Image 01

Posts Tagged ‘kino pavasaris’

Kino pavasaris. „Tyrėjas“ ir „Nudažyk geltonai“

Antradienis, kovo 31st, 2009

Šiandien peržiūrėjau dar du “kino pavasario” filmus – “Tyrėją” bei “Nudažyk geltonai”.

“Tyrėjas” – filmas apie žmogų, dirbantį patologu ir kiekvieną dieną susiduriančiu su mirtimi, tiriančiu visokias mirties aplinkybes. Be to, pagrindinis herojus yra labai nekalbus ir pergyvenantis dėl savo motinos, kurią ėda vėžys ir skubiai reikia sunkios operacijos kainuojančios dideliausius pinigus.
Dėl tų pinigų reikalingų motinai pagydyti ir užverda visas pragaras – šis nešnekus vyriškis ryžtasi įvykdyti žmogžudystę, tam, kad pagelbėtų motinai.
Visas filmo įdomumas atsiskleidžia beieškant siūlo galo, kam ir kodėl buvo reikalinga ši žmogžudystė, nes aš asmeniškai nė velnio neįsivaizdavau filmo baigties. O juk būna dažnai tokių nuspėjamų – aha tas veikėjas padarė tą, tai anas turi padaryti tą, kad viskas susidėliotų į savo stalčiukus.
Filmas lyg ir vyksta dvejose plotmėse, realiame mūsų pasaulyje bei Tiboro (pagr. veikėjo vardas) fantazijose, kur jis dėlioja savo mintis bei spėjimus kaip kas turėtų būti.
Labai patiko kalbantis vėžys, taip pat patiko filmo pradžios titrai ir ta tokia lyg senovinė dvasia.
Taip pat patiko Tiboro merginos vaidmens atlikėja, rodos, taip puikiai įkūnijanti naivų moterišką žavesį bei kvailumą. Likau labai sužavėtas šia aktore, manau labai labai gerai buvo pasirinkta, nes būtent taip aš ir įsivaizduočiau moterį gebančią prakalbinti atsiskyrėlį, užsiskendusį žmogų, prisibelsti į jo širdį.
Taigi, pasikartosiu labai žavi ir visokia kitokia aktorė, vis dar alpėju :)
Jei žiūrėsite šį filmą kino salėje tikrai nenuobodžiausite, bet ar paliks didesnį įspūdį iškeliavus lauk – neaišku.
Man patiko ir jei sudomino dar galite Vingio kino centre pasižiūrėti.

Antrasis šiandien peržiūrėtas filmas – “Nudažyk geltonai”. Kilmės šalis – Indija, trukmė – dvi su puse valandos ir dar truputėlis.
Taigi, prieš pasirenkant šį filmą reikia atkreipti dėmesį, jog tai indiškas filmas bei pasižiūrėti trukmę.
Aš eidamas į filmą vis galvojau koks būtų trumpametražis filmas, jei jį statytų indai?
Pagalvojau, jog kokia valanda ir penkiolika minučių -  valandą laiko būtų šokama ir dainuojama, o penkiolika minučių vyktų veiksmas.
O dabar apie matytą filmą – indiškas gi. Kartojuosi, bet skamba taip lyg tuo viskas ir pasakyta.
Na jei gilintis į patį filmą, tai ganėtinai smagus, su ne per daugiausiai “tradicinių šokių”, nors muzikos daugokai. Vietomis ji tikrai gerai parinkta ir tas vietas tikriausiai reikia žiūrėti kaip intarpą tarp filmo veiksmo ar MTV klipus, per kuriuos galima nusliūkint link šaldytuvo dar vienos bonkos alaus ar išeiti seanso metu parūkyti ir susikaupti prieš sekantį siužeto linkį.
Visas filmo siužetas ištęstas su mažytėmis antraeilėmis dramomis ir melodramomis, siužeto linija tai kyla tai leidžiasi tai kyla tai leidžiasi ir taip kokias dvi valandas.
Pati filmo mintis gal visai ir nėra bloga, bet tas jos indiškas pateikimas mane tiesiog žudo. Istorija apie britę(?), kuri spjauna į viską ir keliauja į Indiją, kurti istorinio-biografinio filmo apie laisvės kovas, suka suka ji tą filmą ir susuka, įsimyli ir sužadina “draugų-aktorių” ryžtą kovoti prieš Indijos korupciją. Veiksmas maždaug toks. Pasirodė lyg buvo filmuojami du filmai, kurie po to buvo sulipdyti į vieną. Man patiko istorinės dramos pateikimas kaži kodėl, o ta filmo dabartis ne tokia įdomi, nors..
Nors seanso metu buvo daug žmonių, kurie paliko savo kėdes ir patraukė išėjimo link. Aš tai nesuprantu kam pirkti bilietą, jei žinai, jog tai indiškas filmas? Lūšnyno milijonieriaus sindromas?
Tikėjimas, jog Indijos bolivudas pradėjo sukti europiečiams subalansuotus filmus? Man apskritai kažkaip labai iškrenta visa indiškų filmų kategorija iš viso festivalio meniu.
Ir visgi filmas nėra prastas, na man “Šokėjai” daug prastesnis filmas, bet publika kažkaip visai kitaip reagavo ir nemačiau nė vieno išeidinėjant seanso metu.
Filmas ne šedevras, tinkamas vartoti DVD formatu su visokiais sustabdymais prasukimais, kokią lietingą šeštadienio popietę, kai nesinori nieko protingo mąstyt, nors filmas bando transliuoti kažkokias žinutes, bergždžia tikėtis, jog mes jas suprasime.
Tiesiog indiškas filmas. Vat.
A, man dar patiko vieno herojaus odinė striukė, kažkada tokią pats turėjau, taigi buvo labai smagu grožėtis labai įstabia ruda odine striuke.
Viskas.

