Įsisupęs į raudonus transparantus bei vėliavas Algirdas Paleckis klykštaudamas it mažas vaikas žada Lietuvai atvežti Saulę ir sparnuotomis frazėmis apie sausio 13-ąją kiršina visuomenę. Bet ar ne keista, jog Lietuvai su naujojo herojaus A. Paleckio pagalba „Saulę“ siūloma atsivežti trečią kartą – pirmas buvo po paskutinio Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, kitas – su Salomėja Nerimi ir kitais žymiais kultūros veikėjais. Tai man ir kyla klausimas – kas traukia Lietuvą prie „Saulės“?
Nuotrauką pavogiau iš kleckas.lt
Visa tiesa neslypi kažkur anapus. Visa tiesa čia Lietuvoje. O ji tokia. Jeigu kas būtų prieš dvidešimt metų gatvėje paklausęs paprasto žmogelio – kur jo tėvynė? Atsakymas būtų paprastas ir aiškus – įvairiatautė Tarybų sąjunga. Tai negi Lietuva? Lietuvos nėra ir nebuvo – ypač jei tikėsime Rusijos istorikais ir jų Lietuvos ir Rusijos santykių interpretacija, pagal ją Rusija visada buvo Lietuvos didžioji draugė – visuomet gelbėjo, padėjo ir šiandien gelbėja. Tiesa tokia, kad išduria akis ir atrodo tampi aklas.
Tiesą pasakius „Saulės“ klausimas mane šiek tiek mažiau jaudina nei Sausio 13-osios įvykių interpretacija. A. Paleckio sparnuota frazė „saviškai šaudė į savus“ kaip ir pripažinta neįžeidžianti ir neneigianti šių įvykių. Tiesa pasakius, man labai patiko lrytas.lt publikacija apie Paleckio ir Golovatovo teletiltą su Maskva. Pasirodo (tuo metu aš dar visai mažas buvau), patys lietuviai išėję į gatves šaudė vieni į kitus, o tankai tik saugojo „nekaltus“ žmones nuo ….mhm…nuo jų pačių. Tokia nelabai rišli ta Paleckio versija gaunasi, dar reikia pažymėti, jog buvo šaudoma pirmojo pasaulinio karo ginklais. Kažkaip neįtikima, bet lyg ir gražiai viskas gaunasi.
Aš pats ilgą laiką galvojau – kur ta tiesa Paleckio žodžiuose? Pasirodo jos yra. Tik jau ne toje kvailoje Paleckio interpretacijoje, kad lietuviai šaudė patys į save. Viskas buvo šiek tiek kitaip. Lietuva savo nepriklausomybę atkuria 1990 kovo 11 dieną, o Sausio 13-osios įvykiai vyksta 1991. Klausimas paprastas, koks politinis Lietuvos statusas yra lietuvių sukilimo metu? Taigi, jis yra toks, kad Lietuva vis dar yra Tarybų sąjungos dalis, nes ją oficialiai pripažįsta kitos pasaulio valstybės 1991 vasario mėnesį.
Žiūrint iš šios pozicijos tampa viskas labai aišku. Nėra nei okupantų, nei okupuotojų. Yra tik savi. Sava internacionali Tarybų valstybė. Juk ne veltui įrašo pradžioje užsiminiau apie gimtinę – įvairiatautę Tarybų sąjungą, o ji buvo visų iki sausio tryliktosios gimusių tikroji tėvynė. Tik šitaip galima Paleckio žodžius įvynioti į „tiesos“ patalus, bet toji „tiesa“ tokia lyg žiūrint į kreivą veidrodį.
Ši herojinė Paleckio asmenybė dabartinėje buržuazinėje orgijoje atrodo kaip „tyras“ šviesos spindulys. Tik visa bėda, jog gerbiamasis naudoja priemones naudotas prieš daugiau kaip pusę amžiaus visoje Europoje komunizmo „gėriui“ paskleisti. Tik va, kad visa tai yra baisi atgyvena, žmonės tokių tarybinių lozungų nebesupranta, nes pasaulis pasikeitė ir mes niekada nebegrįšime į „šviesų komunizmo rytojų“. Šis naivus ir tyras herojus nelabai supranta, kad pasaulis pasikeitė ir tikriausiai vis dar gyvena įvairiatautės Tarybų sąjungos kaip visų piliečių tėvynės idėja. Tai labai labai liūdina.
Tačiau negalima nekreipti dėmesio į visokių išpindėjusių buržujų rašliavas, apie tai kaip gera gyventi šioje bjaurioje kapitalistinėje orgijoje, kurioje tik buožės, esančios prie valdžios mėgaujasi paprastų žmonių darbo vaisiais.
Tiesa, ta, kad Lietuvai laikas pasukti kitu keliu, nusigręžti nuo supuvusio vakarų kapitalizmo, kuris atseit mums turėjo įdiegti tolerancijos, demokratijos ir kitas melo vertybes. Tik kyla klausimas ar Lietuva sugebės teisingai pasirinkti? Ar mus ir toliau valdys visokie bujojantys kapitalistiniai bei reakciniai elementai?
benamis