Image 01

Posts Tagged ‘skalvija’

Pavasariniai kino vėjai

Antradienis, kovo 24th, 2009

Kelionės laiku. Kelionės išgalvotais pasauliais, kuriuose yra daug mūsų kasdienybės atspindžių.
Keliaukim, nes į cigaretėmis ir smalkėmis prikvėpuotus plaučius padvelkė šviežias “Kino pavasario” vėjas. Belieka patogiai įsitaisyti,  užsisegti saugos diržą, užsileisti patinkančią muziką, plačiai praverti langą ir pasileisti riedėti nežinomais tamsiai, baltais, spalvotais kinematografinių klejonių kelias ir klystkeliais.

Pirmoji stotelė – “Soi Cowboy”.

soi_cowboy_thai_400px
Drama, o gal labiau – dviejų dalių spektaklis – apie meilę ir svajones.  Filmo tema sunki, bet be galo opi – perkama meilė ir svajonės.
Pasirinkta, gal kiek nuvalkiota tema – Tailando mergaitės ir turtingos senosios Europos sekso turistai, besirenkantys sau žmonas masažo salonuose bei baruose.
Šia tematika yra parašyta labai įtaigi knyga “Platforma” bei pagal ją pastatytas spektaklis.
Šiame filme bandoma prašnekinti sąmonę vaizdais, kurie, rodos, yra tarpusavyje nesusiję padriki, beprasmiai. Visai nestebina pareiškimai, jog šis filmas yra mėšlo krūva, tą byloja Imdb kritiškas komentaras bei Skalvijos forume išreikšta nuomonė apie beprasmį laiko švaistymą.
Aš pats peržiūrėjęs šį filmą bandžiau pažvelgti iš kitos pusės, jei kas dar atsimena ir žino nespalvotą, seną filmą “Vyras ir moteris”, kuriame pasakojama apie beprotišką aistrą tarp vyro ir moters, beveik be žodžių, skambant labai jausmingai muzikai, tai čia lygiai tokiu pat principu bandoma pavaizduoti anti meilę arba lengviau tariant nupirktą meilę.
Filmas labai lėtas, hipnotizuojančiais vaizdais, bandantis parodyti beprasmiškus dviejų žmonių santykius. Rodos, visi žmonės gyvenime nori būti laimingais, bet taip sunkų nuraškyti tą laimės obuolį.
Nutukęs, storas, baltaodis europietis savo šalyje nesugebėtų susirasti sau partnerės, nes ši jam iškeltų per daug reikalavimų, o be to ir pats nelabai ką nori keisti(mesti svorį), bet problemai išspręsti  yra pinigai, už kuriuos galima pabandyti nusipirkti meilę, tą trūkstamą detalę iki pilno gerbūvio. Tą ir stengiasi padaryti Tobijas – tapti laimingu.
Graži, kūdikio besilaukianti aziejietė, gyvenanti nepriteklių irgi nori laimės – gero gyvenimo bei pinigų, bet tam reikia paaukoti save. Kęsti kančias, kad išpildytum svajones? Vienas posakis byloja, jog per kančias į žvaigždes, bet šiuo atveju kažin.
Turime du žmones, kuriuos laimės troškimas suveda draugėn, bet kas keisčiausia būdami kartu jie nesijaučia laimingi, bet vistiek laikosi vienas kito. Paradoksai.
Prisiminiau Skalvijos komentarą, jog senutė eina, eina beprasmiškai kažkur, tačiau beprasmiškas ėjimas kaip ir dviejų nelaimingų žmonių santykiai – beprasmė laimė.
Štai šitiek minčių sukėlė filmo pirmoji dalis, kuri vienu epizodu(važiavimas traukiniu) man priminė J.Jarmush “Negyvėlį”, kur žmogus sudėjęs visas savo santaupas keliauja į miestą, kuriam jo nereikia. Beprasmė kelionė.  Iškilo klausimas man: “O gal režisierius būtent ir norėjo parodyti santykių beprasmiškumą?”. Tada prieičiau išvados, jog net tie žmonės, kurie laiko filmą beprasmišku perkando režisieriaus užmanymą.
Dar kai kurios filmo scenos sukėlė vidinį šleikštulį, ne pačiais vaizdiniais, bet pasąmoninį šleikštumą. Tau nereikia pasakyti kas nutiko, tu žinai, jauti kas įvyko.
Pati pabaiga pirmojo epizodo lyg ir parodo kokie santykiai galėtų būti, kad šie žmonės būtų laimingi, deja, viską nusineša miško dvasios.
Antroje filmo dalyje atsiranda spalvos. Kita istorija, galbūt truputį susijusi. Čia žmogeliukas irgi siekia savo laimės. Tam, kad prie jos priartėtų jam reikia tik nužudyti savo brolį. Tik tiek nedaug – parnešti brolio galvą krepšyje.
Lavonas plius galva krepšyje lygu pinigai t.y. laimė.
Atrodo, mes pasiryžę tiek daug visko padaryti, kad tik pasiektume savo laimę – tiek perlipti per save, tiek per kitų galvas.
Filmo pabaiga lyg mažas cirkas – puošnus ir toks netikras. Vyriškis butaforinėje scenoje dainuoja “in the land, where we never grow old”.
Svajonės pildosi tik pasakose ir tik Piterio Peno Niekados karalystėje.
“Soi Cowboy” – Tailando raudonųjų žibintų kvartalas, kuris filme parodomas dienos metu. Perkamos laimės rajonas.
Aš tikriausiai ne veltui sakau, kad Kalvarijų rajonas – romantiškiausios meilės rajonas. Gal kas filmą? :D

