Kažkaip keistai bloginti apie blogus. O gal čia nieko keisto? Juk nuėję į pamaldas, po to šnekamės koks kunigėlis buvo, kaip mišias laikė, ir ką tas pamokslas reiškė, bet nebūtinai.
Čia gal reikėtų pasigilinti kas yra tas blogas ir kodėl tokia saviraiškos priemonė egzistuoja. Internetas buvo senai, o blogai atsirado nesenai. Čia kaip buvo krikčionys žydai, bet kur buvęs nebuvęs iš dangaus pystelėjo Jėzus.
Juk tinklaraščiai yra rašomi su labai skirtingomis sentencijomis intencijomis (čia labai protingas žodis). Juk dauguma blogų rašoma, tam, kad žmogus patenkintų savo saviraiškos poreikį, savo didįjį ego, norėdamas parodyti pasauliui: o jūs visi dabar žiūrėkit, aš čia tokis ir tokis ir aš rašau blogą!!! Duosiu nukirsti savo trečiąją koją(įjunkit savo iškrypusią vaizduotę), jei su manim šioje vietoje su nesutiksite.
Kitas klausimas kiek tas žmogaus egoistiškas žvėriukas nori pasirodyti pasauliui.
Tarkim, rašau blogą, nes šiaip esu kažkoks lūzeris(kaip kieno akimis pažvelgsi) savo bendruomenėje, bet vat viduj turiu potencialo ir jį išlieju rašydamas blogą, taip susirasdamas bendraminčių ir nebesijausdamas balta varna savame medyje. Broliai ir seserys, vienykitės.
Kitas, pavyzdys, esu visu kuo apsipatenkinęs žmogiukas, trykštantis savo erudicija ir neturintis su kuo ja pasidalinti. Rašau blogą ir padedu kitiems žmogiukams drąsiau žengti į pasaulį, aš esu pasaulio šviesa ir meilė, broliai ir seserys, sekite mano žodžiu ir jums bus atlyginta.
Dar pavyzdys vienas, o gal aš esu tiesiog paplaukęs žmogeliukas, sakykime intravertas(čia tokie kur vartoja daug intraveninio gėrio) ir rašau dienoraštį tam, kad galėčiau suvaldyti savo išprotėjųsi pasaulį, kad pasijausčiau geriau, nes man tokia forma yra savęs apsaugojimas, bet nebūtinai. Rašau, mažam ratui pažįstamų. Mažam ratui ir taškas. Dievas yra vienas, šalin stabus.
Taigi, kaip Jėzus su savo gerąja žinia, taip ir blogai žvengė į pasaulį su savo gerosiomis žiniomis, tikėdami, jog jie yra ateitis, bet nebūtinai.
Šioje vietoje kaip ir Jėzus, blogeriai susidūrė su problemomis. Jėzų jau nuo pat pirmųjų dienų kaži kokis karalius norėjo nugalabyti ir persekiojo visą mielą gyvenimą. Taip pat blogeriai norėdami skleisti savo gerąsias žinias bevaikščiodami nuo vienų namų iki kitų susidūrė su problemomis- su per didelėmis komentarų dozėmis bei lankomumu. Tad kai kurie blogeriai savo namų duris buvo kurį laiką palikę daugiau užrakintas nei pravertas ir tik atslūgus neprašytų pakeleivių srautui vėl atrakino jas.
O dar kai kurie blogeriai savo namų duris laiko atvertas, kad gali pasižiūrėti, kas ten viduje vyksta ir gali žiūrėti ir grožėtis, bet šiukštu neturi jokios teisės užeiti į vidų, nes tai asmeninė ir neliečiame namų židinio erdvė.
Tas kas dar iki šios vietos nesuprato apie ką aš čia tiek pripilsčiau iš tuščio į kiaurą – apie komentarus bloguose.
Šitokias mintis man suklėlė tokis Salomėjos blogas, kai kažkurią dieną užsimaniau išreikšti savo visažinio nuomonę ir ups…pasirodė, kad ji visiškai nereikalinga? Jūs įsivaizduojat? Mano visa žinančio ir visur galinčio patart nuomonė buvo sudrąskyta į skutelius ir tapau tik bereikšmiu ufonautiku, skraidančiu savo gelėta lėkšte su per daug haliucogenų. Pasijutau kaip šliužas nevertas vaikščioti šia žeme, bet…bet netrukus gavau Manto laišką su nuorodą į minėtąjį blogą ir pasijutau toks ne vienas, taigi jau buvom du šiužai neverti šiaužioti šia žeme. Du tai jau kompanija galinti daryti visokius alijansus prieš kitaminčius. Ir tai tapo gera. Taigi, aš sakau, kad bloginimas labai nebloga prieganda visokio plauko pasaulio išgelbėtojomas, visažiniams, iškrypėliams ir dievams.
Čia gali bujoti armijos riterių pasiryžusių iš Izraelio parnešti Jėzaus karstą.
O dabar truputėlį palikime religinius daiktus nuošalyje ir pažvelkime, kaip neregys praregėjo.
Pasikartosiu, Salomėjos blogą skaitau, jau nemažai laiko, nu fak, įdomus kliedesiai ir netik, bet dažniausiai susilaikau nuo komentarų, dėl to geriausia skaityti kokiame readeryje, kur ne taip patogu rašyti komentarus ir gali nepastebėti tokios grafos kaip komentarai :)
Tada galiu ramia sąžine keliauti liūliaus arba laukti išpažinties (su neramia sąžine).
Na ir vis dėlto nepasakiau pagrindinės minties. Jeigu žmogus rašo labai asmeninį blogą ar kažkiek asmeninį blogą, manau reiktų gerbti to žmogaus privatumą. Na kas gi tu koks, kad gali patarti mano sielovados klausimas, eilinis ufonautas tai keliauk sau savo skraidančia lėkšte tolyn į galaktiką, o jei patinka stebėk pro rakto skylutę, jei tau tinka toks variantas, tik nebandyk pas man užeiti, nes aš noriu girdėti tik tų žmonių nuomonę, kurie man įdomus.
Vieno dalyko šioje vietoje nesuprantu, na tave išvadino ufonautu, na ir kas, pirmą kartą gyvenime buvai pavarytas nuo gausybės rago prie kurio norėjai prisliesti? Nusiramink, suskaičiuok ik dešimt, išgerk vandens ir gyvenk sau toliau.
O labai geras variantas yra „Šiandien man tavo nuomonė neįdomi. Bandyk rytoj.“
Taigi, broliai ir seserys, imkite mane ir skaitykite – pasakė prostitutė kalėjime. – Aš atvesta knyga.
O jei kas nesutinka su manim pasiimkite po Ipodą ir užmėtykite jais mane.
P.S. Jei ką domina sielovados klausimai skaitykite šventraštį www.biblija.lt ir atraskite šviesą ir tikėjimą.
benamis