Savaitgalio festivalinis kinas

Pirmadienis, kovo 30th, 2009

Vis pučiant ir pučiant pavasario vėjams ir “kino pavasaris” pučiasi ir stumiasi link pabaigos, vis mažėja seansų, vyksta patys paskutiniai pakartojimai, į kuriuos nespėjus belieka graužti nagus.
Taigi, ta proga, jog viskas juda pabaigos link prigriebiau kelis savaitgalinius filmus. Bet apie viską kaip sako vienas posakis – “čiupt už vadžių ir vėl nuo pradžių”.
Tai nuo vadelių ir pradėsiu.
Kadangi pastarąsias dienas filmų alkis manęs nekankina ir net kažkaip jaučiu tam tikrą nenorą žvilgterėti į naujienas, vis dėl to karts nuo karto užmetu akį. Toks didelis kartas gavosi.

Šeštadienio vakarą netikėtai atsidūrus kino teatro kavinėje, su priežastimi, jog arčiau nėra jokios “padorios” knaipės alaus bokalui, atsidūriau ir kino salėje.
Kadangi norėjau kažko paprasto ir nesukančio galvos pats geriausias pasirinkimas tą vakarą buvo “Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo”. Galbūt ir keistas klausimas, bet man iškilo, negi festivaliuose rodomos komedijos? Aišku, kad rodomos, pakrapštęs galvą sumislyjau ir patraukiau tamsiosios salės link.
Vatetustumarijakoksilgaspavadinimas pirmoji mintis apie filmą, bet tai tik pavadinimas, kuris, manau, labai puikiai išreiškia filmo pagrindinę mintį.
Filmo siužetas pasakoja apie atmintį praradusį jaunuolį. Herojus kabinsi į gyvenimą lyg žaistų žaidimą, išgyvena tam tikrus žaidimo lygius savo gyvenime, tam, kad galėtų pradėti viską iš naujo. Labai tikslus filmo apibūdinimas -“vieno seniausių pasaulyje stalo žaidimų taisyklės ir filosofija palaipsniui tampa filmo herojaus Alekso neįtikėtinos odisėjos metafora”.
Filmas labai lengvas, žaismingas, komiškas, taip sakant pats geriausias priešnuodis holivudinių  komedijų iškamuotai sielai.

Veiksmas veja veiksmą, nėra nė akimirkos atsikvėpti.
Aš taip sumečiau, kad atminties praradimas kai kuriais atvejais gali būti labai naudingas :)Visumoj filmas labai geras, jei kada dar rodys ar dar rodo tikrai rekomenduoju ir , manau, jog filmas vertas visų gautų apdovanojimų.

