Image 01

Posts Tagged ‘istorija’

Saldūs totalitarizmo vaisiai Vilniuje

Ketvirtadienis, gegužės 10th, 2012

Totalitarizmas yra gėris. O ypač Vilniui, jis buvo Dievo dovana, leidusi sužydėti lietuviškumui ir tautiškumui lyg kokiam lelijos žiedui.

Saldūs totalitarizmo vaisiai

Sunku, su tuo nesutikti perskaičius straipsnį, apie totalitarizmo ir išnaudotojų naudą Vilniui, pateikti argumentai skaitytojus nuginkluoja ir panardina į gilią ekstazę. Šis straipsnis mane akies mirksiu bloškė į kostmosą, išsprogdinęs paskutinius sveiko proto likučius.

Šio atominio sprogdiklio autorius – istorikas, kultūros geografas L. Briedis. Bet kas jis toks, po velnių?  Deja, internetai kol kas negausūs šio veikėjo aprašymais – nei Wikipedia, nei Pipedija nepateikia jokių žinių. Feisbukas irgi tyli.  Mažai besisocialijuozantis organizmas yra istorikas, čia kaip taisyklė. Nors, galima paminėti, jog FB yra blankus puslapėlis, skirtas pristatyti neseniai Lietuvoje pasirodžiusią knygą “Vilnius. Savas ir svetimas”.  Ši pseudo istorinė knygutė labai išreklamuota užseniuose, tačiau bendrai paėmus tai autoriaus kelionė savo minčių vingiais prisimenant Vilnių. Istoriniu požiūriu, tai visiškas popsas, beletristika, neturintis nieko bendro su istorija.
Visos šitos mini autobiografinės įžangos tikslas supažindinti su autoriumi. Juk ar jūs žiūrėtumėte Popietę su A. Čekuoliu, jei ten būtų koks Burokas, Morka ar dar kažkas? Garantuoju, jog nesivargintumėte.  Straipsnio autorius, tai lyg “brendas” straipsniui, kaip “nike” ant sportinių batelių.
Ir vis dėlto, tai mažai ką pasako apie autorių. Tačiau palaukit, delfio straipsnis puiki priemonė suprasti autoriaus pasaulėžiūrą. Juk galima panarsyti autoriaus supratimą, po kaulelį, lėtai nugraužiant mėsos likučius nuo kaulo.

Istorikas L.Briedas - jaunas ir savimi pasitikintis

 

Pradėkime, nuo man labiausiai patikusios minties, jog “Apie Vilnių galiu pasakyti, kad gyvendamas jame gerai jį suvokiau fiziškai, erdvės požiūrių, o jo dvasią gerai suvokiau jau gyvendamas Šiaurės Amerikoje.” Keistas jausmas tikrai. Žinot, man tai realiai primena tokią situaciją, kai vaikinas mylisi su mergina, per keletą minučių puikiai susipažįsta su jos kūnu, tačiau orgazmą patirią po gerų dešimties metų, nes būtent tiek laiko organizmui prireikė suvokti, jog tai tikrai buvo malonu. Tokius teiginius varinėti, yra mažų mažiausiai neadekvatu, nes mano nuomone, tik tas kuris gyvena Vilniuje gali geriausiai suprasti Vilniaus dvasią.

Keliaujame toliau. Straipsnio pašnekovas, teigė mokyklą baigęs dešimto dešimtmečio pabaigoje ir štai su kuo susidūrė darželyje “Aš lankiau lietuvišką vaikų darželį ir absoliučiai nepažinojau rusakalbių ar lenkakalbių vaikų.” Drąsiai galiu lyginti savo asmeninę patirtį, lankiau jau nepriklausomybės laikais patį paprasčiausią darželį, tiesiog artimiausią, tai buvo ir Miša ir Marina, ir netgi per Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį teko su tokio Ivanovo, ale Rusijos karininko,  sūnumi padraugauti (tas tai buvo pakvaišęs visiškai, dažė juodai didžiulius popieriaus lapus). Ir šis teiginys, jog Vilniuje yra vykdoma “getizacija” nėra tiesingas, nes autoriaus tėvai parinko lietuvišką darželį, o juk reikėjo būti multikultūriškiems, tačiau….Pasakysiu, atvirai, geriausia pradėti nuo savęs, nes ojojoj koks rąstas įstrigęs jūsų akyje, tačiau kad visas dangoraižis pačio akyje stovi, deja visiškai neįmanoma pastebėti.

