Pradžiai. Tiems kas tingi skaityti šį be proto ilgą įrašą, gali pasižiūrėti nuotraukų iš parodos:
Dar prieš iškeliaujant į kelionę kaiman teko pabuvoti netik Nacionalinėje dailės galerijoje, bet ir surasti laiko Šiuolaikinio meno centro parodai “Big in Japan”. Kai kurie šią parodą nurašo į nuostolius ir kaip visada keikiasi, jog šmc kaip nieko doro neeksponuoja taip neeksponuoja, nors kartais tenka sakyti koks š…
Dėl parodos “Big in Japan” nesutikčiau su pastarąja nuomone, nes šįkart sukėjus aštuonis litus ir įžengus į šmc’ą buvau priblokštas vieno kūrinio kūrinio dydžio – sienas, grindis, lubas ir net lauką okupavo maži mėlyni geležinkeliai su žaliomis oazėmis. Man buvo tiesiog gražu. Palieka labai malonus įspūdis.
Nukeliavus kiton salėn pasitiko geltoni burbulai su juodais taškiukais. Tas labai sužavėjo, nes tos didelės erdvės nebuvo perkrautos ir viskas labai puikiai susižiūrėjo. O įžengus į vieną iš burbulų buvo galima tiesiog užsigliučint. Akys raibsta nuo geltonų taškuotų vaizdų. Toks sakyčiau labai malonus pojūtis, kai norisi žaisti to burbulo viduje ir nebeišeiti. Skaičiau šios instaliacijos aprašymą, tai instaliacija susijusi su autorę visą gyvenimą kankinančia haliucinogenine liga, kai matomas vaizdas užsilieja – geltona plius juodi burbuliukai. Man sukilo tokia mintis, gal ta menininkė kažkada vartojo per daug LSD ir jos smegenyse įvyko kokie tais negrįžtami pokyčiai. Esu girdėjęs gandų, jog vienas tais pilietis pabandė savo jaunystėje to gėrio LSD ir nuo to laiko mato ar tai kvadratinę, ar tai raudoną saulę, tiksliai negaliu pasakyti kaip ten iš tikro ir ar šis gandas nėra paplavų lygio.
Ir nepaisant mano nukrypimų į lankas šią instaliaciją verta aplankyti, nes man patiko, manau ir jums patiks.
Tęsiant toliau šmc apžiūrą verta užsukti į kažkokią tais instaliaciją tamsiame kambaryje, atsisėsti kažkur prie sienos ir žiūrėti į kelis ekranus ir bandyti kažką pagauti. Nors instaliacija didelė savo plotu (ne didžiausia kokią teko matyti) bei trukmė ilga (apie 14min). Visi tie haliucinogeniniai vienas su kitu nesirišantys vaizdai susižiūri maloniai, neatsibosta. Galbūt vėlgi tas šiuolaikinis Japonijos menininkas kažką ir norėjo tuom pasakyti, nežinau aš gal neišgirdau, bet man patiko matyti vaizdai ir sukurta atmosfera. Mane pastoviai nervina (dažniausiai) tų visų šmc instaliacijų trukmė, kuri b… žino kokia, ekranų belenkiek, na ir ateini tu kaip žiūrovas ir galvoji, nu plet kakis ir kiek laiko man te reikės į viską žiūrėt kol kažką pagausiu. Ypačiai nervina kai nesismulkinama su trukme po pusę valandos ir daugiau, mano nuomone, gerai instaliacijai pakanka trijų penkių minučių, tam kad žiūrovui nepabostų ir kad bent kažkokia mintis įkristų, nes jei tai – tas aukščiausiais menas dėl meno ir daugumai mirtingųjų nesuprantamas menas( tuo pačiu ir man), tai toks menas vertas šiukšliadėžės.
Vėl išsiplėčiau į karvių ganyklas ir teksto ilgumo prasme (yra dar nors viena dūšelė iki šios vietos beskaitanti?) grįžtu prie parodos.
Taigi yra dar viena instaliacija ale kažkokie kyborgų vaizdai su pakeistomis veido detalėmis ale akcentuojant kaip viskas gali pasikeist. Žiūrisi įdomiai, bet didelio įspūdžio nepalieka.
