Ganėtinai senokai viename pseudo-anoniminiame bloge jau esu rašęs apie savarankiško gyvenimo privalumus bei trūkumus, taip pat apie savo konceptą kaip reikia gyventi. Štai jums dvi nuorodos – viena ir antra.
Na štai ir pagaliau mano gyvenimo planai pradėjo pildytis. Susiradau darbą, prakutau, pradėjau geriau gyventi ir pradėjo man dygti sparnai ir sugalvojau, kad kiek galima gyventi pas tėvus, reikia skleisti tuos pradygusius sparnus ir gyventi savarankiškai. Kaip sugalvojau taip ir padariau – išsinuomojau butą ir su savo brangiausiąja išsikėliau gyventi. Aišku, ne per toli nuo tėvų – trys namai mus skiria.
© Photos8.com @ Flickr.com
Gyvenu taip, kad draugė patenkinta (o tas juk svarbiausia!), nors ir apsipykus su savo giminėm, mat šie nepatenkinti tokiu brangiausiosios sprendimu. O pats jaučiuosi fantastiškai – čia gi pagaliau taip svajotasis, lauktasis ir pagaliau sulauktas savarankiškas gyvenimas.
Ir patinka man tas savarankiškas gyvenimas, kai rytais ir nusiprausti pas tėvus ateinu, ir čia pavalgau, ir kavos atsigeriu, ir išsiskalbiu, o kai norisi miego – posmelį numingu. Juk tik trys namai mus skiria, tai koks skirtumas ar pats gaminsiuos, skalbsiuos, prausiuos ar tėvelių užsuksiu aplankyti. O būdamas taupus ir apsukrus dar vieną kitą litą sutaupysiu – juk už nuomojamo buto komunalkes reikia mokėti, o pas tėvus nieko nekainuoja. Aš jau geriau už tuos pinigus brangiausiąją į kavinę skanių pietų pakviesiu eiti. Et, fantastika.
O savarankiško gyvenimo džiaugsmai nesvietiški, kai parėjęs iš tėvų, galiu sau nuogu pimpiu po visus kambarius vaikščiot ir per visą naktį savo brangiausiąją visokiomis pozomis… Va čia tai toks savarankiškas gyvenimas, kad dievinu tokį.
Mano patarimas – jūs pasimokykite iš manęs, kad tėvus reikia išnaudoti, išnaudoti ir dar kartą iš naudoti, vardan dieviško savarankiško gyvenimo.
benamis