Straipsnio pašnekovas beveik visame straipsnyje vysto mintį apie disintegraciją ir prieina prie problemos, jog daug nulemia “….vaikų ir paauglių nesugebėjimas integruotis į daugiakultūrinę visuomene.” Tai šioje vietoje, man kyla asmenis subjektyvus klausimas kaip galima integruotis su daugiakutūrine visuomene, jeigu vaikystės kaimyno Mireko tėvas savo žmoną laiptinėje šokdina apsvaigęs nuo alkoholio ir į rankas pasiėmęs kirvį? Ar kaip galima susibendrauti su kiemo draugais rusais, kai matai, vaizdelį – Ženia su peiliu rankoje, per kiemą traukia visą kraujais apsitaškiusį broliuką? Po tokių multikultūrinių vaizdelių labai atšoka noras integruotis į daugiakūltūrinę visuomenę. Ir tiesą sakant, pačiam šiuo metu dažnai tenka pabūvoti Vilniaus priemiestyje – Naujojoje Vilnioje, tai ten toks aukštas integracijos lygis pasiektas, jog vieną kartą už tai, jog šnekėjome lietuviškai prie vietinės reikšmės parduotuvėlės, teko greitai sprukti nuo plytų krušos.
Ir šiaip norintiems susipažinti su multikultūriniu Vilniaus veidu, labai rekomenduoju apsilankyti Krosnūchoje, Šanchajuje, Tabore, Kazbiejų kaime (must see) ir netgi Žirmūnuose. Pastarajame rajone, man teko dirbti surašinėtoju, iš asmeninės patirties galiu sakyti, jog ne lietuviai nenori integruotis, bet tautinės mažumos, nes jos vis galvoja, kad mes, lietuviai, turėtume prisiderinti prie jų, o ne jie prie Lietuvos. Ir jokio čia vertimo būti lietuviais, tiesiog paprasčiausias noras būti visuomenės dalimi, tačiau jie patys save palieka už visuomenės ribų. O paklausus ruso ar lenko, kodėl nemoki lietuviškai? Atsakymas paprastas – o kodėl turėčiau?
Tiesa ir ta, jog dabartiniam lietuvių jaunimui nemokančiam lenkų ir rusų kalbos beveik neįmanoma rasti darbo Vilniuje. Ar skaitėte skelbimus – dažniausiai prie reikalavimų prirašyta rusų kalba. Mes pataikaujame, ne kitaip. Ir todėl visiškai nereikia stebėtis, jog daugelis lietuvaičių nuleidžia rankas susirasti darbą Lietuvoje ir patraukia laimės ieškoti į Vakarų Europos šalis.
Siūlau pabandyti Varšuvoje šnekėti lietuviškai, na net ir angliškai. Žinokit, nelabai pavyks susišnekėti. O dabar gyvenant visai šalia Budapešto, Vengrijoje, deja turiu konstatuoti liūdną faktą, jog ši tauta, nors ir buvusi kelis šimtus metų Austrijos imperijoje labai sunkiai šneka vokiškai. Ir nieko čia išskirtinio ir Vilnius tikrai nėra vykęs pavyzdys daryti tokias multikultūrines išvadas.
Štai tokia yra Vilniaus kaip miesto dabartinė multikultūrinė integracija.