Tą patį vakarą, atsigavęs po linksmos komedijos nuėjau dar į vieną filmą – “Šokėjai”.
Sutrumpintas aprašymas turėtų būti toks: Šokių mokytoja įsimyli prievartautoją. Viskas tuo pasakyta.
Ale šiaurietiškas filmas bandantis kažką išspausti iš šios istorijos savo lėtais, nieko nesakančiais  kadrais, knisantis kažkokią gilią mintį, kurios niekaip neiššifravau. Visas filmas yra nuobodus, neįdomus, pritemptas. Tikrai filmas nevertas jūsų laiko, o tuo pačiu ir pinigų.
Galbūt net vienas silpniausių mano matytų filmų, o galbūt man nelabai sekėsi įsijausi į filmą, bet bet kokiu atveju filmas nesužavėjo beveik niekuo. Patiko pabaigos dainos interpretacija ir pateikimas. Viskas. Nieko daugiau. Labai šiaip sau filmas. Niekalas?
Šiaip treileryje sumontuoti kadrai gerai atrodo, bet tik treileryje:

Kadangi filmas buvo be galo nuobodus ėmiau ir užmigau kino salėje, o atsibudęs vėl žiūrėjau filmą “Taarka”. Blem, ir kas taip anksti sekmadienį pradeda rodyti filmus?
Štai ką skelbia aprašymas: “Filmas apie paprastų žmonių heroję, tautinių dainų dainininkę Hilaną Taarką. Ji buvo atstumta bendruomenės, gyveno lūšnoje, kaip vieniša motina, kuri elgetaudavo, dirbdavo keisčiausius darbus ir dainuodavo. O dainuodavo visada apie tiesą, kartais karčią, kartais linksmą, kartais žiaurią. Taarka tapo legenda – dainų motina, tačiau jos pačios bendruomenė dainininkės niekada nepriėmė.”
Labai įtaigus ir gražus estų(?) filmas apie super heroję ir jos gyvenimo kančias bei klystkelius.
Kyla klausimas kiek žmonės yra žiaurūs ir nelinkę atleisti vieni kitiems, kenkti, paisyti tradicijų bei šaipytis iš kito žmogaus nelaimių.
Kiek žmogus gali atpirkinėti kitų žmonių padarytas klaidas? Negi visą gyvenimą? O net ir žmogui pasiekus aukštumas laimė kažkur dingsta, lyg velnio užburtas ratas: keliauji ir ieškai, randi ir vėl prarandi.
Dainos, papročiai, persipynę su tradicijomis ir panieka. Sugraudeno visas šitas filmas, labai geras, vertas dėmesio.
Jei dar kada kur bus galimybė pasižiūrėti, drąsiai keliaukite, – juk dabar maža tokių filmų, kurie ašarą išspaustų.

O kadangi jau pradėjau žiūrėti filmus, tai žiūrėjau kol akis pražiūrėjau.
Kitas sekmadieninis filmas buvo “Bilietai į rojų” – dokumentinis, pasakojantis kelias skirtingas istorijas apie svajonių jaunikius iš Europos bei tailandietes žmonas.  Iš pat pradžių, man labai buvo sunku sekti visas paraleliai vykstančias istorijas, nes tailandietės buvo labai panašios, o ir kažkokiais spec. intarpais dalys nebuvo pjaustomos.
Aprašymas lyg ir rėkia, kad vat bus seks turizmo. Na, nesakau, kad jo nėra, bet tikrai tai nepagrindinė filmo mintis.
Galbūt filmas patiko tuo, kad pasirinktas kitas požiūrio kampas, kad tailandietės, daugmaž su normaliais europiečiais susikuria ganėtinai gražiais šeimas ir kažkokią mažytę laimę.
Šis filmas su jau mano matytu “Soi Cowboy” labai siejasi tematiškai, tik manau, nuotaikos yra labai priešingos, vienur laimė – bent jau panaši į laimę, kitur laimė pro ašaras –ašarų pakalnės akmenys.
Dar pagalvojau, kad būtų neblogai, kad prieš “Soi Cowboy” būtų rodomas šis filmas, tada žiūrovas galėtų patapti europietiškų/tailandietiškų santykių žinovu.
Filmas vidutinis, na iš neturėjimo kas veikti galima ir pasižiūrėti užpildant laisvo laiko spragą bei gaunant teorinių žinių “How to buy a wife from Thailand”.

O dienos pabaigai susižiūrėjo Fellinio “Orkestro repeticija”. Trumpas, smagus, filmukas, nors Fellinio nesiimu vertinti, nes tikriausiai visokie garsūs meno kritikai ne vieną didį straipsnį yra parašę, tai juos ir pasiskaitykit. Tas pats ir su “Aštuoni su puse” – susilaikau nuo bet kokių komentarų. Kaip kažkas pasakė Fellini reikia prisijaukinti, nes kitaip nieko nesuprasi. Tai vat jaukinuosi tą Fellini ir bus matyt kaip viskas pasibaigs.