Dar prie pat įėjimo yra instaliacija apie lėktuvus kambaryje, tiksliau filmukas, trunkantis apie aštuonias minutes, maloniai susižiūrintis besišnekučiuojant su kokiu kolega sėdinčiu šalia. Na grafika apgailėtina, bet mintis įdomi. Aš nežinau ar čia tie lėktuvai prie to pačio ar atskirai, bet japonų ale menas.
Bonus parodos (tai ką gaunate dykai, arba bent jau kažkas nori , kad taip galvotumėte)
Yra štai toks projektas, kai kažin kokie baisiai garsūs fotomenininkai važiuoja kiekvienais metais vis į kitą Japonijos regioną, pafotkina ir tadu vat eksponuojasi bandydami kokį baltaodį europietį supažinti su Japonija ir sulaužyt stereotipus. Na va, praeitais ar tais šiais metais vienam fotomenininkui iš Lietuvos irgi teko pabuvoti šiame projekte, prifotkinti ir gavus “Chaltūros gyvai” palaiminimą pasieksponuoti ŠMC ir supažindinti net ir lietuvius su Japonija.
Salėje yra trijų fotomenininkų darbai(Andrew Phelps, Hans-Christian Schink, Arturas Valiauga) – vienas jų bandė per fotografijas perteikti Japonijos papročius, sumišusius su dabartinėm technologijom; kitas ale peizažistas buvo, tai peizažų atvežė pasižiūrėt, labai neblogi, gražus, prie kai kurių sustojęs gerėjausi kelias minutes; na ir pabaigai lietuvis buvo su savo darbais. Tai aš dabar jau pasipasakosiu kaip man tas “mūsiškis” patiko. Na, ateini į tą salę tai lietuvio darbai krenta akin, bo baisiai ryškūs lyg iš kokio filmo, labai gražiai atrodo. Bet kai prieini iš arčiau pamatai labai daug visokių miksų šmiksų, perdėm sodrių nenatūralių spalvų ir kažkaip žavesys pradeda garuot, bet jis niekur nenugaruoja, nes paskaičius idėją, kad tai “Japonijos meniu” – visad judantis ir besikeičiantis, galima ir užskaityti, tad jei nežinai ką ir kaip daryti – miksas visada padės. Gal aš čia per stipriai “užvariau” , bet man patiko. Man patinka filmų spalvų sodrumas.
Lietuvių šiuolaikinio meno kūrėjų instaliacija “Šuoliai ir kilpos” (ar kažkas pan.)
Tikriausiai ši paroda yra visas šmc vykstančių parodų apvainikavimas, kaip braškė šūdo torte, nes bandyti įžvelgti kažkokią prasmę ar net grožį šioje instaliacijoje ganėtinai sunku. Na taip, gal ir yra pamėtyta kažkokių nuorodų, kažkokių daiktų, kažkokių video, dar kažkokių atliekų, kas yra labai super ir labai šiuolaikiška. Šiuolaikinį vamzdį jau turime miesto centre.
Toks jausmas, kad mūsų šiuolaikinio meno kūrėjams reiktų mažiau gerti ir žolės rūkyti, nes tokį šūdą belenkas gali padaryti ir sakyti, o čia aš išmintijau štai tokią mintį. Toks jausmas, kad geros šiuolaikinio meno instaliacijos pasimeta ir neatkeliauja iki šmc, nes tokia paroda, bent mano kaip žiūrovo akimis yra kažko darymas “ant durniaus”, galvojant “sueis”, beto su saviakais per atidarymą gerai pagersim. Gryna chaltūra, bet gal chaltūros sostinei to ir reikia, štai toko šūdino meno.
Pabaigai – mano paburbėjimai ant šmc.
Pradžioje mesta nuoroda su teiginiu, jog šmc yra mėšlas ar panaši konsistencija tenka dažniausiai sutikti, nes eini ir nieko nesupranti arba tai parodų salei reikia visos dienos…Mano pavyzdys: atveža dvylika skirtingom spalvom nudažytų popieriaus rulonų, sudėlioja vieną šalia kito ir teigia, jog čia paskutinė vakarienė, aš pagalvoju kodėl šmc nepardavinėja šalia bilietų kokios marytės ar dar kokių barbitūratų. Užsimeti ir iškart supratimas ateina, čia kaip trys d filmai su akinais, taip šmc menas tik su maryte ir vaistukais žiūrimas.
benamis