Lėlės. Lėlių teatras. Gyvename kaip teatre, o gal teatras toks panašus į gyvenimą? Žmogus toks jau yra, kad visada ieško panašumų, paralelinių pasaulių savo poelgiams darbams, gyvenimui pateisinti.
Takeshi Kitano bando vaizdais nubrėžti paraleles tarp skirtingų žmonių likimų, tikrovės ir mitų.
Labai sunku man surasti žodžių šiam filmui apibūdinti. Peržiūrėjus filmą palieka keistas jaukumo, romantikos prieskonis sklandantis ore. Tai lyg įsigilinimas į savo mintis, potyrius ir apmąstymus.
Filmas žiūrėti. Filmas kontempliuoti. Filmas tam, kad projektuotum save į aktorius-marionetes (arba atvirkščiai). Kiekvieną Savako ir Macumoto iš esmės monotoniško ėjimo žeme žingsnį norisi stabdyti – kad dar geriau įsijaustum į figūrų ritmą, giliau pajustum jų ir bloga lemiantį gyvo-negyvo fono artumą.
Saulius Macaitis
Pasaka. Juostoje supinamos trys skirtingos meilės istorijos, visos savotiškai beprotiškos, o kartu ir pilnos keisto, jaudinančio sakralumo. Mano vidines stigas labiausiai užgavusi istorija – gangsterio meilė, kai žmogus vardan pripažinimo paaukoja daugiau nei pinigus, o norėdamas tai susigražinti užmoka su visais procentais. Ko verta viena žmogiškumo minutė? Savęs aukojimas vardan meilės – kokia kaina?
Labai lėtas, tylus filmas, bandantis šnekėti daugiausia vaizdais. Man labai patinka tokie tylos kupini, dažniausiai azijiečių filmai, kurie verčia mąstyti, kurie garsiai neužduoda klausimų, juos išsikelia sau pats žiūrovas. Apkritai rekomenduočiau šį filmą pasižiūrėti visiems kas pavargo nuo holivudinių super hitų, bockbasterių, super specialiųjų efektų, lėkštų dialogų.
Šis filmas, nors jau ir ne pirmo ryškumo naujiena, bet tikrai labai geras.
benamis