Ir dar viena elementari straipsnio pašnekovo klaida, rodanti visišką nesusigaudymą Lietuvos kultūriniame kontekste. Yra visiškai nekvestionuojamas klausimas dėl tokių rašytojų kaip Adomas Mickevičius, Sirokomlė ar net Šaltrijos Ragana (ji ne vilnietė, iš žemaitijos). Tačiau, jeigu L. Briedis būtų labiau pasigilinęs (bet kur čia tau, jei Kaunas ir Klaipėda neįkandama paslaptis) į bendrą Lietuvos istorinį kultūrinį kontekstą devyniolikto amžiaus pabaigoje – dvidešimto pradžioje, padarytų stulbinantį atradimą. Daugelis mums visiems žinomų Lietuvos rašytojų kentė nuo dvikalbystės, štai Antanas Baranauskas, Šatrijos Ragana dažnai rašydavo lenkiškai oficialiuose susirašinėjimuose ir net dienoraščiuose ir tik vėliau atėjo laikas išsiskleisti lietuvių kalbai kaip tokiai. Šiuo momentu ir Sirakomlė, yra pasimetęs, nes jaučiasi lietuviu, tačiau nemoka lietuvių kalbos ir rašo lenkiškai. Todėl, sakyti, jog Adomas Mickevičius, Sirakomlė yra lenkai, iš esmės yra neteisingas, nes mano supratimu, tai kultūrinės polonizacijos paveikti veikėjai vidine jausena buvę tikri tikriausi lietuviai. Šio išeities taško nesutapimas parodo ir tolimesnį neteisingą istorijos interpretavimą.

Ir pabaigai. Straipsnio pašnekovas žeria skaičius apie išvežtus lenkus, žydus iš Vilniaus, tačiau kodėl nepateikiama priešprieša – kiek Lietuvos gyventojų buvo išvežti pas baltas meškas? Galima, konstatuoti, jog labai trumparegiškas požiūris.

Ir negi jūs manote, kad totalitarizmas ir pavergimas taip vežė ir užvežė Lietuvą, o ypač Vilnių, jog dabar skabome saldžius totalitarizmo vaisius? Aš negaliu visiškai sutikti su tokiu teiginiu. Visiškai.

Žiūpsnelis istorijos iš reiverių kultūros

Antradienis, gruodžio 30th, 2008

Šiame poste pabandysiu pateikti gana trumpą reivo kaip muzikinio judėjimo istoriją tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.  Būtų smagu, jei kas domitės tokio tipo muzika, informuotumėte komentaruose apie nusipezėjimus ne į temą bei galbūt praleistus įdomius bei svarbius šio judėjimo momentus ar detales. Man svarbios jūsų pastabos bei išsakyta nuomonė . Galėčiau drąsiai teigti, kad šis postas labai sausas, nes man asmeniškai tokia muzika ne itin prie dūšios (mieliau klausau jazzo ar trip hopo), bet tikiuosi jums susiskaitys maloniai, tad gero skaitymo.

Reivo ištakos

Šiuolaikinio reivo ištakų reikėtų ieškoti sukant metų laikrodį gerus penkiasdešimt metų atgal. Terminas „reivas“ gimė gūdžiame penkiasdešimtajame dešimtmetyje, apibūdinat tuo metu populiarius „bohemiškus pasišėliojimus“, kuriuos dažniausiai organizuodavo pogrindinis Soho „beatninkų“ judėjimas. Vienas iš „reivo“ krikštatėvių galėtų būti 1967 metais, vykęs renginys „Million Volt Light and Sound Rave“, kurio idėjinė dvasia buvo panaši į dabartinius vakarėlius. Bėgant metams ir keičiantis vyraujančioms madoms bei judėjimams, žodis „ rave“ įgavo prasmę apibūdinančią bet kokį didesnį vakarėlį, o žmonės, kurie vakarėlio metu labiausiai „užsiveždavo“ būdavo vadinami „reiveriais“.

O kaip mūsų žodynai aiškina „reivą“?

