Vakar teko pabūvoti viename iš Vilnius Mama Jazz koncetų, kuriame grojo Kindergarten ir mano lauktasis Erik Truffaz kvartetas.
Prisipažinsiu, pirmą kartą buvau Rusų dramos teatre, kuriame sugebėjau pasiklysti ir per klaidą nusipirkti alaus. Teko draugei ištuštint šį gėrių, nes šiuo metu negeriu nė lašo, bet čia jau atskira tema kas ir kodėl.
Taigi, koncertas prasidėjo nuostabia Gerulaičio įžanga, kuri sukelė daug teigiamų emocijų.
Šį prancūziško jazz’o vakarą pradėjo duetas Kindergarten. Nesiimu apibrėžti jų grojimo stiliaus, nes neturiu tam kompetencijos, tačiau šis eksperimentinis/laisvasis/improvizacinis jazz’as man nesiklausė nė pro kur. Ale buvo kaži kokis vyrukas su porą triūbų (viena iš jų mano galva priminė saksofoną) ir moteriškė -vokalas. Na ir jie gerą valandą užsiiminėjo „saviveikla“, te tas vyrukas kažkokius labai jau „mandrus“ garsus ir tų triūbų leido, o moteriškė variuodama įvariomis tonacijomis „AAAA“ bandė prie jo derintis. Ir taip visą mielą valandą, iprovizacija po improvizacijos ir visos labai jau panašios. Tik gal paskutinis jų „kūrinys“ šiek tiek pakėlė nuotaiką ir sukėlė šypseną, nes man pasirodė, kad triūba groja sau, moteriškaitės vokalas mėtosi kažkur šalia. Na viskas gerai, jie jauni turintys įdėjų, norintys jas parodyti, bet improvizuoti galima ir savo rūsyje, pažįstamų ratui. Smagu, kad kažkas leido jauniems talentams savirealizuotis. Puiku, bravo, bet man nepatiko. Pats esu dainavęs klasikinę muziką, labai geras jausmas dainuoti, bet klausytis kol kas nepajėgiu. Gal dar nesubrendau. ir paskutinis pastėbėjimas apie šį reiškinį, jų muzika man pasirodė labai tinkama filmų garso takeliams, net vienas gabalas vadinos „Cinematic“.
Pagaliau pertrauka. Parūkom ir vėl į salę, tikintis, kad tokių „šposų“ nebeteks klausytis ir antra dalis atpirks visas kančias iškęstas dėka Kindergarten.
Vėl Gerulaitis, ir nespėjus pristatyti visų grupės narių, Erik Truffaz jau scenoj. Primieji malonūs vargonų, boso, būgnų ir trampeto garsai užvedė publiką. Klausiausi negalėdamas atsigerėti, vos atgaudamas žadą. Tikrai jautėsi muzikantų susigrojimas ir profesionalumas. Man padarė įspūdį, kai klavišininkas pradėjo groti dviem skirtingais instrumentais, fortepijonu ir vargonais, vienu metu. Truputį apšilę pradėjo improvizuoti. Jose ypačiai pasireiškė būgnininkas, skleisdamas mikrofonan įvairiausius ne šios žemės virpesius ir net su grodamas juo, priminė kažkiek Tiger Lillies koncertą, kur būgnininkas grojo pripučiamais plaktukais. Patiko, kad scenoje jautėsi visiška atlikėjų laisvė ir bendravimas per muziką su publika. Erikas Truffaz’as vienu momentu nusišluostė veidą, atsigėrė vandens ir išnyko iš scenos, palikdamas savo grupės narius groti ir vėliau grįžo svinguodamas lyg niekur nieko. Tokis muzikantų laisvumas ir pajautimas(nors čia labai subjektyvu), kad atikėjai „linksminasi“ scenoje griovė visus mano streotipus, apie pasikėlusias užsienio žvaigždes, kurios ateina į sceną „atidirbti“. Palyginimui Joe Cocker’is: muzikantai buvo profesionalūs, bet nesijautė jokios ugnelės, vadinamojo „džaivo“. Atėjo, „atidirbo“, išėjo.
Sceninis įvaizdis,jei toks buvo, tai kabino, ypač Truffaz’o batai. Taip pat jie bandė bendrauti su publika lietuviškai, kas kėlė šypseną. O publika buvo tiek užsivedus, jog savo ovacijomis iškietė kvartetą bisui. Po biso plojant publikai, labiausiai įstrigo frazė: „Viso gero“, maždaug: supraskit, ir mes norim pailsėti ir nebeturim noro stovėti ant scenos ir groti.
Bendras įspūdis toks, kad kavartetas groja daug daugiau ir labiau nei jo „vadas“, o bet tačiau jis yra būtent tas prieskonis be kurio jų kvartetas nebutų toks išskirtinis. Koncertą galėčiau palyginti su šiais metais girdėtu „Return to forever“ sugrįžimu, kur pirmoji dalis buvo šalta, o vėliau viskas stojo į vėžes.
Visumoj tai vienas geriausių pastarųjų koncertų, į kuriuos teko nulėkti. Geros emocijos nedingo visą likusį vakarą. Daugiau jazz’o ir pasaulis taps gražesniu.
benamis