvenimo tarpsnį – skyrybas su vyru bei labai keistai pasibaigusi romaną su jaunesniu vyru.
Pačioje pradžioje filmas migdantis ir net nelabai įdomus, bandantis sukurti įtampą besikartojančiais, padrikais vaizdais, pokalbiais iškrentančiais iš konteksto, bet vėliau viską filme susieja ir įgavęs naują kvėpavimą filmas įtraukia į savo vaizdų pasaulį.
Tai mano antras matytas Vildžiūno filmas po “Aš esi tu”, net nežinau ar autorius yra daugiau kažko sukūręs, bet sulyginęs atmintyje abu filmus kažkaip nejučia pradėjau galvoti apie “vildžiūnišką moters įvaizdį”, kuris man pasirodė labai mistifikuotas ir išgrynintas “Aš esi tu” filme.
Žadam, jog “Nuomos sutartis” greit bus perleista DVD formatu, taigi taigi dar viena progą įsigyti neprastą lietuvišką filmą.
Kitą dieną patraukia į kitą miesto erdvę, kur vyko projektas “Kinas mieste” ar kaip ten jis.
Ir peržiūrėjau labai trumpą filmą “Aš esu”, kurio prasmės nelabai pagavau, deja.
Viso filmo metu labai nervino nesinchroniškas vaizdas ir garsas, kas trukdė įsijausti į filmo dvasią, be to buvo be proto daug žmonių per kurių galvas, kartais ir nieko nemačiau, o dar pridėkime, jog atėjau susivėlinęs, tai apie filmo prasmės pagavimą galiu patylėti, bet papezėsiu.
Filmas lyg ir gražus lyg ir patrauklus, vietomis sarkastiškas, bet visgi man atrodo, jog pritrūko kažkokio išbaigtumo.
Filmo istorija pasakoja apie mažą berniuką, nesitaikstantį su aplinka ir bandantį su ja kovoti, kuo visa kova baigiasi pamatome filmo pabaigoje.
Po seansų po atviru dangumi ir po tokių labai lietuviškų filmų, antroje dienoje matant vaizdus su Vilniumi darėsi šiek tiek net koktu -kiek galima tas pačias Vilniaus vietas visur vaizduoti?
Dar praeitą savaitę vyko “Media filmų savaitė”.
Per šią savaitę tepamačiau tik du filmus Stonio “Ūkų ūkus” bei “Vabzdžių dresuotoją”, nors labai masino jaunųjų kino kūrėjų seansas bei “Aš esi tu”.
Pirmąjį žiūrėjau kažkada per kažkokį festivalį taip ir nepamatytą “Vabzdžių dresuotoją”. Filmas kaip dokumentinis yra tikrai labai nenuobodžiai pateiktas, įtraukiant animaciją, neprastą muzikinę pusę, kino kritikus, tarp jų ir Valiulį, bei pačių pirmųjų filmų fragmentus.
Kai kuriuos jų bus galima pamatyti greit startuosiančiame festivalyje-edukaciniame renginyje “52 savaitės. Kino maratonas”.
Filmas pasakoja apie lėlinės animacijos pradininką – Starevičių, bei jo karjeros periodus.
Filmas kaip dokumentinis labai puikus, tinkantis net mažiausiajam žiūrovui. Rekomenduoju pamatyti ir nenuobodžiai susipažinti su kino istorija, o progų manau, bus dar ne viena.
Antrasis trumpametražis Stonio filmas “Ūkų ūkai” man pasirodė labai neįdomus, nes neperskaitęs aprašymo, nesuprasi apie ką čia eina kalba, o aš gi nieko neskaičiau “pasiūkinti” norėjau.
Filmas pagal aprašymą pasakojantis apie grožio laikinumą ir lyg bandydamas parodyti senėjimo-jaunėjimo ciklą.
Dar ir dabar galvoje skamba žodžiai “Iškvėpk-įkvėpk”.
Nepaisant prasmės nebuvimo filmas pateikia labai daug gražių vaizdų kaip apsnigtas žemųjų Panerių žiedas ar kameros kelionė odos paviršiumi kaip per kokią dykumą.
Bet visumoj filmas silpnas.
Tai va čia aš šitaip trumpai apie matytus filmus, nors dabar prisiminiau, kad mačiau daugiau, ne veltui pradžioje kankino kažkokios abejonės, bet tebūnie šiam kartui tiek, nes bus po to per daug nuobodu.
Ir dar prie to paties norėčiau paminėti, jog visus filmus pamačiau nemokamai, čia tie kurie burba, kad niekur nieko gero nerodo.
Gal tiesiog žmonės nesugeba pastebėti?
benamis