Šis filmas daugelio laikomas šlamštišku. Kontraversiškas filmas įtrauktas į Kanų kažkokiątai programą, bus matyt kokį atsakymą Kanai ištransliuos ar jau ištransliavo(Ai du not  undersand yn Ynglyš). O šį filmą man rodos dar galite pamatyti Forum Cinemas Vingis bei po savaitės Skalvijoje.
Ir dar beto man nepatinka filmo reklama, tipo seksas ir nieko daugiau. Bullshit.
Tiesa, žiūrėdami šį filmą rizikuojate išmesti pinigus balon, nuvargti ir nepagauti filmo transliuojamos žinutės, kurios galbūt net ir nėra.

Kitas sustojimas – Vengriškoji “Delta”

Labai gražus, o kartu tiek pat šlykštus filmas.
Bandoma prakalbinti gražius kraštovaizdžius, liūliuojančiais vaizdais užburti žiūrovą, perkelti į aukštesnę dimensiją. Kalbėti lyg dieviškaisiais simboliais.
Savo pasakiško grožio vaizdais šis filmas primena mistinę lietuvių pasaką “Aš esi tu”, o ir panašių simbolių man pasirodė apstu – namo statymas – viename filme medžiuose, kitame ant vandens. Bandymai susikurti kažką žmonėms neįprastose vietose, vitališka kova. Kova su gamtos stichijomis ir kartu su sustabarėjusia žmonių ramybe, mąstymu.
Susakyti apie ką šis filmas man labai sunku. Vienu momentu rodos, lyg apie gerumą, kitu momentu lyg apie savo būties paiešką, ramybės oazės kūrimą.
Žmonės nepaisydami ką apie juos šneka aplinkiniai bando susikurti savo laimę, mažytę laimę, bet sunkiai laimės žiedelis skleidžiasi, nes aplinkinių apkalbos ir žvilgsniai smerkia  tokius brolio ir sesers santykius. Nors kalčiausiojo reikėtų ieškoti savų tarpe…
Man labiausiai nepatikusi scena filme – tėvo prievartaujama podukra, visiškas “praliotas” ne į temą, vienas dalykas neįdomiai perteikta, rodos, aktorių emocijos netikros, dirbtinės, nesisiejančios su visa filmo nuotaika.
Filmo pabaiga man pasirodė irgi atsijusi nuo viso filmo, trumpam šokiravo ir tuo pačiu iškėlė klausimą: Kiek ilgai gali laikyti atsuktą skruostą ir leisti jį daužyti?” Čia kažkaip man Biblija pagalbon atėjo suformuluojant klausimą.
Man apskritai atrodo, kad ale tos kraujomaišos įpynimas į bendrą filmo siužetą tik suprastino filmo jutiminę pusę, bet tuo pačiu suteikė prasmę pačiam filmui. Iš kurios varpinės pažiūrėsi.
Dar užsidaviau sau klausimą bešifruodamas filmo pavadinimą “Delta”.
Pasak, žodyno: dèlta sf. (1) TrpŽ geogr. upės išsišakojusios žiotys: Nemuno delta rš.
Galbūt tai du likimai kurį laiką tekėję kartu, vėl išsiskyrę ir įtekėję į jūrą?