Pavasariniai kino vėjai

Antradienis, kovo 24th, 2009

Kelionės laiku. Kelionės išgalvotais pasauliais, kuriuose yra daug mūsų kasdienybės atspindžių.
Keliaukim, nes į cigaretėmis ir smalkėmis prikvėpuotus plaučius padvelkė šviežias “Kino pavasario” vėjas. Belieka patogiai įsitaisyti,  užsisegti saugos diržą, užsileisti patinkančią muziką, plačiai praverti langą ir pasileisti riedėti nežinomais tamsiai, baltais, spalvotais kinematografinių klejonių kelias ir klystkeliais.

Pirmoji stotelė – “Soi Cowboy”.

soi_cowboy_thai_400px
Drama, o gal labiau – dviejų dalių spektaklis – apie meilę ir svajones.  Filmo tema sunki, bet be galo opi – perkama meilė ir svajonės.
Pasirinkta, gal kiek nuvalkiota tema – Tailando mergaitės ir turtingos senosios Europos sekso turistai, besirenkantys sau žmonas masažo salonuose bei baruose.
Šia tematika yra parašyta labai įtaigi knyga “Platforma” bei pagal ją pastatytas spektaklis.
Šiame filme bandoma prašnekinti sąmonę vaizdais, kurie, rodos, yra tarpusavyje nesusiję padriki, beprasmiai. Visai nestebina pareiškimai, jog šis filmas yra mėšlo krūva, tą byloja Imdb kritiškas komentaras bei Skalvijos forume išreikšta nuomonė apie beprasmį laiko švaistymą.
Aš pats peržiūrėjęs šį filmą bandžiau pažvelgti iš kitos pusės, jei kas dar atsimena ir žino nespalvotą, seną filmą “Vyras ir moteris”, kuriame pasakojama apie beprotišką aistrą tarp vyro ir moters, beveik be žodžių, skambant labai jausmingai muzikai, tai čia lygiai tokiu pat principu bandoma pavaizduoti anti meilę arba lengviau tariant nupirktą meilę.
Filmas labai lėtas, hipnotizuojančiais vaizdais, bandantis parodyti beprasmiškus dviejų žmonių santykius. Rodos, visi žmonės gyvenime nori būti laimingais, bet taip sunkų nuraškyti tą laimės obuolį.
Nutukęs, storas, baltaodis europietis savo šalyje nesugebėtų susirasti sau partnerės, nes ši jam iškeltų per daug reikalavimų, o be to ir pats nelabai ką nori keisti(mesti svorį), bet problemai išspręsti  yra pinigai, už kuriuos galima pabandyti nusipirkti meilę, tą trūkstamą detalę iki pilno gerbūvio. Tą ir stengiasi padaryti Tobijas – tapti laimingu.
Graži, kūdikio besilaukianti aziejietė, gyvenanti nepriteklių irgi nori laimės – gero gyvenimo bei pinigų, bet tam reikia paaukoti save. Kęsti kančias, kad išpildytum svajones? Vienas posakis byloja, jog per kančias į žvaigždes, bet šiuo atveju kažin.
Turime du žmones, kuriuos laimės troškimas suveda draugėn, bet kas keisčiausia būdami kartu jie nesijaučia laimingi, bet vistiek laikosi vienas kito. Paradoksai.
Prisiminiau Skalvijos komentarą, jog senutė eina, eina beprasmiškai kažkur, tačiau beprasmiškas ėjimas kaip ir dviejų nelaimingų žmonių santykiai – beprasmė laimė.
Štai šitiek minčių sukėlė filmo pirmoji dalis, kuri vienu epizodu(važiavimas traukiniu) man priminė J.Jarmush “Negyvėlį”, kur žmogus sudėjęs visas savo santaupas keliauja į miestą, kuriam jo nereikia. Beprasmė kelionė.  Iškilo klausimas man: “O gal režisierius būtent ir norėjo parodyti santykių beprasmiškumą?”. Tada prieičiau išvados, jog net tie žmonės, kurie laiko filmą beprasmišku perkando režisieriaus užmanymą.
Dar kai kurios filmo scenos sukėlė vidinį šleikštulį, ne pačiais vaizdiniais, bet pasąmoninį šleikštumą. Tau nereikia pasakyti kas nutiko, tu žinai, jauti kas įvyko.
Pati pabaiga pirmojo epizodo lyg ir parodo kokie santykiai galėtų būti, kad šie žmonės būtų laimingi, deja, viską nusineša miško dvasios.
Antroje filmo dalyje atsiranda spalvos. Kita istorija, galbūt truputį susijusi. Čia žmogeliukas irgi siekia savo laimės. Tam, kad prie jos priartėtų jam reikia tik nužudyti savo brolį. Tik tiek nedaug – parnešti brolio galvą krepšyje.
Lavonas plius galva krepšyje lygu pinigai t.y. laimė.
Atrodo, mes pasiryžę tiek daug visko padaryti, kad tik pasiektume savo laimę – tiek perlipti per save, tiek per kitų galvas.
Filmo pabaiga lyg mažas cirkas – puošnus ir toks netikras. Vyriškis butaforinėje scenoje dainuoja “in the land, where we never grow old”.
Svajonės pildosi tik pasakose ir tik Piterio Peno Niekados karalystėje.
“Soi Cowboy” – Tailando raudonųjų žibintų kvartalas, kuris filme parodomas dienos metu. Perkamos laimės rajonas.
Aš tikriausiai ne veltui sakau, kad Kalvarijų rajonas – romantiškiausios meilės rajonas. Gal kas filmą? :D

