Klasikinės muzikos atgaiva
Šį savaitgalį užbaigiau klasikos koncertu, kuris buvo ganėtinai audringas ir girtuoklingas (kelios taurės beprotiškai skanaus vyno).
Klausiausi Haidno “Stabat Mater” su choru “Jauna muzika” ir ansambliu ‘Musica Humana” evangelikų liuteronų bažnyčioje (Vokiečių g.). Kas galbūt pasirodė keista, man kaip ne itin vaikštančiam į klasikos koncertus, jog salė buvo pilnut pilnutėlė, nors vyravo senyvo amžiaus žmonės.
Besiklausant pradėjau mintyti apie klasikinę muziką. Juk tokie kūrinai kaip “Stabat Mater” taško smegenas neblogiau už dabartinius electro ar punk hardcore gabalus. Klasikinę muziką juk irgi galima skirstyti į tam tikrą popsą ir rimtąją. Juk žiūrint į praeitį – operos, operetės bei panašaus žanro kūriniai buvo kuriami lengvai pramogai, kai į sales eidavo jaunimėlis pasišnekėti su draugais ir į jaunas gražias damas pasižvalgyti. Sakykime, muzika. skambanti salėse buvo fonas, į kurį niekas nekreipdavo dėmesio. Groja, o jei dar kokie gražūs atlikėjai ar nelabai gražūs, yra su kolegomis apie kažką pablevyzgoti.
Mano galva, tas pats išliko iki mūsų dienų. Užtenka vieną kartą apsilankyti Lietuvos Operos ir Baleto Teatre, kad suprastum, jog dauguma žmonių čia ateina ne pasižiūrėti kažkokio vyksmo scenoje, bet savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Kokie vyrai, kokios damos, kokia prabanga.
O grįžtant prie mano klausyto “Stabat Mater”, muzika beprotiškai sunki. Sunki visom prasmėm, tiek atlikimas, tiek klausymas. Manau, reikia būti labai profesionaliems, kad viduryje kūrinio kelis taktus išdainuoti unisonu, kai solistas “varo” savo partiją, o ansamblis visiškai nepadeda ir garsą gali pasiimti nuo prieš kelis taktus girdėto instrumento, tą garsą transformuoti per visokius apvertimus, tonacijas ir atėjus laikui gerai intonuoti.
O klausymas taško smegenis, nes gali pasirinkti kokio instrumento nori klausyti arba viską klausyti harmonijoje.
Man vis galvoje sukosi frazė: “Gieda angelų choras”.
Tikriausiai ši frazė geriausiai atspindi mano įspūdžius iš vykusio koncerto, kur hardcore’as kuriamas ne gitarų džeržgesiu, rėksmingais vokalais, o profesionalumu ir preciziškumu.
Šiandien keliausiu dar į vieną klasikinės muzikos vakarą Kotrynos bažnyčioje. Dainuos choras “Vilnius”. Vakaro kūrinys “Stabat Mater”.
Klasika taško smegenis ir yra geras vaistas, kai jautiesi nuo visokių šiuolaikinių ritmų pervargęs. Atgaivina. Atnaujina.
Gydausi :)