Benamio blogas

Sapnai mus aplanko. Kartais rečiau, kartais dažniau, kartais prisimeni ką sapnavai, o kartais viskas pasimiršta išgėrus pirmą rytmetinės kavos puodelį ir paskęsta cigaretės dūmuose.

Šiąnakt sapnavau du sapnus, bet tiek prisimenu. Kol dar jie karšti ir neišblėsę, nors pirmasis jau kažkur dingo, tebūnie.
Aš dar leisiu sau iškrypti iš temos, niekada nesupratau žmonių,kurie nesapnuoja, nors kartais jiems pavydėdavau besapnių naktų, kai niekas nesivaidena ir kai miegi kaip akmuo . Buvo man taip tik porą kartų, kai juoda naktis apglėbdavo akis.

Pradedam rubriką:” Šiąnakt aš sapnavau” (Čia tiems blogeriams, kurie išsisėmė su rubrikomis “šį mėnesį skaičiau, žiūrėjau..”)
Pirmasis sapnas, kažkoks sumišęs vakarėlis lyg tais Vilniuje, lyg tais Kaune. Nebepamenu. Taškelis. Kita vizija.

Esu kažkokioje patalpoje, regis Vilniuje Olandų laidojimo namuose, bet atėjau ne į laidotuves.
Prie durų stovi kažkokios moteriškaitės ir vyriškis. Jie kažką siūlo. Pakalbina ir mane.
Šneka apie visokius karmos nušvitimus bei Dievo atradimą. Sako, kad man reikia prie jų prisijungti, nes tik taip atrasiu savąjį kelią.
Aš lyg ir susidomiu, bet einu kažkur pasivaikščioti. Bet mistiškos jėgos stumiamas atsirandu vėl šalia jų.
Kadangi kažkas pasąmonėje sako, jog jie nėra jokie aukštesnių dvasių pasiuntiniai, pasidomiu kaip ten su jų rėminu.
Tada jie pradeda man rodyti tokią knygą, kurioje surašyti žmonės, jų gyvenamoji vieta, darbovietės. Ir vis skirtingas žmogus pažymėtas prie skirtingos dienos.
Tada, kažkaip išsiaiškinu tokį dalyką, kad būdamas jų organizacijoje vieną kartą per metus turėčiau jų organizacijai atiduoti visą savo atlyginimą.
Pradedu mąstyti, kad reikėtų taupyti, jog jiems galėčiau tokį kiekį pinigo aiduoti, kad reikia ruoštis. Viskas kažkur paskęsta. Dingsta.
Tada vėl vaizdinys. Sėdžiu salėje. Daug žmonių. Sėdžiu pirmose eilėse. Lyg kokioj konferencijoje ar renginyje. Tada pastebiu, kad tas žmogeliukas, kuris stovėjo prie durų su savo knygą ir rodė kiek kas turi mokėti, lipa ant scenos prie sakyklos ir kažką šneka.
Nebeiškenčiu, pašoku ir pradedu smaugti kunigą. Aš nužudžiau kunigą. Viskas. Rytmetis. Laikas keltis.

