Benamio blogas

Paskutiniu metu kažkaip patraukė “ant” klasikinės muzikos, per pastarąsias kelias dienas teko sudalyvauti dviejuose koncertuose, vienas tikrai buvo klasiškas klasikinės muzikos koncertas, kurio įspūdžiais jau pasidalinau.
Antrasis koncertas – choro “Vilnius”, nebuvo toks pribloškiantis ir stulbinantis kaip “Jaunos muzikos”. Visgi supranti, kad neveltui “Jaunos muzikos” kolektyvas yra apdovanojamas tarptautiniuose festivaliuose, gi jame dainuoja vieno iš Vilniaus chorų vadovas, tiksliau choro “Sakalas” vadovas.
Koncerto, vykusio Evangelikų liuteronų bažnyčioje metu aš buvau visai netyčia pakerėtas klasikinės muzikos.
O bet tačiau norisi pasipasakoti apie Kotrynos bažnyčioje vykusį koncertą. Šioje koncertų salėje, nes bažnyčia man niekaip nesivadina, yra vieni geriausių tualetų, kokių galėtų pavydėti belenkuri kita koncertinė įstaiga. Juk tualetas viena tokių vietų, kuri geriausia reprezentuoja :)
Bet nuo tualetų galima pajudėti ir prie koncerto.
Viso koncerto metu kankino toks dalykas kaip akustikos nebuvimas. Rodos, toks jausmas, kad garsas kažkur pranyksta nėra to tokio bažnytinio kamerinio skambesio. Mano žiniomis, pats nesu specialistas tik tokiu apsimetu, labai gera akustika Jonų bažnyčioje ir net toje pačioje Evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Gera bažnyčios akustika kaip geros grupės geras įgarsinimas.
Taigi, Kotrynos bažnyčioje akustikos neradau, deja.
Pajudant jau visai prie koncerto įspūdžių, verta paminėti, jog choras “Vilnius” yra kažkuria dalimi žmonių su negalia choras, šio fakto aš nežinojau viso koncerto metu. Išprusimo spragos, ne kitaip.
Choras atliko labai plačią programą – daugiausiai Lietuvos kompozitorių kūrinius bei kelis užsieniečių.
Prasidėjo visas vakaras nepakartojamu M.K.Čiurlionio kūriniu “Betekanti aušrelė”. Labai paveikus kūrinys savo garsų harmonija, be to šį kūrinį pačiam dainuoti yra malonumas.
Vėliau sekė krūvą žinomų ir nelabai žinomų kūrinių, o aš ne kantriai laukiau mišių “Stabat Mater”.
Galiu drąsiai sakyti, kad “Stabat Mater” atliekamas choro “Vilnius” bei pritariant violončelei skambėjo labai neprastai. Violončelės skambesys kūriniui pridavė labai stiprų bei niūrų atspalvį. Kompozitorius irgi šiuolaikinis ir man niekur negirdėtas Kn.Nystedt. Už šio gėrio parodymą Lietuvos publikai, galiu choro meno vadovui, kuris vis buvo pristatinėjamas kaip profesorius, gerai, kad ne kaip chirurgas, sakyti “AČIŪ”, nes kūrinys to vertas. 
grįžtant prie choro, skambesys nebuvo labai geras, nes didžiojoj daugumoje kūrinių visiškai nebuvo įmanoma suprati apie ką yra dainuojama, chorui trūko geros artikuliacijos. Klausantis dažnai visa muziką panašėdavo į vėjo malūno gausmą nei į gerai skambantį kūrinį.
Visos tos savybės jautėsi atliekant ir “Stabat Mater”.
Nors choras jau gyvuoja ne pirmą dešimtį ir atlieka labai įvairius kūrinius tobulėti dar tikrai yra kur bent iki tol kol skambesys išsigrynins.
Pats choras man priminė  nelabai suderintą instrumentą, tas labai pasireiškė, kai akomponavo instrumentai, nes instrumentai grojo sau, dirigentas dirigavo sau, choras dainavo sau.
Dar reikia paminėti, kad dauguma kūrinių buvo atliekama akapela -  didžiulis pliusas.
Visgi, klausimas ar verta už tokį koncertą mokėti 30 lt lieka klausimu.
Gera klasika yra gera klasika, kai atliekama klasiškai.

Šį savaitgalį užbaigiau klasikos koncertu, kuris buvo ganėtinai audringas ir girtuoklingas (kelios taurės beprotiškai skanaus vyno).
Klausiausi Haidno “Stabat Mater” su choru “Jauna muzika” ir ansambliu ‘Musica Humana” evangelikų liuteronų bažnyčioje (Vokiečių g.). Kas galbūt pasirodė keista, man kaip ne itin vaikštančiam į klasikos koncertus, jog salė buvo pilnut pilnutėlė, nors vyravo senyvo amžiaus žmonės.
Besiklausant pradėjau mintyti apie klasikinę muziką. Juk tokie kūrinai kaip “Stabat Mater” taško smegenas neblogiau už dabartinius electro ar punk hardcore gabalus.  Klasikinę muziką juk irgi galima skirstyti į tam tikrą popsą ir rimtąją. Juk žiūrint į praeitį – operos, operetės bei panašaus žanro kūriniai buvo kuriami lengvai pramogai, kai į sales eidavo jaunimėlis pasišnekėti su draugais ir į jaunas gražias damas pasižvalgyti. Sakykime, muzika. skambanti salėse buvo fonas, į kurį niekas nekreipdavo dėmesio. Groja, o jei dar kokie gražūs atlikėjai ar nelabai gražūs, yra su kolegomis apie kažką pablevyzgoti.
Mano galva, tas pats išliko iki mūsų dienų. Užtenka vieną kartą apsilankyti Lietuvos Operos ir Baleto Teatre, kad suprastum, jog dauguma žmonių čia ateina ne pasižiūrėti kažkokio vyksmo scenoje, bet savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Kokie vyrai, kokios damos, kokia prabanga.
O grįžtant prie mano klausyto “Stabat Mater”, muzika beprotiškai sunki. Sunki visom prasmėm, tiek atlikimas, tiek klausymas. Manau, reikia būti labai profesionaliems, kad viduryje kūrinio kelis taktus išdainuoti unisonu, kai solistas “varo” savo partiją, o ansamblis visiškai nepadeda ir garsą gali pasiimti nuo prieš kelis taktus girdėto instrumento, tą garsą transformuoti per visokius apvertimus, tonacijas ir  atėjus laikui gerai intonuoti.
O klausymas taško smegenis, nes gali pasirinkti kokio instrumento nori klausyti arba viską klausyti harmonijoje.
Man vis galvoje sukosi frazė: “Gieda angelų choras”.
Tikriausiai ši frazė geriausiai atspindi mano įspūdžius iš vykusio koncerto, kur hardcore’as kuriamas ne gitarų džeržgesiu, rėksmingais vokalais, o profesionalumu ir preciziškumu.

Šiandien keliausiu dar į vieną klasikinės muzikos vakarą Kotrynos bažnyčioje. Dainuos choras “Vilnius”. Vakaro kūrinys “Stabat Mater”.
Klasika taško smegenis ir yra geras vaistas, kai jautiesi nuo visokių šiuolaikinių ritmų pervargęs. Atgaivina. Atnaujina.
Gydausi :)