Bendroje sumoje man filmas patiko, galbūt jį norėčiau dar kartą pamatyti. Viską dar kartą pamatyti ir apmąstyti iš kitos pusės.
Greitosiomis dienomis dar tikrai bus seansas Skalvijoje – penktadienio vakarą.

Pirmieji “Kino pavasario” žiedeliai

Šeštadienis, kovo 21st, 2009

Prieš kelias dienas prasidėjo kino festivalis “Kino pavasaris”. Kolei kas, salės nelūžta nuo norinčių pamatyti filmus, kalbu konkrečiai apie kino teatrą “Skalviją”, nors į kai kuriuos seansus žmonės plūsta būriais kaip į “Soi Cowboy” ar “Atsitiktinumai”. Negaliu tiksliai pasakyti kaip su “Forum cinemais”, nes į tokius tvarinius jau kelis metus nekeliu kojos, nejauku ir nelabai faina. O “Skalvija” toks jaukus ir “naminis” kino teatras, nepaisant visų savo subtilybių kaip, kad piktos bilietų pardavėjos.  Mano asmenine nuomone tai tik kuria “Skalvijos” kaip kino teatro charakterį, kur kiekvienas darbuotojas įneša savo indėlį į bendrą vaizdą, kuriame daugmaž nėra konvejerinio/bukai besišypsančių pardavėjų besikeičiančių kasdien.
Apie “Kino pavasarį”  galima pasiskaityti oficialioje svetainėje, nelabai user friendly, nors labai stilingoje, bei “pavasario” tinklaraštyje, kuris man primena kažkokį buduarinį skaitalą, kur rodo ką rengėjai veikia po “kūrybinės” veiklos kaip koks “Žmonių” ar “Klubo” laikraštėlis, skirtas būtent “Kino pavasariui”.

Vakar prie progos ir pats nusprendžiau savo snapą kyštelt į kino gurmanų virtuvę. Žiūrėjau filmą “Atsitiktinumai”. Aprašymas štai ką byloja:

Filmas kalba apie neryžtingumą, žūtbūtinį norą pasirodyti prieš kitus, lengvabūdišką pasidavimą kitų įtakai. Dvi paauglės svaiginasi tėvų bare ir pozuoja seksualioms nuotraukoms; būrelis jaunuolių pavojingai eksperimentuoja seksualinių nuotykių fronte; nervingas autobuso vairuotojas įkalina iš Geteburgo į Stokholmą keliaujančius keleivius; gimtadienio vakarėlyje susižeidžia jubiliatas; žinoma aktorė neprisipažįsta dėl incidento tualete; jauna mokytoja mėgina ieškoti teisybės kitos pedagogės ir mokinio konflikte. Tarpusavyje nesusijusias istorijas vienija nelogiškas personažų elgesys ir juodas humoras.

Atsitiktinumų treileris:

Visas filmas sudarytas iš rodos belekaip sumėtytų istorijų kaip aprašymas skelbia, susijusių dėl absurdiškumo.
Man labiausiai patiko jaunųjų paauglių istorija ir besilinksminančio jaunimėlio eksperimentuojančio seksualiniame fronte epizodai, gal dar visai nieko vaizdeliai su pedagoge ir mokykla.
Bendroje sumoje, filmas vietomis labai ištęstas ir nelabai įdomus, galbūt visą gerą įspūdį numuša filmo trukmė, nes bent jau aš jaučiausi šiek tiek pavargęs po seanso ir nelabai pagavęs pačio filmo mintį. O gal čia kaltas kokių penkių istorijų pynimas į vieną pynę, nesureikšminant nė vienos iš jų. Lyg ir mažyčių dramų, komedijų samplaika. Nors išbaigtumas jaučiasi, pradžia ir pabaiga meistriškai padarytos.
Filmas vertas dėmesio, bet kažin ar paliks didesnį įspūdį, kuris neišblės išėjus iš salės. Mano subjektyviu vertinimu galima ir geriau, duočiau kokius septynis iš dešimties.

Rytoj, jei galimybė bus eisiu žiūrėt dviejų “Kino pavasario” filmų. Pirmasis bus “Soi Cowboy”, teko truputėlį užmesti akį į pačią pradžią. Sunkus filmas nusimato su mažai žodžių, kur viskas turėtų būti piešiama vaizdu ir emocijomis, sklindančiomis nuo ekrano, tokie filmai man be galo patinka. Tikiuosi nenusivilsiu.

