Taip jau gavosi, kad vieną šiltą ir gražią bei triukšmingą popietę vaikščiodamas mieste užtikau štai tokį kosminį „bliūdą“:
Gerėjausi ir niekaip negalėjau tuo kostminiu „bliūdu“ atsižavėti. Pradėjus domėtis šiuo kostminiu „bliūdu“ prisiminiau, jog tai ne pirmasis toks mano matytas aparatas Lietuvoje.
Net taip jau seniai, atlikėja Neda Malanavičiūtė su tokiu vaikinuku Tomu grojo labai smagias inprovizacijas Užupio „Galeroje“. Teko gyvai klausyti, tai galiu sakyti, kad youtubės vaizdeliai visiškai neperteikia viso sukuriamo garso, tinkami tik menkam susipažinimui.
Klipukas atskleidžiantis visas lietuviškojo kostminiaus „bliūdo“ galimybes.
Santrauka Nedos ir Tomo koncerto iš kažkokiaus festivalio Palangoje. Verta paklausyti pabaigą (~7.40min.), kurioje atsiskleidžia visa „aparato“ energija, beto yra kadras, kai groja vandens pripiltu aparatu.
Gaila, kad net neįsivaizduoju kaip šis aparatas vadinamas lietuviškai. Akis kabino tokie pavadinimai kaip „World Globe“ ar kažkas panašaus.
Bet šis mano įrašas, skirtas papasakoti visai apie kitą kostminių bliūdą“ -“Hang drum“.
Iš kelių susižavėjusių Hang drum’u komentarų, nusprendžiau parankioti daugiau medžiagos apie šį kostminį aparatą.
Ir pasirodo nėra jis toks kostminis kaip pradžioje man buvo pasirodę. Jokie ateiviai iš gretimų galaktikų nepadovanojo šio aparato, tai dviejų žmonių besislepiančių po „PANArt“ pavadinimu tvarinys, sukurtas po begalės ieškojimų. Hang drum‘as pagrinde susideda iš „Steel pan“, tradicinio Trinidado tautelės, įsikūrusios rytiniame Afrikos pakraštyje, instrumento.
O antroji šio aparato sudedamoji dalis toks labai keistas dalykas kostminiu pavadinimu Helmholtz rezonansas ar rezonatorius, fizikai turėtų tikrai žinoti šį daiktą, nes buvo sugalvotas prieš begalę metų ir jo savybės aprašomos visokiomis formulėmis. Reikia suprasti, jog šis daiktas labai gerai rezonuoja, skleidžia garsą.
Štai šitie du aparatai ir yra pagrindinės sudedamosios dalys Hang drum’o.
Pats Hang drum’as savo išvaizda primena kokį antikinį ar priešistorinį muzikos aparatą, bet buvo sukurtas apie 2001 metus, Šveicarijoje. Galima, drąsiai teigti, jog šis kostminis „bliūdas“ yra vienas „jauniausių“ aparatų pasaulyje.
Pats Hang drum’as turi kartas, kurių evoliucija labai gerai atsiskleidžią žvilgtelėjus į šį piešinuką(didinasi):
Pirmosios kartos Hangas yra laikomas horizontaliai:
O antrosios vertikaliai:
Šuo metu Hang drum’as populiarėja visame pasaulyje, nes vis daugiau žmonių susižavi šio aparato skambesiu.
Visi norintys užsisakyti šį apratą, gali rašyti laišką šiuo adresu:
PANArt Hangbau AG
Engehaldenstr. 131
3012 Bern/Switzerland
Phone international: +41 31 301 33 32
i.e. from US/CDN: 01141 31 301 33 32
i.e. from other countries: 0041 31 301 33 32
E-Mail: info@hang.ch
Kiek man dabar žinoma, Hango kūrėjai yra pasinėrę į naujus ieškojimus ir trumpai sustabdę šių aparatų gamybą, kurie gaminami pagal individualius skambesio poreikius, galima rinktis iš 15 skambesio variantų. Reikia dar paminėti, kad aparatas nėra iš pigiųjų – kainuoja apie 1500 Jav dolerių ir kokas neribotą laiką reikia laukti eilėje, o tuo naudojasi visokie Ebay, kur šių aparatų kainos kyla kaip ant mielių.
Na ir po visokių surankiotų wikipedinių žinių šiek tiek garso pasimėgaujant Hango skambesiu. Klausom ir vertinam:
Nors ir pavėluotai, visgi norėtųsi ir man pasidalinti įspūdžiais iš Vilniaus gatvės muzikos dienos, nors mažiausiai benttrysblogeriai (sprendžiant iš blogoramos) rašė apie šį renginį, bet niekaip negaliu neįkišti savo trigrašio. Mano asmenine nuomone, šioje gatvės dienoje buvo tikrai daug gerai grojančių muzikantų, o ne tik ant alaus ir cigarečių ale tokių pseudo muzikantų.
