Artėja Vėlinės. Žmogeliukai vėl knibždėte knibžda kapinėse. Aplink šias amžinojo poilsio vietas netrūksta vertelgų visokių, kurie žvakes, gėles ir kitokius aksesuarus kapų papuošimui pardavinėja.
Mašinų knibždėlynas. Rytiniai autobusai pergrūsti žmonėmis rieda į šias vietas, su piliečiais nepasižyminčiais aukšta kultūra, tik praščiokai į kapus juda ne automobiliais.
Taip sakant tam tikras sąmyšis. Tikrąją vėlinių dieną, tikriausiai bus mažai žmogeliukų, nes valstybė neparūpino šventės, nors gal kai bedarbių daug – bus ir tų žmonių.
Aš ir pats kaip nelabai doras katalikas lankau savo artimųjų kapus. Šiandien aplankiau savo negimusio brolio kapą, kurį, deja, prisimena mūsų šeima tik artėjant šiai šventei. Kad ir kaip ten bebūtų, kartais yra gera prisiminti jau išėjusius, apmąstyti savo darbus, ateities planus kapų ramybėje.
Šiandien kaip ir kiekvieną kartą, kai užsukame į Rokantiškes, aplankėme vieną pamirštą mažos mergaitės kapą. Kaip mama pasakoja, tėvai šios mergaitės labai labai laukė, bet dėl gydytojų klaidų ši gimė negyva. Buvo pamainos pasikeitimas, o kadangi moteris ne pirma kartą gimdė, tikriausiai galvojo, kad susitvarkys. Bet, deja…
Taip jau atsitiko, kad tėvai buvo ne lietuviai ir prieš gerus dvidešimt metų išvyko iš šalies, tai tas kapelis taip ir stovi apleistas, nudraskytu antkapiu – kažkokiems metalo vagims ant bonkės tikriausiai reikėjo lito kito – pasiskolino.
Bet šiandien buvo taip keista pamatyti prie to kapo triūsiančius žmones, kurie tvarkė, mano akimis jiems visai neartimo žmogaus amžinojo poilsio vietą.
Tokiomis akimirkomis imi ir pagalvoji, kad dar gerumas kažkur yra, kažkokios tradicijos ir atjauta. Tada pasidaro taip gera ant širdies, kad kažkas rūpinasi tiesiog iš geros valios ne tik savo artimųjų, bet ir seniai pamirštų žmonių kapais. Prieš tokius žmones aš žemai lenkiu galvą.
Mąstau, gal vėl gerumas ir atjauta po truputį grįžta į žmonių širdis.
Ačiū, tiems, kas nepamiršta ne tik savęs, bet ir kitų.
Tikiu, kad kažkada gėris ir taika įsivyraus pasaulyje.
benamis