Veiksmažodžio forma:
1 kliedėti, klejoti, svaičioti
2 šaukti, rėkti (supykus; at);
to rave against one’s fate keikti savo likimą;
to rave oneself hoarse užkimti bekalbant
3 šnek. entuziastingai/susižavėjus kalbėti (about, over)
4 šėlti, siautėti (apie jūrą ir pan.)
to rave it up šnek. ūžti, siausti, linksmintis

Daiktavardžio forma:
1 kliedesys, klejojimas, svaičiojimas
2 šnek. žavėjimasis, susižavėjimas; entuziastiški atsiliepimai (t. p. rave reviews)
3 išgertuvės, orgija (t. p. rave party)
4 (audros, jūros) šėlimas, siautimas
5 draskymasis, draskytis

„Tikrojo reivo“ kultūra užgimė tik aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo pradėti rengti elektroninės muzikos vakarėliai, vykdavę per visą naktį. Vienas svarbiausių akcentų, tai didžėjus, elektroninės muzikos garsais, valdantis publiką. Šiuose vakarėliuose buvo grojama house, trance muzika. Reiverių judėjimo įkvėpimo šaltinis buvo acid house stilius, kuris buvo grojamas pirmuosiuose vakarėliuose. Dauguma vakarėlių, vykusių aštuoniasdešimtųjų pradžioje, būdavo nelegalūs, vartojama daug ir labai įvairių narkotikų, nes patys „reiveriai“ buvo vidutines pajamas gaunanti, dirbančioji klasė, ištroškusi gerai pailsėti po monotoniškų darbų ofisuose. Vakarėliai, dažniausiai su policijos pagalba, buvo „išvaikomi“ dėl neteisėtų psichotropinių medžiagų vartojimo.

Reivo vakarėlio „gaminimas“

apfranckprevel_rave460

Reiverių vakarėlius dažniausiai rengia žmonės vadinami „promoteriais“, jie atsakingi už viso vakarėlio vyksmą. Dažniausiai, tai žmonės „iš idėjos“, darantys renginius „savam draugų“ ratui, kur groja mažai žinomi ar visiškai nežinomi didžėjai. Tokiuose renginiuose muzikinis apibrėžtumas yra mažesnis, didesnė stilių įvairovė.

Vietoj pinigų ir galios, reiveriai renkasi įsiklausymą, intymumą, dvasingumą bei džiaugsmą susilieti su minia“

Neapsieinama ir be didelio masto renginių organizavimo, kurie rengiami pačiose įvairiausiose vietose pradedant klubais „underground‘inėmis“ slėptuvėmis ir baigiant muziejais ar buvusiomis raketų bazėmis. Masinius renginius dažniausiai rengia didelės, idėjinės žmonių grupės, pritraukdamos iki 100 000 ar daugiau „reiverių“, pakviesdamos groti žinomus ir vertinamus didžėjus. Šie renginiai pasižymi gera garso aparatūra, galingais lazerių ir šviesų efektais. Masiniuose reginiuose yra didesnis stilių apibrėžtumas, gali būti taikomas aprangos kodas(ne per seniausiai vykusiame Sensation, į kurį buvo įleidžiami tik baltai apsirengę žmonės). Didieji renginiai gali būti suskirstyti zonomis, kuriuose groja skirtingi stiliai. Privalomas atributas tokiems renginiams yra „poilsio“ kambariukas, kur pavargusieji šokių aikštelėje gali atgauti jėgas klausydami lounge, chill out muzikos

