Neturiu grąžos
Būna naktų ir dienų, kai prisireikia taksi paslaugų. Šiandien ar geriau sakyti šiąnakt ir man užsireikėjo takso. Čia pasekmė sutrumpinto viešojo transporto darbo laiko. Apie šį reiškinį turiu savo nuomonę, o ji štai tokia: zarazos visuomeniniai vežėjai paprastą biedną liaudį pripratino prie visą parą zujančių autobusų – gi buvo laikai kai važinėjo kiekvieną mielą vasaros dieną, o vėliau sugalvojo visą šį gėrių ir ne vasaros metu paleisti, kas buvo labai puiku benaktinėjančiam jaunimui, ne tik iš vakarėlių girtiems partempti savo sėdimąsias, bet ir iš kokio vėlyvesnio darbo “papigiai” atsiridenti namolio. Vėliau supratingieji dėdės visuomeninkai suprato, kad tai nuostolinga ir naktinius maršrutus ir autobusus paliko savaitgaliniams girto jaunimėlio pasivažinėjimams. Na ir prieš mirtį viso šio gėrio, ypačiai krizės akivaizdoje sumojo, kad mokestį reik normalų įvesti, bet tai niekaip šių maršrutų neišgelbėjo ir bac šie ėmė ir pradingo.
Nesakau, kad šiais maršrutais buvo labai saugu važinėti, atsimenu, jog pirmosiomis šio gėrio dienomis neretas autobuse plemdavo alkoholį, o drąsesnis užtraukdavo svaiginantį cigaretės dūmą.
Teko ir man būti užpultam naktiniame autobuse rytmečiaus metu narkomano su švirkštu rankoje. Ir svarbiausia, kad tai buvo apie penktą ryto tikrai netuščiame autobuse, ir niekas nekreipė dėmesio. Aš buvau negėręs nė lašo, kultūringai beskaitantis “Vakaro žinių” laikraštį kaip ir pridera padoriam Lietuvos gyventojui. Stresas ir visa kita, bet gyvas ir sveikas tikriausiai grįžau namolio.
Po lyrinio nusigrybavimo į lankas pilnas pavasarinių žibučių, galime grįžti prie taksi.
Tai išsikviečiau tą taksą, iš pažįstamo gautos skrajutės, kuris man prisiekinėjo, jog takso tarifas tik 1,25lt. Melavo, nes įsėdus į taksi paaiškėjo, kad 1,45lt. Aišku, tai smulkmena, bet nereikia tada prisiekinėti jėzumi ir marijomis su šešiais velniukais, kad tarifas vienoks ar kitoks. Įlipęs negi bėgsi atgal, nes namo grįžti tai reikia ir tie dvidešimt centų plius minus mano trumpoje kelionėje stipriai nepasijaustų.
Taksistas, nors ir besiklausantis rusiškojo folkloro pasirodė visai kultūringas.
Bet didžiausias akibrokštas laukė norint susimokėti. Duodu aš taksistui penkių dešimčių kupiūrą, o šis sako: “Neturiu grąžos”.
Smagumėlis, seniau taksistai turėjo iš belekokios sumos grąžos, te pas juos pinigų pluoštelyje mirguliuodavo įvairūs veikėjai, o dabar vienas kitas Maironis ir centai…
Teko trukdyti namiškius, stengiantis susimokėti ir gauti grąžos.
Kad ir pigūs tarifai norinčių naudotis taksi paslaugomis reik manyti mažėja, nes persimetęs su taksistu keliais žodeliais apie darbą(taip, man įdomu jų darbo užkulisiai, apie kurios jie mėgsta pasipasakoti) sužinojau tik tiek, kad manasis taksistas per septynias darbo valandas turėjo tik penkis iškvietimus. Hmm, tai tikriausiai reikia nebesistebėti taksistų pasakymais: “Neturiu grąžos, nes tu esi mano pirmasis klientas”.
Malonioji krizė rodo liežuvį ir nuogą užpakalį bei toliau stebina savo paradoksais.
Gal ir kavinėse neužilgo išgirsime frazę:“Neturiu grąžos”?