Pavasaris, kad ir pavargęs pagaliau atėjo ir pas mus.
Pučia šiltas vėjelis, saulutė kepina ir taip išdžiūvusias smegenis. Malonu, gera. Mergaitės irgi pagražėjusios po žiemos. Svarbu, svarbiausia – nusimetė storus, ilgus paltus. Dabar eini gatve ir gali pasijausti lyg būtum gražiausių daikčiukų rojuje – tik spėk spitritis.
Na ir mes, trys studentai, šildomės prieš saulutę savo intelekto sužalotus veidus ir žiū praslenka merga. Žabtai atsidaro ir seilės nutysta – ledinė pana. O vasarą taip norisi ledų – šaltų gaivinančių. Stovim trise apšalę – va čia tai pedagoginio studentė, tikra būsimoji mokytoja. Ji praplaukia lyg gulbė link naujutėlaičio kabrioleto, kur sėdi gražus, trumpai kirptas vaikinukas, intelekto nesužalotu veidu, klesteli šalia ir nurūksta tolyn.
© Sean O’Hagan @ flickr.com
O mes taip ir stovim – apšalę, lyg deimantą pamatę. Paskęstu mintyse, girdėdamas kolegų aidus apie ledą. Trumpam susimąstau apie ledines merginas ir suprantu, kad jos kaip ledas mums mirtingiesiems – prisiliesi ir ledu, lyg šaltu dušu, nučiuoši bučiuot ledinės karalaitės kojų, nespėdamas fantazijų jos vykdyti. Tad, gal geriau mylėt ir džiaugtis, tai kas aplinkui tave supa – nuoširdžiais, šiltais, besirūpinančiais žmogeliukais, o ne svajoti pavergti ledo karalienės širdį.
benamis