Antrasis filmas bus Fellinio “Aštuoni su puse”, kurio dėl įvairiausių priežasčių vis netenka pamatyti, tai nuotaika netinka, tai užlūžtu filmo pradžioje. Tikiuosi šį kart pavyks visą šį gėrių pilnumoje pamatyti. Filmas rodomos kategorijoje “Retrospektyva”, nes nėra šviežumu kvepiantis darbas.

Kol kas tiek iš kino festivalio fronto, manau bus daugiau tokių mini apžvalgėlių, subjektyvių pamąstymų.

Filmas “Klasė”

Ketvirtadienis, vasario 26th, 2009

Šiandien teko apsilankyti kino teatre ir pamatyti vieną filmą, kurį dabar norėsiu trumpai pristatyti – estiškąją “Klasę”.
Filmas apie smurtą mokykloje, į kurį būriais vedami moksleiviai. Žiūrėjau ankstyvąjį seansą 15 valandą, tad salė “atvežtiniais vaikais” buvo perpildyta.
Pati filmo problematika yra labai opi šiandieninėje Lietuvoje ir ne tik, manau ir visam likusiame pasaulyje.
Pats filmas momentais atrodo ištęstas ir truputėlį nerealus, kai kurios smurto scenos man pasirodė neįtikinamos, bet tai mažmožiai.
Visa kita labai realiai pavaizduota, ta tokia vos ne lietuviška mokyklos “virtuvė”, kur kiekvieną klasė turi savo atpirkimo ožį.
Tik šiame filme parodoma iki ko gali nuvesti atrodo paaugliškos patyčios.
Mažai šnekama, daugiau bandoma prašnekinti ir sujaudinti vaizdiniais, kas tam tikrais momentais tikrai puikiai suveikia. Labai neblogas muzikinis takelis.
Trumpas aprašymas apie filmą (pavogta iš Skalvija.lt):

Kiekvienoje klasėje būna mokinys, kurio dauguma nemėgsta. Filmo herojus šešiolikmetis Josepas – vienas tokių atstumtųjų. Tačiau kartą šešiolikmetis Kasparas stoja jį ginti. Jo gynėjo pozicija nepalengvina bendro klasės nusistatymo. Priešingai. Nuo Kasparo nusisuka visi buvę draugai, net ir jo mergina. O Josepas dabar atakuojamas ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Atrodo, net ir suaugusieji žiaurioje paauglių kovoje yra bejėgiai. Kasparas ir Josepas nusprendžia patys sustabdyti nesuvaldomą agresijos ir smurto proveržį mokykloje.
Filmas 2007 m. pelnė prizus tarptautiniuose Varšuvos ir Karlovy Vary festivaliuose. Estijoje „Klasė“ atrinkta „Oskaro“ nominacijai kaip geriausias filmas.
„Manau, kad dauguma ankstesnių filmų apie šaudymus mokykloje, buvo neteisingi. Paprašiau Estijos moksleivių, kad papasakotų savo gyvenimo istorijas ir nusprendžiau sukurti filmą be politiškai korektiškų tikslų. Negali (ir neturėtum) kurti filmo apie žiaurumą ir nepabandyti nuoširdžiai paaiškinti to žiaurumo priežasčių. Taigi, „Klasė“ yra toks filmas, kuriame gali pagalvoti, kad vaikinai, šaudantys savo bendramokslius, yra geriečiai ir nelaimingos aukos. Kai filmas baigiasi, pagalvokite apie tokią manipuliaciją dar kartą.“

(Ilmar Raag)

Treileris

Filmas, kurio pabaiga nepalieka abejingų ir jei ne pradžioje parodyti subtitrai, jog paremta tikra istorija, nepatikėčiau, jog tai nutiko kažkur šalia mylimos Lietuvos.
Ir dar, mano galva, jei vaikams, kurie fūromis iš mokyklų vežami pasižiūrėti šio filmo, nebus pasakytas moralas, nes filme jis nepasakomas, tai gali sukelti priešingas reakcijas.
Visai neblogas filmas vietomis skystokas, jei ne viską triuškinanti pabaiga vertinčiau tik kokiais 5/10, bet pabaiga prideda savo, tad 8/10. Kaip estams manau tikrai gerai pavykęs darbas.

Uždaryti
lektuvu bilietai  dienos akcija  namu projektai  pagerank