rave1l_468x313

Mašininių ritmų gamykla

Reivo muzika galima vadinti tuos muzikos stilius, pakraipas ar žanrus, kurie priverčia kilnotis kojas ir šėlti iki paryčių, tačiau yra keli pagrindiniai stiliai, be kurių yra neįsivaizduojamas reivo vakarėlis. Jų įtaką ir vystymąsi pabandysiu trumpai apžvelgti.
Acid House – gimęs 1988 metais iš house muzikos. Šis stilius buvo reivo judėjimo įkvėpėjas, gyvavęs tik pora metų iki 1990 metų, vėliau persimaišęs su kitais stiliais.
Rave – stilius atsiradęs kažkur 1990 metais. Skamba panašiai kaip itališkas house. Naudojami sintezatoriai, girdimi galingi ritmai. Reivas gyvavo kažkur tris metus, o vėliau evoliucionavo į gabber.
Hardcore (buvęs gabber) – muzika 1993 metais pakeitusi rave stilių – pati muzikos struktūra panaši į rave, tik ritmai yra greitesni. Savo aukso amžių išgyveno 1997-1998 metais (taip pat 1994 buvo happy hardcore pakilimo era, tačiau happy hardcore yra daugiau komercinis stilius). Laikui bėgant stilius keitėsi, atsirado nemažai subžanrų, kas neleido jam numirti ir išgyvent iki šių dienų.
Techno muzika gimė Detroite iš house muzikos. Ši muzika, bando atkurti fabrikų mechanizmų darbą – kala monotoniški industriniai ritmai. Populiarus daugelyje šalių, tačiau sostine yra laikoma Vokietija.
Hard trance – trance muzikos atšaka, kuri atmetė komercinio trance vokalus bei melodijas, tapo niūresnė, o ritmai – šiek tiek galingesni.

Hardstyle – stilius iškilęs apie 2000 metus. Vieni teigia, jog tai tas pats hard trance tik sunkesnis, kiti mano, jog tai sulėtintas ir į trance pusę pasuktas hardcore, tačiau šis stilius neprilipo nei trance nei hardcore kultūroms, o sukūrė savo atskirą klausytojų ratą.

Didžiausia šokių aikštelė pasaulyje

love_parade_0061

Vienas žymiausiųjų praėjusio dešimtmečio reivo renginių yra vis dar tebevykstantis Vokietijos „Meilės paradas“. „Love parade“ pirmą kartą buvo suorganizuotas 1989 metais likus keliems mėnesiams iki Berlyno sienos ir „geležinės uždangos“ griūties, simbolizavo besikeičiančią Europą,kupinas idėjų apie taiką ir meilę pasaulyje. Šis renginys buvo labai kuklus ­ pirmosiose eitynėse dalyvavo tik 150 žmonių, vėliau masteliai didėjo. Prabėgus dešimčiai metų 1999 metais renginys sutraukė virš milijono elektroninės muzikos mylėtojų bei kelis šimtus didžėjų iš daugiau nei dvidešimties valstybių. Muzikiniai pasirodymai festivalyje kuriami ant transporto priemonių, kur sutalpinama garso aparatūra, didžėjaus pultas bei šokių aikštelė. Geriausiais „Meilės parado“ metais į gatvę išvažiuodavo iki 45 „scenų“. „Meilės paradas“ išsiskiria iš kitų elektroninės muzikos renginių savo dalyvių kiekiu, ekstravagantiška išvaizda bei šokiais ekstremaliose vietose, pavyzdžiui, – ant šviesoforo stulpų. Berlyno gatvės pavirsdavo didžiausia šokių aikštele pasaulyje. Festivalio metu skambėję kūriniai dažnai tapdavo šokių aikštelių superhitais, taigi šis renginys dar viena proga išpopuliarėti didžėjams.
Trims metams (2003-2006) renginys buvo nutraukęs savo veiklą dėl finansinių nesklandumų, nesutarimų su vietos valdžia bei išsiskyrus festivalio vizijoms rengėjų planuose nuo organizatorių atsiskyrė ir idėjinis vadas – Dr. Motte, bet tai nesutrukdė festivaliui atsikurti ir dar galingiau startuoti Vokietijos Rūro srityje. Šiuo metu yra numatytos fiestos įvairiose Rūro srities vietose iki 2012 metų. Festivaliui nežmoniškai išpopuliarėjus pradėjo veistis daug festivalio klonų kitose šalyse, bet jiems tikrai nepavyko atkartoti „vokiškosios“ atmosferos.