Su vienu kostminiu atradimu norėsiu ir jus supažindinti, tai tikriausiai taps mano metų muzikiniu atradimu. Bet apie viską nuo pradžių.
Su chaltūros kvapeliu
Būtent taip man atrodo Vilniaus kaip kultūros sostinės įvaizdis, iš visų pakampių vis lenda prašvinkusi chaltūros smarvė, gerokai riesdama miestiečiams ir jo svečiams nosis. Šįmet net buvo kalbos, kad nebus paramos Gatvės muzikai, ar ją gavo ar ne, šito aš nežinau, bet tikriausiai labiausiai liūdina, jog Vilniaus miesto savivaldybė remia visokias byturgėvas, kurios net vyksta ne Vilniuje ir Taizės renginius (nors gal tai ir nėra taip blogai kaip byturgėva).
Paramos stygius labai atsiliepė pačiam renginiui, nes buvo net pritrūkę lankstukų su informacija, kas, kur, kada. Šįmet net nebuvo marškinėlių atlikėjams – tik skarelės. Grįžtant į praeitus metus tikrai turėtų būti gėda tiems savanoriams, kurie vogė tuos marškinėlius ir vėliau atėjusiems savanoriams nieko nebuvo likę, keli užėjimai turėjo dalytis tuo pačiu gėriu. Todėl gal ir gerai, jog šiųmečiams savanoriams sugriežtinta tvarka, pasiėmei savanorio liemenę pasirašyk, jog saugosi ir nepametęs atiduosi.
Man kažkodėl pasirodė labai keista, jog šiųmečiai info centriukai buvo įsikūrę po „Double Coffe“ sparneliu, kodėl ne po „Coffee Inn“?(gal Nidas Kofeinas mestels komentarą?). Gal praeitais metais savanoriai „prisisavanoriavo“ ?
Labai nuvylė „Double Coffee“ personalo požiūris į savanorius, kurie su jais elgėsi lyg su skudurais. Juk svanoris galbūt savanoriauja iš visuomeninių paskatų ir vėliau gali tapti klientu, pagal perpasakotus įspūdžius „Double Coffee“ labai krito mano akyse. Tiesiog tai vieta, kur klientas yra nulis, čia ne tik dėl požiūrio į savanorius, bet iš savo patirties sakau, kad tai vieta kur rūpi tik kliento piniginė. Gėda. Tegul tai būna spūvis ant merdinčio „Double Coffee“ karsto.
Bet palikime blogas emocijas ir judėkime prie pačios gatvės muzikos dienos vinies – atlikėjų.
Nervinga pradžia
Iškeliavus į miestą apie trečią valandą dienos ir pirmu taikymu užsukus į KultFlux platformą, gal geriau reikėtų sakyti KultPliuch (?), kuri niekaip neprigyja, skambėję elektroniniai-eksperimentiniai garsai nesužavėjo, todėl tiesiu taikymu patraukėm link Mindaugo paminklo, bet ten irgi buvo tylu. Pradėjo lįsti galvon visokios mintys, jog prastai prastai su ta gatvės muzikos diena, bet įslinkus į Katedros aikštę, nuramino sklindančios muzikos garsai. Pirmasis laimikis buvo smuikininkė, griežianti virtuoziškas melodijas šalia Arklio, net sugraudeno dūšią. Taigi, trumpai pasiklausę patraukėm į Sereikiškių parko pradžią, kur jauni vaikinukai pasijungę elektrą nuo statybų grojo visokius rokinius koverius, ilgai neužsibuvom ir pajudėjom į Pilies gatvės mėsmalę. Čia išsyk išsityriau savo plaučių užterštumą, nusispjovęs, kad galiu tuoj užsilenkti, patraukiau gilyn į Pilies gatvę - patekom į žvėrišką lenkiškų maldininkų mėsmalę.
Pilies mėsmalė
Nepaisant žmonių spūsties, čia buvo galima pamatyti įdomių, charizmatiškų muzikantų:
Dėmesį patraukė kanklininkės šalia „Pilies“ knygyno. Pirmasis smagus atradimas. Nesitikėjau tokių instrumentų pamatyti.
Nuotrauka „pasiskolinta“ iš eNyu blogo, tikiuosi nesupyks :)
Kylant gatve į viršų sustojome prie būgnininkų:
Ties Pilies gatvės pabaiga nusprendėm sustoti ir čia pamatėme, išgirdome latvių jaunimo rockenrolą, kurie jį grojo kokias dvi tris valandas, nes spėjome apeiti ratą, o jie dar grojo. Tiesiog trykštanti energija:
P.S. Šią grupę sudaro tik trys nariai, tas ketvirtas tai bandė kartu pagroti, bet pasišalino ir vėliau grojo bitlus, bet vienas:
Šiaip apie šį pažįstamą nepažįstamą vyruką(tas ale ketvirtasis latvių grupės narys) galiu pasakyti tik tiek, jog šioje gatvės muzikos dienoje nelabai jam sekėsi, nes nerado bosisto galinčio/norinčio kartu su juo pagroti, bet užtat sekmadienio vakarą išgirdau džiaminant su kažkokiais žmonėmis ir buvo super. Aš pamenu, kaip šis veikėjas dar su vienu vaikinuku džiamino praeitais metai šalia „Lokio“ restorano – buvo fantastiška.