Kažkada skaičiau riedančių uolų tinklaraštį apie visokius religijos skleidėjus, o tom dienom ir mane tokie vaikščiojantys šventieji buvo pakalbinę(siūlo nemokamus anglų kalbos kursus, tik ar poto nereikia angliškai pasimelsti?).
Tai va. Ėjau sau ramiai iš darbo. Snigo. Nebuvo labai šalta. Žiūriu tokie du juodi super gražūs berniukai eina, na jau taip ir galvoju- pakalbins, ir akurat pakalbino.
Aiškiai, pats pirmasis klausimas: Ar aš tikiu į dievą?
Na, aš jiems ir sakau, kad netikiu nė pro kur.
Bet jie neatsiknisa, o kadangi aš buvau geros nuotaikos, tai nusprendžiau juos pašaldyti, dar jie klausė: ar galėtų kur šiltai pas man namuos pasėdėti.
Atsakymas: vienareikšmiškai, ne, galima ir gatvėje skleisti Dievo žodį.
Niekaip nesuprantu, tokių “pasišventėlių” noro netikintį atversti į Dievą.
Jie vis atakuoja tokiais pasakymais kaip “Dievas yra aplinkui ir mes jam turime būti dėkingi”.
Nu, nemačiau aš to Dievo nors tu ką. Kai pamatysiu-patikėsiu. O be to pusė kunigų pederastai ir pedofilai. Per šyknaskylę skleidžia Dievo maldą.
Tai jie vis bando aiškinti, o kam nepasitaiko. Buvo toks argumentas, jog Amerikoje irgi nebuvai, bet žinai, kad ji yra. Nu jo, bet čia skirtingi dalykai.
Dar vienas dalykas, kuriuo bandoma apleliuoti į sąžinę, kad “Jėzus kentėjo už mūsų nuodėmes ir jos yra atpirktos”.
Tai, gaunasi, kad reikia daryti kuo daugiau nuodėmių, nes vienaip ar kitaip jos yra atpirktos.(Buvo tokia sekta, berods, Rusijoje, kur būdavo užkaičiamas didelis katilas vandens iki jam užverdant visi kas tik nori pradėdavo “varytis” kas su kuo, motina su sūnum ir pan., o kai tas katilas užvirdavo visi puldavo atgailauti)
Bet, irgi kažkaip sako, kad ne. Čia kažkaip reikia atgailauti ir panašiai, nu, kad man netinka nė pro kur tada.
Dar ko tokie žmogeliukai nesupranta, kai jiems sakai, kad tavo gyvenimo tikslas babkės, seksas (su kuo daugiau partnerių), alkoholis ir bužujiškas gyvenimas, kad netiki į dievą, o tai tuo pačiu netiki į pragarą, visokius pomirtinius šūdus ir, kad tiesiog gyveni čia ir dabar ir nesvarbu kas bus rytoj, ar kai numirsi, neatsikabina.
Man rodos, tie du klausėsi labiau manęs nei aš jų.
Sakykime, mintis dar tokia buvo, Mozė apsirūkęs kanapių pamatė tą dievą ir iškalė apsirūkęs įkvėpimo pagautas tuos dešimt įsakymų (kurie tikrai nėra blogi).
Jie man sakė, kad Mozė nebuvo narkomanas, bet kas paneigs?
Kas keisčiausia, kad šalta, matėsi, kad drebulys juos jama, bet neatsikabina.
Dar paklausiau, ar jie ne sekta ir ar ne satanistai, tiksliau kokie skirtumai tarp jų ir satanistų, bet nelabai suprato, gi buvo brolis Metju ir Džonis.
Tai savo iniciatyva atsisveikinau su jais, bo pagailo tokių bernelių, palinkėjau sėkmės skleidžiant Dievo žodį.

Dar buvo tokios bobikės į namus pasibeldusios.
Tai, kai išgirdo, kad aš netikiu ir man px. Vienos iš tų bobikių reakcija buvo“: “Pirmą kartą, sutikau tokį žmogų”.
Man tai labai jau keista pasidarė. Mažai tikriausiai beldėsi ir su mažai žmonių šnekėjosi.

Tyros meilės bažnyčia.
at šitų tai labiausiai nesuprantu. Vaikšto ir kviečia į “seminarus”, o kai atsakai, jog tu netiki į tokias vertybes, šaukia pavymui, kad “tau tai atsirūgs”.
Gal, bet jei aš gyvenu šia minute?

Apie tokius vaikštinėjančius religijos skleidėjus, tikriausiai tiek.
Kas liečia tą mūsišką bažnyčią, aš nesu nei už nei prieš ją.
Sakykime taip, jei žmonėms reikia tegul jie eina, man nemaišo. Jei atranda ten save tas ir irgi gerai.
Kai kam bažnyčia būna atgaiva kaip, kad mano mamai.
Aš ir pats kartais nueinu, kai per daug žmonių nebūna, pasėdėti, pamąstyti. Tylu, ramu, atsiriboji nuo triukšmo.

Klausimas:
Ar būdamas netikintis negali gyventi ir būti doras žmogus net pagal bažnyčią?