Klumpakojis Lietuvoje

Aštuoniasdešimtaisiais reiveriai buvo visiškas pogrindis, alternatyva tų metų tarybinėms diskotekoms.Turėjo prabėgti nemažas laiko tarpas, kol reiveriai išlindo iš pogrindžio ir „tikrieji reivai“ prasidėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Visiškai nepatikimais duomenimis, pirmuoju renginiu drįstu įvardinti
„Dainavos“ pramogų centre vykusį renginį „Tikrą HOUSE Party! Pirmą kartą Lietuvoje“ su olandais Rocket Marten ir D.J. Ratski (bent jau taip skelbė skrajutė), trukusį dvi paras.
Šioje vietoje negaliu nepaminėti DJ Sagos, kuris jau nuo 1991 metų populiarino šokių muziką, grodamas juostiniais magnetofonais (ar jūs galite patikėti?).

„Juostomis man smagu groti: įrašų gali paruošti valandai dviem, o tokia archaika žmonėms kelia smalsumą. Kodėl taip žaviuosi juostiniais? Dėl funkcionalumo. Gali pasikabinti ant kaklo, gali daryti „skrečą“, gali jį mesti į orą, pakreipti bet kokia kryptimi, – tai šventė. Kiek save pamenu, visada domėjausi švente muzikoje, scenoje ir širdy…“

DJ Saga buvo tas žmogus, kuris nuo pat nepriklausomybės buvo Lietuvos reivo vedlys. Rengęs kultinius festivalius kaip „N-G-R Express“, „Love Parade Session“, „Beach Dance“, „Strokes Temple“, „Techno Valentino“. Žymiausiais renginys – „Techno Valentino“ vykęs Panevėžyje, Kaune, Vilniuje ir tapęs muzikos, lazerių ir madų šou, sutraukdavęs mases žmonių. Kiek atsimenu, buvo suorganizuota tiesioginė „Techno Valentino“ transliacija per ACM monitorių, esantį ant Operos ir baleto teatro. DJ Sagos rengiami festivaliai tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam dabartiniam didžėjui.
Be savo veiklos organizuojant festivalius DJ saga pačiais įvairiausiais kanalais, televizija ir radijas, populiarino elektoninę muziką. Mano galvoje iki dabar išlikęs įspūdis,apie A2 eteryje rengtą laidą „Klumpakojis“, vieną geriausių elektronikos laidų tuometinėje padangėje.
Prabėgus dar geriems dešimt metų po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvoje pagaliau pradėjo kurtis normalūs klubai kaip „Gravity“, „Helios“, atradę savo lankytojų ratą. Įsibėgėjant klubinei kultūrai, kūrėsi „bunkeriniai“ pogrindžio klubai, vienas žymiausių – „Vaut“, kur buvo galima šėlti iki sąmonės netekimo.
Atsiradus klubams reivo vėliavnešys DJ Saga pasitraukė iš didžiosios scenos, dirbo renginiu organizatoriumi.

purefuture
Tačiau Lietuvos reiveriai nesnaudė buvo organizuojami toliau didelio mąsto renginiai kaip „Saulės smūgis“, „Pasakos iš rūsio“, „Pure Future“, surengta Trakų pilyje, ar „Sensation“. Taip pat, be masinių „brandinių“ renginių, organizuojamos elektroninės muzikos stovyklos kaip „Tundra“, „Šambala“ ar „Regeneratorius“.
Taigi Lietuvoje reivo judėjimas skleidėsi iš lėto, tačiau dabar yra giliai įleidęs šaknis. Reivas Lietuvoje išgyvena naująjį savo atgimimą ir atsiradęs Lietuvoje prieš gerus 15 metų nežada užleisti savo pozicijų.

Informacija vogta iš šių šaltinių:
http://en.wikipedia.org/wiki/Rave
http://www.thesite.org/drinkanddrugs/drugculture/drugstrade/thehistoryofrave
www.nkd.lt/jaunimas/klubai2-1.htm
giedriaus.infoseka.lt/reivas.htm
en.wikipedia.org/wiki/Love_Parade
djmuse.somee.com/lt/straipsniai/str.asp?id=79
www.ve.lt/?data=2008-10-24&rub=1065924826&id=12…

http://vokietija.blogspot.com/2008/07/loveparade.html

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  pagerank