Šis filmas daugelio laikomas šlamštišku. Kontraversiškas filmas įtrauktas į Kanų kažkokiątai programą, bus matyt kokį atsakymą Kanai ištransliuos ar jau ištransliavo(Ai du not  undersand yn Ynglyš). O šį filmą man rodos dar galite pamatyti Forum Cinemas Vingis bei po savaitės Skalvijoje.
Ir dar beto man nepatinka filmo reklama, tipo seksas ir nieko daugiau. Bullshit.
Tiesa, žiūrėdami šį filmą rizikuojate išmesti pinigus balon, nuvargti ir nepagauti filmo transliuojamos žinutės, kurios galbūt net ir nėra.

Kitas sustojimas – Vengriškoji “Delta”

Labai gražus, o kartu tiek pat šlykštus filmas.
Bandoma prakalbinti gražius kraštovaizdžius, liūliuojančiais vaizdais užburti žiūrovą, perkelti į aukštesnę dimensiją. Kalbėti lyg dieviškaisiais simboliais.
Savo pasakiško grožio vaizdais šis filmas primena mistinę lietuvių pasaką “Aš esi tu”, o ir panašių simbolių man pasirodė apstu – namo statymas – viename filme medžiuose, kitame ant vandens. Bandymai susikurti kažką žmonėms neįprastose vietose, vitališka kova. Kova su gamtos stichijomis ir kartu su sustabarėjusia žmonių ramybe, mąstymu.
Susakyti apie ką šis filmas man labai sunku. Vienu momentu rodos, lyg apie gerumą, kitu momentu lyg apie savo būties paiešką, ramybės oazės kūrimą.
Žmonės nepaisydami ką apie juos šneka aplinkiniai bando susikurti savo laimę, mažytę laimę, bet sunkiai laimės žiedelis skleidžiasi, nes aplinkinių apkalbos ir žvilgsniai smerkia  tokius brolio ir sesers santykius. Nors kalčiausiojo reikėtų ieškoti savų tarpe…
Man labiausiai nepatikusi scena filme – tėvo prievartaujama podukra, visiškas “praliotas” ne į temą, vienas dalykas neįdomiai perteikta, rodos, aktorių emocijos netikros, dirbtinės, nesisiejančios su visa filmo nuotaika.
Filmo pabaiga man pasirodė irgi atsijusi nuo viso filmo, trumpam šokiravo ir tuo pačiu iškėlė klausimą: Kiek ilgai gali laikyti atsuktą skruostą ir leisti jį daužyti?” Čia kažkaip man Biblija pagalbon atėjo suformuluojant klausimą.
Man apskritai atrodo, kad ale tos kraujomaišos įpynimas į bendrą filmo siužetą tik suprastino filmo jutiminę pusę, bet tuo pačiu suteikė prasmę pačiam filmui. Iš kurios varpinės pažiūrėsi.
Dar užsidaviau sau klausimą bešifruodamas filmo pavadinimą “Delta”.
Pasak, žodyno: dèlta sf. (1) TrpŽ geogr. upės išsišakojusios žiotys: Nemuno delta rš.
Galbūt tai du likimai kurį laiką tekėję kartu, vėl išsiskyrę ir įtekėję į jūrą?

Bendroje sumoje man filmas patiko, galbūt jį norėčiau dar kartą pamatyti. Viską dar kartą pamatyti ir apmąstyti iš kitos pusės.
Greitosiomis dienomis dar tikrai bus seansas Skalvijoje – penktadienio vakarą.

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  pagerank