Kylant aukštyn gatve užliūliavo iš „Pegaso“ restorano sklindanti Dj muzika, tokia nerėksminga kaip kitų. Dedam pliusą.
Šalia „Amatininkų užeigos“ laukė malonus netikėtumas – jaunuolių grupė kodiniu pavadinimu „HDM“, suprask, kad tai reiškia high definition music. Labai ilgai šitie veikėjai derinosi, bet skambesys arčiau stovintiems buvo tikrai nekoks, nes iš vienos pusės nesigirdėjo klepo iš kitos boso, o bet tačiau paėjus kelis metrus nuo jų klausomumas buvo labai geras. Man šitie vaikiai priminė kažkodėl „Return to forever“, nors tikriausiai būtų per stipru taip sulyginti. Dar nustebino, jog grojo visai naujas instrumentais. Ir vis dėl to štai čia įrodymas visiems burbantiems, jog lietuviška muzika nieko verta.
Gaila, kad tiek mažai pafilmuota. gal žinote kur šitie atlikėjai gros?
Vėliau patraukėme į Vokiečių gatvę, kur grojo „Gyvai“ (?)
Vokiečių gatvė buvo pilna didžėjų lyg alėja bužujam į „Helios“ klubą.
Čia matėm ir mažuosius metalistus, kurie grojo labai „kietai“:
Taip pat užveizėjom labai profesionalius būgnininkus-perkusininkus iš Latvijos – „Pulse Effect“:
Jų muzikos dar galite pasiklausyti oficialiame grupės tinklalapyje.
Dar buvom užsukę pasiklausyti „Skyders“, bo mano mergaitė dėl jų alpo, na manęs nesužavėjo: Metų muzikinis atradimas
Vėliau grįžinėdami į Pilies gatvę, užtikomę labai įdomią muziką grojantį atlikėją su tokiu pat įdomiu „aparatu“.
Šio „aparato“ skleidžiami garsai buvo tikra atgaiva visame gatvės muzikos šurmulyje. Tiesiog buvo labai gaila, kad į pabaigą pasirodymo užtaikėme, nes šis daiktas tiesiog yra nuostabus ir nepakartojamas:
Socialinė akcija (?)
Užtikome ir kažką neaiškaus, tik ant akių raiščių buvo tokios tai raidės V.Y.
Niekaip nesupratau, ką reiškia šis performansas-socialinė akcija.
Gatvės muzikos dienos nusivylimas
Didžiausio mano nusivylimo susilaukė šie grojėjai:
Nes praeitais metais tiesiogine prasme kaifavau nuo jų muzikos.
O beto reikia paminėti, kad toje gatvės dalyje tarp Cafe de Paris ir „Čili“ buvo dvi gyvai grojančios grupės ir vienas didėjus. O tai prilygo ne muzikai, o kakofonijai.
Užbaigimas
Taigi visas piktas (po didžiausio nusivylimo) patraukiau klausytis „Susinaikinusių didžėjų“ ir nuotaiką kaip mat pakilo:
Vėliau patraukėme į baigiamąjį būgnelių koncertą, kuris nebuvo kažkoks labai įdomus, na buvo gerb. A. Mamontovas, bet tai neprilygo praeitais metais matytam būgininkų „susiėjimui“ Katedros aikštėje, kur šalia kelių grojančių vis ėjo ir ėjo nauji būgininkai ir improvizavo.
Reziumė
Šias gatvės muzikos dienas galėčiau vertinti kaip vienas profesionaliausių renginių iš visų buvusių dėl to, kad buvo begalė kokybiškos bei įvairios muzikos. Svarbiausia, kad beveik nemačiau visokių saviveiklininkų išpurtusiais veidais. Man, rodos, kad ateityje gatvės muzikos diena turėtų dar labiau tobulėti ir gražėti. Galbūt net būtų gerai kažkaip juos išmėtyti pagal grojamą muziką: didžėjų kvartalas, roko kvartalas ir t.t. Blogiausia, jog kai kurios gatvės buvo virtusios tiesiog triukšmu dėl per garsios aparatūsros. Juk ne visada garsiai reiškia gerai. Mano galva, šis renginys labai puiki terpė išpopuliarėti gerai grojančioms, bet nežinomoms grupėms. Manau, didieji Lietuvos scenos grandai turėtų užleisti gatves kuriančiam jaunimui, nes aš asmeniškai į gatvės muzikos dieną einu, tikėdamasis atrasti kažką naujo, o ne paklausyti žinomų atlikėjų, į kurių koncertą belekada nueit galiu.
